Naujasis Vilniaus universiteto rektorius R. Petrauskas: „Kai klesti universitetai, klesti ir valstybė“

Pakrikimas, veiksmų imitavimas ir sąstingis. Taip valdžios požiūrį į švietimą ir mokslą apibūdino šią savaitę išrinktas naujasis Vilniaus universiteto rektorius istorikas profesorius Rimvydas Petrauskas.

R.Petrauskas jau trys dešimtmečiai yra Vilniaus universitete.<br>LR archyvo nuotr.
R.Petrauskas jau trys dešimtmečiai yra Vilniaus universitete.<br>LR archyvo nuotr.
R.Petrauskas jau trys dešimtmečiai yra Vilniaus universitete.<br>LR archyvo nuotr.
R.Petrauskas jau trys dešimtmečiai yra Vilniaus universitete.<br>LR archyvo nuotr.
Daugiau nuotraukų (2)

Lrytas.lt

Jan 27, 2020, 8:21 PM, atnaujinta Jan 28, 2020, 7:16 AM

Nors pagrindinės šalies aukštosios mokyklos Vilniaus universiteto išrinktasis rektorius negailestingai diagnozavo dabartinę padėtį, jis vylėsi, kad valstybės strategiją dėliojantys politikai atsigręš į akademinę bendruomenę.

Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės epochos ekspertas 47-erių R.Petrauskas itin susirūpinęs dėl švietimo ir mokslo ateities.

– Kodėl nusprendėte kandidatuoti į Vilniaus universiteto rektoriaus postą? „Lietuvos rytas“ paklausė R.Petrausko.

– Čia svarbi ir simbolika. Kaip tik sukanka apvalus trisdešimtmetis, kai 1990-aisiais baigiau mokyklą ir atsidūriau universitete. (Juokiasi.)

Kalbant rimčiau, aiškiai jutau, kad dabar labai parankus laikas universiteto proveržiui. O tas proveržis savo ruožtu irgi labai reikalingas. Pagalvojau, kad galiu tam sutelkti ir visą universiteto bendruomenę, sulaukiau paramos, pritarimo iš įvairių pusių, todėl ir kandidatavau.

– Daugeliui didelį įspūdį daro ne tik tai, kad esate vienas jauniausių universiteto rektorių, bet ir tai, jog po ilgos pertraukos juo vėl išrinktas humanitaras. Ar tai reiškia, kad ilgus metus podukros ar net trečiojo brolio vietoje buvę humanitariniai mokslai dabar gali tikėtis renesanso?

– Jeigu kas nors mano, kad būsiu humanitarų lobistas ir naudosiuosi rektoriaus pareigomis, kad humanitariniai mokslai pasiektų kažkokį revanšą prieš tiksliuosius, jie labai klysta. To negali būti ir nebus.

Man, kaip rektoriui, visi mokslai lygūs, o jų lygiateisiškumas ir lygiavertiškumas – vienas pagrindinių mano principų.

Tačiau vadovaudamasis tuo pačiu principu visuomet pabrėžiau ir pabrėšiu, jog humanitariniai bei socialiniai mokslai – ne mažiau svarbūs ir reikšmingi valstybės bei visuomenės gyvenimui.

Manau, kad reikia daug labiau suaktyvinti šių mokslų bendruomenę. Ji turi tapti labiau matoma, stengtis išplaukti į kuo platesnius tarptautinius vandenis, ieškoti ryšių su naujausiomis technologijomis ir naudotis jų pažanga.

– Dalis humanitarų sako, jog tiek visuomenėje, tiek tarp politikų vyrauja iš sovietmečio paveldėtas požiūris į mokslus – taigi ir į jų reikšmę. Pagal šį požiūrį, daugiausia pridėtinės vertės valstybei bei žmonių gyvenimui duodantys mokslai yra tikslieji ir technologiniai, o visokie humanitarai ar socialinių mokslų atstovai tik postringauja savo dulkėtose auditorijose, ir tiek.

