Du Lėktuvai „Bellanca CH-300“, kurie lietuviams geriau žinomi „Lituanicos“ vardu, keleivius dar skraidina Kanados šiaurėje ir JAV priklausiančiose Havajų salose.
Gali būti, kad, minėdami garsiojo skrydžio, įvykusio 1933 metais, 90-metį paskraidyti tikra „Lituanica“ galės ir lietuviai. Pargabenti vieną šių lėktuvų į Lietuvą kartu su bendražygiais siekia 63 metų politikas ir lakūnas Rolandas Paksas.
Patyręs akrobatinio skraidymo pilotas leidosi į Lietuvai svarbių lėktuvų paiešką, o neseniai ir pats sėdo prie „Bellanca CH-300“ vairalazdės.
– Pradėjote ieškoti lėktuvų, lietuviams žinomų „Lituanicos“ vardu. Ką pavyko sužinoti?
– Mano žiniomis, du Italijos konstruktoriaus Giuseppe Bellancos vardu pavadinti lėktuvai yra restauruoti ir skraido iki šiol.
Vienas jų priklauso nedidelėms avialinijoms Kanadoje, o kitas yra Havajų sostinėje Honolulu, kur mes ir buvome nuvykę.
Man pačiam teko garbė ir malonumas išbandyti šį lėktuvą – apskristi vieną Havajų salų ir pajausti tai, ką beveik prieš 90 metų jautė mūsų žymieji pilotai S.Darius ir S.Girėnas.
Mūsiškė akrobatinio skraidymo grupė ANBO, kurią sudaro keturi pilotai, įsipareigojo daryti viską, kad vienas tų lėktuvų būtų pargabentas į Lietuvą ir virstų skraidančiu muziejumi, skirtu S.Dariui ir S.Girėnui.
– Ar iki šiol skraidantys lėktuvai visiškai tokie pat, kaip „Lituanica“?
– Lėktuvą „Bellanca CH-300“ maždaug už 3 tūkstančius JAV dolerių tuomet nusipirkę S.Darius ir S.Girėnas jį perdarė į „Lituanicą“. Jie truputį pailgino sparnus, padidino bakus, kad jiems užtektų degalų, pakeitė variklį, sutvirtino važiuoklę.
Atlantą perskridusios „Lituanicos“ pagrindas buvo „Bellanca CH-300“, todėl šis lėktuvas Lietuvai yra labai svarbus.
Jis svarbus ir Havajų avialinijoms, nes jos savo veiklą ir pradėjo nuo šių lėktuvų.
Havajuose šis lėktuvas yra kaip relikvija. Juo skraidinami garbės svečiai, ypač nusipelnę šių avialinijų darbuotojai.
Šiam lėktuvui yra priskirtas pilotas, kuris jį prižiūri ir vykdo apžvalginius skrydžius.
Mūsų svajonė, kad toks lėktuvas atsirastų Lietuvoje. Norėtųsi, kad mūsų tikslas būtų įgyvendintas bent iki 2023-iųjų, kai bus minimos S.Dariaus ir S.Girėno skrydžio 90-osios metinės.
– Jį reikėtų išsinuomoti ar nusipirkti?
– Aš netikiu, kad kas nors jį išnuomotų visam gyvenimui. Manau, kad jį reikėtų pirkti.
S.Darius ir S.Girėnas rinko lėšas savo skrydžiui, todėl ir dabar reikėtų, kad nors kažkiek prisidėtų žmonės, kurie suinteresuoti, kad toks reliktinis ir brangus daiktas atsirastų Lietuvoje.
Ar tai pavyks, ar ne, kalbėti dar anksti.
– Jei Havajų avialinijos lėktuvą „Bellanca CH-300“ laiko savo relikvija, negi sutiktų jį parduoti?
– Ne, Havajai jo neparduoda.
– Vadinasi, lieka tik Kanadoje esantis lėktuvas. Ką žinote apie jį?
– Jis yra netoli Šiaurės ašigalio. Pirmiausia reikia ten nuvykti ir išsiaiškinti, ką reikėtų padaryti, kad jis atsirastų Lietuvoje.
