Savaime suprantama, aukšto ir aukščiausio rango Lietuvos vadovai neturi kelti panikos, bet tai nereiškia, kad situacija pas kaimynus nereikalauja akylesnio dėmesio, neatmetant ir juodojo scenarijaus.
Apžvalgininkai gali sau leisti daugiau nei ministrai, premjerai ar prezidentai, todėl ir į „paskutinio Europoje diktatoriaus“ staigius posūkius Rusijos atžvilgiu noriu pažvelgti kitaip, nei iki šiol buvome įpratę daryti.
Tradiciškai po eilinio, beveik kasmetinio, A.Lukašenkos verbalinio paūmėjimo Kremliaus biurokratų atžvilgiu dėl „neteisingų“ energijos išteklių kainų matydavome draugišką dviejų prezidentų čiuožinėjimą ledo ritulio aikštelėje.
Praėjusių metų pabaigoje situacija pasikeitė. Po įprastinio pasistumdymo baigiant pažadu „nepaisant nuomonių skirtumų ir toliau tęsti dviejų valstybių suartėjimą jau ir politiniu lygiu“, vadinamojoje laisvoje Rusijos žiniasklaidoje pasigirdo gana nedviprasmiškų klausimų: o kas gi realiai nuveikta kuriant bendrą valstybę; kur pradingo įspūdingam projektui per dvidešimt metų skirti 130 mlrd. JAV dolerių?
Per stačiatikių šventes kritika aprimo, bet tai tik tyla prieš audrą. Naftos karas yra tik pirmieji artėjančios audros ženklai. Kremlius suprato ir, manau, daug anksčiau, nei apie tai viešai komentatorių bendruomenėje pradėta kalbėti, kad su dabartiniu Baltarusijos „tėvu“ ir jo administracija jokios sąjunginės valstybės nebus. Gal ir išvis toks projektas Rusijai jau nebereikalingas, bet kol taps aiškiau, pirmiausia nutarta sumažinti dotacijų maišelį.
Kremlius tai ir pradėjo daryti. A.Lukašenka išskėstomis rankomis nuskubėjo pasitikti JAV valstybės sekretoriaus M.Pompeo. Beje, oficialioji Maskva šį susitikimą komentavo gana santūriai, nuolatos pabrėždama, kad tai Baltarusijos, kaip savarankiškos valstybės, reikalas. Kaip ir pirkti naftą nesvarbu iš kokios valstybės.
Užtat žalia šviesa uždegta „ekspertams“, kurie tiek A.Lukašenką, tiek jo komandą narsto po kaulelį. Atviru tekstu skelbiama, kad A.Lukašenkai gana už Rusijos pinigus ją juodinti.
Rusija per vieną dieną galėtų baigti naftos karą, bet to nedaro. Ko tikisi? Kad buvęs kolūkio pirmininkas (beje, propagandinėje Rusijos žiniasklaidoje A.Lukašenka taip pavadinamas vis dažniau) pakels rankas ir ateis prisiduoti? Gal taip ir atsitiktų, tačiau, kaip neretai mėgstama pasakyti rašiniuose apie politiką, yra vienas „bet“... Ar jam tai leis jo paties aplinka?
Valstybės viduje A.Lukašenkos padėtis visiškai skirtinga, nei buvo net prieš penkerius metus. Ekonomika artėja prie kracho ir aplinka anaiptol neketina nudardėti į prarają kartu su nepakeičiamu vadu. A.Lukašenka nėra naivus, supranta, kad anksčiau ar vėliau teks trauktis, ir būtų gerai ne „maidano“ keliu.
Mano nuomone, būtent kažkas panašaus į „maidaną“ ir tvenkiasi Baltarusijoje. Tik keista, kad Rusija, pradėjusi ekonominį spaudimą, didina opozicijos A.Lukašenkai gretas. Įtariu, kad netikėta A.Lukašenkos provakarietiška retorika nėra tik Maskvai pagąsdinti. Tenka ir apie savo ateitį pagalvoti.
Bet kuriuo atveju esminių politinių ir ekonominių reformų reikalaujantis visuomeninis sujudimas Baltarusijoje neišvengiamas, net jei A.Lukašenka laimės šių metų prezidento rinkimus.
Štai kodėl Lietuvos politikai (ir tie, kurie valdžioje, ir, savaime suprantama, opozicijoje) turi politinėmis ir diplomatinėmis priemonėmis aktyviai veikti, kad Astravo AE nepradėtų dirbti, nes visuomeninių neramumų laiku energetika tampa politiniu ir geopolitiniu įrankiu, o branduolinės energetikos politizavimas, visų be išimties energetikos ekspertų vertinimu, yra pats pavojingiausias dalykas.
Atvirai sakant, dėl politinio poveikio galimybės dideliam regionui, į kurį, be abejonės, patenka ir Lietuva, Astravo AE, ateityje galinti tapti didžiausia Europoje, ir statoma. Tai nėra vien saugumo ar galimos avarijos klausimas. Tai strateginės energetinės politikos problema. Ar realu, kad Astravo AE politizuosis?
Realu, nes nafta ir dujos jau politizavosi. Po to, kai Lietuvoje susigriebta reaguoti į sparčias statybas Astrave, visuomenė buvo ir tebėra orientuojama į techninio saugumo klausimus, į kuriuos tarptautiniams ekspertams atsakius neva nebeliktų ir rūpesčių keliančio objekto.
Bet problema kur kas platesnė. Šiuo metu Astrave AE dar nedirba. Atidarymo pradžia atidėliojama. Kodėl? Galima tik spėlioti, ar tai kaip nors susiję su „keistais“ Rusijos ir Baltarusijos santykiais. Tikėtina, kad prieš rinkimus A.Lukašenka atidarymą norėtų paspartinti. O kokios pozicijos laikosi Kremlius? Pati Baltarusija neturi galimybių pasigaminti kuro reaktoriaus. Jis tiekiamas iš Rusijos. Delsimas atidaryti elektrinę A.Lukašenkai gali ir nepatikti.
Rusija, savaime suprantama, tikins, kad viską sprendžia statytojai, ir politikai į tai nesikiša. Galbūt. Tačiau yra pavyzdžių, kai politinės permainos turi įtakos ir atominių elektrinių funkcionavimui.
Antai Ukrainoje buvo nuspręsta kurą, perkamą iš Rusijos, pakeisti kuru iš JAV. Pradeda aiškėti, kad pastarasis nevisiškai tinkamas reaktoriams, pagamintiems Rusijoje. Ekspertai sako, kad sunku nuspėti, kaip elgsis atominė įranga pakeistus kurą.
Dar keblesnis klausimas dėl panaudoto kuro konservavimo, laidojimo. Iš savo pačių patirties jau žinome, nors ir turime dalinę ES paramą, kokia tai sudėtinga problema. Taigi, žiūrint į tolimą Astravo AE ateitį, jei ši problema bus blogai sprendžiama, tai gali tapti kur kas didesne bėda, ypač Lietuvai, nei galima avarija.
Yra daug sudėtingų klausimų, ir nemanau, kad juos galima uždengti žodeliu „dialogas“.