– Visiškai akivaizdu, kad humanitariniai ir socialiniai mokslai turi savą, didžiulę, sakyčiau, netgi lemiamą reikšmę kiekvienos valstybės ir visuomenės ateičiai, jų raidai. Juk jie suteikia orientyrus, reikšmes, sprendžia vertybinius ginčus, formuluoja tapatybes.

O juk matome, kad šiuolaikiniame pasaulyje, kuris vadinamas skaitmeniniu ir kuriame viskas tarsi grįsta technologijomis, vertybiniai, ideologiniai, idėjiniai ir tapatybės dalykai žmonėms tampa vis svarbesni, o problemos, susijusios su jais, vis aštresnės.

Bendriausia prasme humanitariniai ir socialiniai mokslai ugdo žmogaus kritinį mąstymą, asmenybę apskritai.

Kita vertus, visuomenei reikia rodyti, jog šie mokslai turi ir konkrečią taikomąją, vadinamąją praktinę naudą. Ypač kai veikia kartu su kitais mokslais, taip pat ir tiksliaisiais, gamtos.

Antai dabar daug kalbama apie visuomenės senėjimą ir šio proceso keliamas problemas.

Jas spręsti neužtenka vien sveikatos mokslų, daug dalykų susiję su požiūrio, mąstymo, psichologijos dalykais, bendra socialine dinamika. O dėl to kylančias problemas gali padėti spręsti būtent humanitariniai mokslai.

Taigi mokslų sąveikos turėtų siekti visi. Pavyzdys – kone sprogimui prilygstantis proveržis, kuris dabar vyksta archeologijoje, tiksliau – bioarcheologijoje.

Būtent bendradarbiaujant įvairiems mokslams buvo surasti bei identifikuoti ir pokario partizanų, ir 1863 metų sukilėlių palaikai.

Neabejoju, jog laukia atradimai tyrinėjant ir daug senesnes istorines epochas.

– Kaip jūs apibūdintumėte universitetą? Kokia jo reikšmė valstybei?

– Istorija aiškiai byloja, jog būtent universitetai buvo visos Vakarų civilizacijos proveržio šaltinis nuo pat viduramžių laikų iki Apšvietos ir modernybės – taip pat ir Lietuvoje. Kai klesti universitetai, klesti ir valstybė.

Šiuo metu pasaulis taip pat ritasi per svarbių pokyčių slenkstį.

Akivaizdu, kad gyvename epochoje, turinčioje ne mažesnę tektoninę reikšmę, nei, sakykim, Apšvieta.

Nepasakysiu nieko nauja, kad universitete ugdomas kultūrinis, socialinis, politinis šalies elitas.

Esu įsitikinęs, kad universitetas ne tik turi ugdyti tuos, kurie vėliau lemia šalies gyvenimą, bet ir pats aktyviai prie to gyvenimo prisidėti, jį veikti. Universitetas turi veikti ir viešąją erdvę.

Kitaip sakant, universitetas turi būti ir ekspertinė institucija, pati aktyviai reiškianti savo nuomonę apie svarbius procesus, taip pat ir politinius, bei siūlanti sprendimus.

Juk jei tiesiog lauksi, kol kas nors pakvies į kokią nors darbo grupę, gali ir nesulaukti.

– Kaip vertinate būklę, kurioje po visų tikrų ar tiktai menamų reformų šiuo metu yra Lietuvos aukštasis mokslas ir švietimas?

– Nėra strategijos, trūksta tolimesnio žvilgsnio į švietimą ir mokslą – žiūrima tik ketverius metus į priekį, nuo vienų Seimo rinkimų iki kitų.

Taip pat nėra sutarimo netgi dėl esminių dalykų. Švietimas ir mokslas tapo tiesiog tarppartinių žaidimų kamuoliu, bet per rinkimų vajų ir tai nebus prioritetas. Vadinasi, šioje srityje gresia sąstingis.

Visa tai tiesiogiai atliepia ir finansinę situaciją. Šiuo metu Lietuvos mokslo finansavimas yra dvigubai mažesnis už Europos Sąjungos vidurkį.