Kelionė pirmyn ir atgal būtų ilga, tačiau, manau, kad tikslas to vertas.
Kelionę į Kanadą jau planuojame, bet kol kas ten dar labai šalta. Šis lėktuvas dar stovi ant slidžių ir dar kurį laiką nebus nuo jų nukeltas.
Į Kanadą tikimės nuvykti iki gegužės mėnesio, pasikalbėti su lėktuvo savininkais, sužinoti, kaip jie reaguotų į mūsų pasiūlymą.
Reikia apžiūrėti ir kokios būklės yra lėktuvas.
Norisi jį pačiupinėti savo rankomis ir tuomet ką nors spręsti. Pavyzdžiui, Havajų lėktuvas yra idealios būklės, prižiūrimas labiau nei bet kuris kitas.
Kanados avialinijos, kurioms priklauso šis lėktuvas, kiek neįprastos.
Jų savininkas turi keletą labai skirtingų lėktuvų.
Vieni skraidina prie ežero žvejus, kiti – medžiotojus į miškus ar alpinistus – į kalnus.
Lėktuvai – labai skirtingi. Vieni leidžiasi ant slidžių, kiti – labai trumpoje aikštelėje, treti tupia ant vandens.
Šių avialinijų savininkas „Bellanca“ įsigijo neseniai – prieš metus ar pusantrų.
Reikia tikėtis, kad Kanada jį parduotų. Jiems tai paprastas lėktuvas, mums tai yra daugiau negu lėktuvas. Mums – tai simbolis, atmintis, pagarba.
Jis turėtų skirtis nuo kitų paminklinių dalykų. Lėktuvas turėtų visą laiką skraidyti iš aerodromo į aerodromą. Jį turėtų matyti vaikai, paaugliai, žmonės, neabejingi aviacijai.
Manau, tai būtų labai gražus ir prasmingas žingsnis.
– Jei jūsų grupei pavyktų jį parsigabenti, gal jau svarstėte, kuris jūsų jį pilotuotų?
– Šį klausimą palikime ateičiai. Kol kas tai yra didelio ir rimto žygio pradžia, o kas bus vėliau, matysime.
– Jūs pats skrydį „Bellanca CH-300“ jau išbandėte. Koks jausmas?
– Galiu pasakyti, kad „Bellanca CH-300“ kūrėjas buvo savo kartos genijus.
Ilgai išlieka jausmas, kad jį pilotuodamas prisilieti prie istorijos – ne tik S.Dariaus ir S.Girėno.
Juo skridę amerikiečiai be nusileidimo ore yra išsilaikę beveik tris paras.
– Kaip apskritai sužinojote, kad pasaulyje dar skraido du šio modelio lėktuvai?
– Lakūnų bendruomenė bendrauja visame pasaulyje.
Jie suranda vienas kitą, sužino reikalingą informaciją, daug jos yra internete.
Tad šiais laikais tai nėra labai sudėtinga.
Kad surastume tuos lėktuvus, nužengėme nemažai žingsnių. JAV gyvena konstruktorius, per kurio rankas perėjo abu šie lėktuvai, jis juos rekonstravo.
Prie lėktuvų rekonstrukcijos prisidėjo ir išeivis iš Lietuvos, komercinis pilotas Julius Sakas.
Beje, Kanadoje esančio lėktuvo serijos numeris yra arčiausiai to, kuriuo per Atlantą skrido S.Darius ir S.Girėnas.
Numeris skiriasi tik keturiais skaičiais, vadinasi, jie buvo pagaminti labai panašiu laiku – ne vėliau nei 1930 metais.
Iš viso buvo pagaminti tik 35 šio modelio lėktuvai. Tuo metu tai buvo vienas patikimiausių ir galbūt daugiausia rekordų pasiekęs lėktuvas.
Tuo laiku jis buvo pasiekęs ir ilgiausio išsilaikymo ore, ir ilgiausio skrydžio rekordą, gal todėl savo skrydžiui jį pasirinko ir legendiniai Lietuvos lakūnai.
