„Parašykite laikraštyje, kad ieškome partijos vadovo. Žadame, kad darbas bus įdomus, bet nebūtinai gerai apmokamas“, – pusiau juokais, pusiau rimtai „Lietuvos ryto“ prašė Lietuvos laisvės sąjungos (liberalų) vadovas Artūras Zuokas.
Šis politikas, pakrikštytas vienu iš trijų muškietininkų, grįžtančių po 20 metų, kartu su buvusiu socialliberalų lyderiu ir Seimo pirmininku Artūru Paulausku bei „tvarkiečių“ vedliu Remigijumi Žemaitaičiu užsimojo suburti partiją „Laisvė ir teisingumas“.
Į naujos partijos pirmininko postą šie žinomi veikėjai skelbia ieškantys profesionalaus vadybininko, bet tos paieškos kol kas sunkios.
Nepaisant to, „Laisvės ir teisingumo“ kūrėjai tikisi per Seimo rinkimus sėkmingai dalyvauti mandatų dalybose.
– Neabejojame, kad perkopsime 5 proc. Seimo barjerą ir turėsime 12–13 žmonių frakciją. Labiausiai norėtume būti centro dešinės koalicijoje, siūlėme dėl bendradarbiavimo rinkimuose tartis ir Liberalų sąjūdžiui, ir Laisvės partijai, galbūt net formuoti bendrą sąrašą, – dėstė „Lietuvos ryto“ pakalbintas A.Zuokas.
– Kaip atgaivinote juos iš nuomario po tokio pasiūlymo?
– Ne, kalbėjomės normaliai. Tik susidaro įspūdis, kad Liberalų sąjūdžio vadovybė dar nėra savarankiška, jai vis reikia su kuo nors pasitarti.
– Atrodo, kad pagrindinis dabartinių valdančiųjų valstiečių su premjeru Sauliumi Skverneliu planas – po Seimo rinkimų formuoti bendrą bloką su Lietuvos lenkų rinkimų akcija-Krikščioniškų šeimų sąjunga, socialdemokratais, Darbo partija, taip paliekant už borto konservatorius su liberalais.
Socialdemokratai jau giriasi, jog panašiai mąsto ir juos favoritais esą pasirinkusi Prezidentūra, kuri, regis, labiausiai ir norėtų, kad pirmuoju smuiku griežtų kairieji, netgi žada jiems paramą.
Galbūt ir jūs dalyvaujate šiame kadrilyje?
– Tikrai ne. Žinoma, aš sveikinu prezidento Gitano Nausėdos sumanymą susitikinėti su politinių partijų lyderiais, diskutuoti apie valstybės ateitį, artėjančius rinkimus ir iki tol laukiančius svarbiausius sprendimus, iššūkius.
Tačiau manau, kad šiandien kalbėti apie tai, kokios gali būti valdžios dėlionės po Seimo rinkimų rudenį, švelniai tariant, gerokai per anksti.
Taip, įvairios diskusijos ir derybos vyksta. Bet tai nėra geri ar juolab sveikintini procesai. Visi galėtų verčiau susitelkti į idėjas, programas, siūlymus, kaip reikėtų spręsti pagrindines šalies problemas, o ne į kažkokias dar nenušauto stumbro dalybas.
Pagrindinė bėda šiandien – visame politiniame lauke nerasi realios darbotvarkės. Nėra idėjų, veiksmų ar bent jų plano. Žodžiu, niekas nežino, ką reikia daryti, todėl bandoma kažką burti ir dėlioti.
– Tačiau kai kurie politikai bado pirštais į jūsų vadovaujamos partijos bendražygį Valdą Klimantavičių ir „tvarkietį“ Egidijų Viskontą, neseniai tapusius susisiekimo bei žemės ūkio viceministrais, ir tvirtina, jog tai ženklas, kad „trys muškietininkai“ taip pat yra įsitraukę į šiuos žaidimus.
Esą tai gali būti derybų su valstiečiais ir visais dabartiniais valdančiaisiais dėl vienmandačių apygardų pasidalijimo ar draugystės po rinkimų dalis. Ką apie tai pasakytumėte?
– Tikrai taip nėra. Viena vertus, šiandien dar neturime galutinių kandidatų sąrašų, tai ką jau kalbėti apie kokius nors derinimus su kitomis politinėmis jėgomis.
Kita vertus, ir kaip partijos vadovas, ir kaip V.Klimantavičiaus draugas, galiu labai atsakingai pasakyti, kad tai – grynai asmeninis jo sprendimas.
Ministras Jaroslavas Narkevičius pasikvietė Valdą, nes seniai ir gerai jį pažįsta, jie yra kartu dirbę savivaldoje.
O apie „tvarkiečių“ reikalus apskritai nieko negalėčiau pasakyti, reikėtų klausti jų pačių.
Taigi dar kartą pabrėžiu, kad su niekuo nesiderame ir nesikonsultuojame. Mūsų pozicija labai aiški – dirbsime su tais, su kuriais labiausiai sutarsime dėl programinių ir idėjinių dalykų.