Kažkada deklaruotas tikslas, jog šis finansavimas siektų 1,9 proc. bendrojo vidaus produkto, taip ir liko vizija, nepriartėjusia prie vieno procento.

Bet dar kartą pabrėžiu, kad ne finansavimas yra svarbiausia, o požiūris. Dabar nėra nei politikų ir partijų sutarimo, nei jų tarimosi su akademine bendruomene.

– Kaip vertinate aukštojo mokslo pertvarką vienus universitetus sujungiant su kitais, kuo ypač gyrėsi dabartinė valdžia? Kita vertus, jūs jau pats pasakėte, kad kai politikai įsitraukia į rinkimų kampaniją, jiems tikrai nerūpės tokie dalykai kaip mokslas.

– Kalbant apie reformas ar reorganizacijas, tenka pripažinti, kad nepavyko pasiekti nei reikšmingesnės konsolidacijos, nei proveržio.

Gaila. Juk universitetai tikrai turi ir pajėgią infrastruktūrą, ir žmonių. Kaip jau sakiau, pagrindinė problema yra ta, kad politinis elitas realiai nesitaria nei tarpusavyje, nei su akademine bendruomene.

Įsivaizduoju, kad premjeras bent kartą per mėnesį turėtų pabendrauti, pavyzdžiui, su Vilniaus universiteto rektoriumi, norėdamas sužinoti jo atstovaujamos bendruomenės požiūrį į valstybės problemas, jų sprendimo būdus.

Tikiuosi, kad toks laikas kada nors ateis.

Nurungė penkis įvairių sričių profesorius

Vilniaus universiteto (VU) rektoriumi penkerių metų kadencijai išrinktas 47-erių Rimvydas Petrauskas yra vienas jauniausių pastarojo meto šios aukštosios mokyklos vadovų.

Tiesa, bene ryškiausias VU vadovas šviesaus atminimo matematikas Jonas Kubilius rektoriumi tapo būdamas 37erių. Jis vadovavo universitetui nuo 1958 iki 1990 metų.

Vilniaus universiteto vadovo posto šįkart siekė šeši profesoriai.

R.Petrausko varžovai buvo „Bigelow“ vandenynų mokslo laboratorijos Vienos ląstelės genomikos centro Meino valstijoje (JAV) direktorius Ramūnas Stepanauskas, pastaruosius penkerius metus VU vadovavęs Artūras Žukauskas, anksčiau šiam universitetui laikinai vadovavęs Lietuvos mokslų akademijos prezidentas Jūras Banys, VU Teisės fakulteto dekanas Tomas Davulis, Fizinių ir technologijos mokslų centro vyriausiasis mokslo darbuotojas Eimutis Juzeliūnas.

Po pirmojo VU tarybos balsavimo į antrąjį rinkimų turą pateko R.Petrauskas ir R.Stepanauskas. Už pirmąjį balsavo aštuoni, už antrąjį – trys tarybos nariai.

Naujasis rektorius pareigas turėtų pradėti eiti balandžio 1 dieną.

Vilniuje gimęs R.Petrauskas 1990 m. baigė sostinės 44-ąją vidurinę mokyklą, 1997 m. VU įgijo istorijos magistro laipsnį, 2001 m. apgynė daktaro laipsnį disertacija „Lietuvos diduomenė XIV a. pabaigoje–XV a.: sudėtis – struktūra – valdžia“.

Tyrinėjimų kryptis – XIII–XVI a. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės politinė ir socialinė istorija, viduramžių recepcija moderniojoje visuomenėje.

R.Petrauskas 2007–2012 metais vadovavo Senovės ir vidurinių amžių istorijos katedrai, nuo 2012-ųjų iki šiol jis yra Istorijos fakulteto dekanas.

R.Petrauskas su žmona archeologe Agne augina sūnų ir dukrą moksleivius Kristijoną ir Dorotėją.

Norėdami komentuoti turite prisijungti.

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2024 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.