Gal ir galima, nepažeidžiant demokratijos principų, pensinio amžiaus mokytoją išvaryti iš mokyklos. Bet ką tai pakeistų iš esmės?
Ar iš tiesų didelė naujiena, kad Lietuvoje gyvenantys, netgi mūsų šalyje gimę vyresni rusų tautybės asmenys žiūri tik propagandines Rusijos televizijų laidas ir visiškai pritaria V.Putino politikai?
Nostalgija sovietiniams laikams apsikrėtę ir dalis garbesnio amžiaus lietuvių, vis bambančių, kaip blogai gyventi nepriklausomoje Lietuvoje.
Iškalbingas ir faktas, kad Lietuvoje gyvenantys Rusijos pilietybę turintys asmenys per šios šalies prezidento rinkimus už V.Putiną balsuoja net aktyviau nei Maskvoje ar Sankt Peterburge.
V.Putino palaikymo nuotaikomis Lietuvos rusams galėtų prilygti nebent gūdžiausių Rusijos provincijų žmonės, kurie be Kremliaus propagandos ir savo skurdo nieko daugiau savo gyvenime nėra matę.
Žinoma, rusakalbis Lietuvos jaunimas jau kitoks.
Tačiau ar žinome, kaip mąsto vyresniosios kartos rusai, uždarai gyvenantys savo bendruomenėse, izoliavęsi nuo lietuviškos žiniasklaidos ir iki šiol kartais nė lietuvių kalbos neišmokę?
Tai ne vienos mokytojos, o rimta rusų bendruomenės, kartu Lietuvos valstybės problema, bet jai neskiriama rimto dėmesio.
Nors Lietuvos viešojoje erdvėje dominuoja Rusijos grėsmės bei V.Putino agresyvios politikos temos, akivaizdu, kad ne visus gyventojų sluoksnius, ypač rusakalbių, ši retorika pasiekia.
Taigi ko stebėtis pensininke mokytoja, jei panašiai mąstančių yra netgi Seime. Antai parlamentarė I.Rozova įsitikinusi, kad visai normalu bendrauti su diplomatinę priedangą turinčiais Rusijos žvalgybininkais, siekiančiais savų tikslų.
Rusija artimiausiu metu esmingai nepasikeis, V.Putinas išlaikys valdžią, bet nieko nėra amžina. Lietuvoje neretai labai paviršutiniškai ir schematiškai vertinami šioje šalyje vykstantys politiniai procesai, todėl pamažu bręstančios permainos gali būti ir pražiopsotos.
Net patyrusių Vakarų ekspertų nenumatytas V.Putino sprendimas staigiai palopyti Rusijos konstituciją, o jam ištikimą premjerą D.Medvedevą pakeisti technokratu laikomu M.Mišustinu Lietuvoje daugiausia buvo įvertintas tik kaip prezidento žingsnis siekiant išsaugoti savo neribotą valdžią ir ateityje.
Matyt, tai tiesa, bet tik iš dalies. Pirmiausia jau aišku, kad V.Putinas nesieks pakeisti Rusijos konstitucijos taip, kad galėtų dar vieną ar daugiau kadencijų likti prezidentu.
Turint galvoje jo galias, buvo įmanomas ir toks scenarijus, bet jis su savo artimiausia aplinka turbūt nusprendė, kad žvelgiant į tolesnę ateitį tai neperspektyvu.
Jau reikėtų atmesti ir kitą tiek rusų opozicijos, tiek tarptautinės žiniasklaidos aptarinėtą galimą scenarijų – esą V.Putinas sieks prijungti Baltarusiją prie Rusijos ir, tapęs sąjunginės valstybės prezidentu, toliau valdys kaip valdęs gal net iki mirties.
Dabar spėliojama, kad galbūt V.Putinas eis Kazachstaną vienasmeniškai valdžiusio N.Nazarbajevo keliu – užleis prezidento pareigas savo statytiniui, o pats ir toliau išlaikys valstybės vairą, užimdamas kokį nors specialiai jam sukurtą postą.
Pastarąjį scenarijų lyg ir patvirtina tai, kad numatoma suteikti oficialias konstitucines galias iki šiol neformaliai institucijai – Valstybės tarybai, juo labiau kad jos pirmininko (šias pareigas eina V.Putinas) pavaduotoju paskirtas ekspremjeras D.Medvedevas.
Galbūt baigęs paskutinę kadenciją V.Putinas liks vadovauti Valstybės tarybai, kuri, matyt, kontroliuos kariuomenę, kitas jėgos struktūras, prižiūrės užsienio politiką.
Beje, konstitucijos pataisomis prezidento valdžia silpninama, nes premjerą ir ministrus skirs Dūma, nors jam išsaugoma teisė juos atleisti.
Vis dėlto tai nereiškia, kad V.Putino galios po 2024 metų liks tokios pačios, kaip ir dabar. Rusijos valdymas vis viena išliks prezidentinis, nors ir susilpnintas. Būtų sunku netgi V.Putinui ilgą laiką išlaikyti visą valdžią savo rankose nebūnant prezidentu – galios neišvengiamai persiskirstytų, be to, jis – ne amžinas.
Todėl susidaro įspūdis, kad V.Putinas ieško įpėdinio, kuriam pamažu perleis Rusijos vairą, nors laikyti jį leis ne taip tvirtai, kaip buvo suėmęs pats.
Dar visiškai neaišku, kas bus įpėdinis.
Dabar stipriausi atrodo trys galimi kandidatai: premjeru tapęs M.Mišustinas, įdiegęs neblogą elektroninę mokesčių sistemą ir pagerinęs jų surinkimą, gana sėkmingai Maskvą plėtojantis jos meras S.Sobianinas ir šalyje populiarus gynybos ministras S.Šoigu.
Bet tai kol kas primena būrimą iš kavos tirščių. Patį V.Putiną, tada beveik niekam nežinomą, jo pirmtakas B.Jelcinas ištraukė kaip fokusininkas triušį iš kepurės. Nėra jokių garantijų, kad panašiai nenutiks ir dar kartą.
Regis, aišku tik viena: V.Putinas rimtai rengiasi ateičiai po 2024 metų. Jis sieks išsaugoti sukurtos valdymo sistemos esmę ir garantuoti savo politikos tęstinumą, bet Rusijos vis viena laukia pokyčiai.
Lietuvai, kaip ir visoms jos sąjungininkėms, reikėtų stebėti, kas vyksta, ir būti pasirengusiai lanksčiai reaguoti į kintančią realybę.