– Ką apskritai manote apie svarstymus, kad pagrindiniai du galimi jėgos centrai po Seimo rinkimų aiškūs jau dabar?
Vienas centrų – konservatoriai su Liberalų sąjūdžiu, jeigu jie tikrai numalšins savo ambicijas ir nubrauks buvusius tarpusavio vaidus. Kitas centras – minėta marga vadinamoji centro kairė.
– Konservatoriams su liberalais niekaip neužteks balsų suformuoti valdančiąją koaliciją, kad joje būtų ne mažiau kaip 71 balsas. Net jiems įgyvendinus šviesiausias laimėtų mandatų svajones – jokių šansų.
Lygiai taip pat skeptiškai vertinčiau socialdemokratų galimybes tapti pagrindine centro kairės bloko jėga.
Mano nuomone, kitos kadencijos Seimas bus daug labiau fragmentuotas, jame bus atstovaujama daugiau politinių jėgų nei dabar.
Taigi valdančiąją koaliciją turės sudaryti ne mažiau kaip 4–5 jėgos. Pabrėžiu – ne mažiau. Žinoma, jei kalbėtume apie tai, kad ta koalicija būtų daugmaž stabili.
Bandant spėti, kas gali būti tos pagrindinės ašys, galima pripažinti, kad konservatoriai teoriškai turi galimybių būti viena tokių ašių, net galbūt formaliai laimėti daugiausia mandatų Seime.
Bet yra labai daug nežinomųjų ir rizikos. Tarkime, vertybinė takoskyra tarp jų pagrindinių rinkėjų, kai atsiranda naujos politinės jėgos, taip pat lyderystės problema.
Šiuo metu tiesiog nežinau, kas iš tų politikų, su kuriais man tenka bendrauti, norėtų turėti reikalų su Gabrieliumi Landsbergiu kaip su patikimu partneriu.
Apskritai tikiuosi, kad rinkėjai šįkart labiau žiūrės į naujesnes idėjas, naujas jėgas, kurios ateina, o ne koncentruosis į tas senas plokšteles, kurios tik keičia savo puses.
– Bet kai kas panašius priekaištus žeria ir jūsų buriamai „Laisvei ir teisingumui“, kuri pasiryžusi kelti tą naujumo ir atsinaujinimo vėliavą. Esą tie „trys muškietininkai“ – žmonės iš praeities ir jokios iškabos to nepaslėps.
– Pirmiausia parodykite man, kas dabartiniame Seime yra ne „iš praeities“, bent jau turint galvoje įtakingiausius pagrindinių politinių jėgų atstovus. Kita vertus, ką tie žmonės ne „iš praeities“ yra gero nuveikę, kokios jų kompetencijos, idėjos? Ir ką rinkėjai apie juos žino?
Taip, kalnas stovi tūkstančius metų, bet tai – kalnas!
– Bet šiais laikais rinkėjams neretai pakanka pasiūlyti tiesiog naują veidą, visiškai nesusijusį su politika, ir jie pakimba ant to jauko. Kaip manote, ar prieš artėjančius Seimo rinkimus vėl nesužibs kokia nors nauja žvaigždė? Juolab kad visuomenė, regis, vis labiau vertina lyderius, kurie yra ne iš politikos pasaulio.
– Kol kas aš tokių ryškių visiškai naujų veidų nematau ir nemanau, kad jų spės atsirasti. Nebent jis ar jie ateitų su didžiuliu kapšu pinigų, kurie būtų nelegalūs. O tai baigtųsi naujomis bylomis.
Daug nesitikiu ir iš vadinamųjų nepartinių judėjimų. Nors per savivaldos rinkimus pagal surinktų balsų skaičių jie užėmė pirmąją vietą, vis tiek tai lieka tik vietinės politikos fenomenas. Kol kas šiems judėjimams nematau didelių galimybių stipriau pasireikšti nacionalinėje politikoje.
– Bet ir jūs, atrodo, mėginate sekti ta nepartiškumo mada. Juk ne ką kita reiškia ir jūsų kalbos, kad naujos partijos pirmininko pareigoms eiti ieškote patyrusio vadybininko ir profesionalo? Beje, kaip sekasi ieškoti?
– Nors ir aš, ir R.Žemaitaitis nuoširdžiai padirbėjome kviesdami žmones, kurių patirtis ir kompetencija tikrai būtų labai reikalingos ir Seime, ir valstybėje apskritai, turiu pripažinti, kad apčiuopiamesniais rezultatais kol kas negalime pasigirti. Paprasčiau kalbant, niekas nenori į tą politiką.
Vilties, aišku, neprarandame, kalbamės su keliais asmenimis.
Kad ir kaip būtų, tos paieškos atspindi realią problemą. Politikos vidutiniokai sukūrė tokią terpę, į kurią prisivilioti asmenybes darosi kone neįmanoma misija. Tie žmonės, kurių lyderystės labai reikėtų, tiesiog nenori, kad iš jų būtų padaryta mėšlo krūva.
