Vyriausybės vicekancleris Deividas Matulionis sakė, kad dėl tokio veiksmų plano sutarta su Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centru.
„Slapto palaidojimo vieta kol kas sunkiai identifikuojama, todėl pradžioje bus archyvinių dokumentų paieška, o paskui žiūrėsim, kur tai nuves“, – BNS sakė D. Matulionis.
Anot jo, tikslus finansavimas paaiškės įvertinus rengiamą Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centro paraišką.
Centro direktorė Teresė Birutė Burauskaitė sakė, kad vykdant tyrimą svarstoma neapsiriboti tik Lietuvos archyvais, svarstoma peržiūrėti informaciją Britanijos, Prancūzijos, Jungtinių Valstijų archyvuose.
Iniciatyvą atnaujinti partizano palaikų paieškas rugsėjį paskelbė prezidentas Gitanas Nausėda, kai Niujorke susitiko su J. Lukšos našle Nijole Bražėnaite-Lukšiene-Paronetto.
Susiję straipsniai
Spėjama J. Lukšos palaidojimo teritorija Marvelėje Kauno pakraštyje buvo tyrinėta daugiau nei prieš dešimtmetį, tikrinant pasakojimus, jog palaikai galėjo būti užkasti ties ugniavietėmis prie Marvelės kapinyno.
Visgi archeologai perspėja, kad patikimų duomenų trūksta, o paieškas sunkina teritorijos urbanizavimas – valant upės vagą piltas žvyras, smėlis, atsirado transporto mazgai.
J. Lukša pokariu tapo vienu iš Lietuvos partizanų vadų, aktyviai telkė laisvės kovotojus vienytis. Partizanaudamas jis keletą kartų buvo prasiveržęs į Vakarus perduoti žinią apie kovojančią Lietuvą.
J. Lukša ir N. Bražėnaitė susituokė Paryžiuje 1950 metais, kai partizanas slapta mokėsi prancūzų žvalgyboje. Po poros mėnesių J. Lukša grįžo į okupuotą Lietuvą tęsti kovą už šalies laisvę.
J. Lukša žuvo patekęs į pasalą per susišaudymą 1951 metų rugsėjį Garliavos apylinkėse, netoli Kauno.
Partizaninis karas prieš sovietų okupaciją Lietuvoje vyko 1944-1953 metais.