Gaila, kad iki šių laikų tokių lėktuvų išliko tiek mažai.
Lėktuvas „Lituanica“: faktai ir skaičiai
Pasirinkti lėktuvą tolimajam skrydžiui S.Darius ir S.Girėnas turėjo iš ko – tuo metu JAV buvo gaminama daugybė įvairaus dydžio, skirtingų tipų ir kainų lėktuvų.
Lietuviai išsirinko vienmotorį šešiavietį „Bellanca CH-300“, kuriuo S.Darius buvo išskraidęs apie 1000 valandų ir gerai su juo susipažinęs.
1932 m. birželio 18 d. S.Darius ir S.Girėnas iš bendrovės „Pal-Waukee“ nusipirko lėktuvą „Bellanca CH-300“ (nuotr.). Italų kilmės lėktuvų konstruktoriaus G.M.Bellancos pirmoji „Bellanca“ išgarsėjo 1927 m., kai šiuo orlaiviu du pilotai nuskrido iš Niujorko į Eislėbeną (Vokietija) – 6292,7 km. Tai buvo pasaulio skridimo į tolį rekordas.
1929 metais šie lėktuvai pradėti gaminti masiškai, o tolimiems skrydžiams juos rinkosi dauguma pilotų. Netrukus buvo užfiksuotas naujas ilgiausio skrydžio rekordas – iš Niujorko per Atlantą iki Stambulo lėktuvas nuskrido 8062 km.
Lėktuvo korpusas buvo suvirintas iš chromo-molibdeninio plieno vamzdžių ir dengtas drobe, kabinos vidus išklotas garsą sugeriančios vatos pamušalu. Be šoninių langų, dar yra langelis į viršų. Įlipti į kabiną iš abiejų pusių įrengtos durelės.
Iš pradžių dėl lėktuvo perdirbimo skrydžiui per Atlantą S.Darius tarėsi su pačiu G.M.Bellanca, tačiau šis užsiprašė 5000 JAV dolerių. Pasiderėjus su kitu konstruktoriumi buvo sutarta 3250 dolerių kaina.
Nutarta, kad M.R.Lairdo dirbtuvės pagamins naujus ilgesnius sparnus, naujas sparnų spyrių metalines dalis, taip pat naują ilgesnį stabilizatorių ir vairus su armatūra ir tvirtinimo detalėmis.
Planuodamas tolimą kelionę S.Darius numatė, kad skrendant be nutūpimo maršrutu Niujorkas–Kaunas reikės šešių benzino bakų, kuriuose turėjo tilpti per 3 tūkst. litrų degalų. Todėl buvo reikalingas vamzdynas, jungiantis visus bakus, kad prireikus būtų galima perpumpuoti degalus iš prakiurusio bako į kitą. Jo vamzdeliai buvo apvynioti specialia izoliacija, kad prakiurę nepraleistų benzino.
Lakūnai pasirūpino ir tuo, kad priverstinai tupiant vandenyne bakai tarnautų kaip plūdurai greitai išleidus iš jų degalus.
Vienas bakų, uždėjus ant jo pripučiamas pagalvėles, tapo lakūnų sėdėjimo vieta. Taip pat dirbtuvės turėjo išimti senąjį variklį ir įmontuoti naują, izoliuoti prietaisų lentą nuo vibracijos.
Rekonstrukcijos darbai vyko nuo 1933 m. sausio 20 d. iki kovo 29 d. Po rekonstrukcijos lėktuvas buvo perregistruotas, o balandžio 24 d. buvo atliktas pirmas bandomasis skrydis.
Jis buvo bandomas kelias dienas, o balandžio 29-ąją ant lėktuvo korpuso buvo užrašyti skrydžio garbės rėmėjų vardai. Gegužės 6 d. įvyko lėktuvo krikštynos, susirinkusieji į jas turėjo progą pamatyti lėktuvą, jau pavadintą „Lituanica“.
Kitą dieną lakūnai „Lituanica“ nuskrido į savo didžiojo skrydžio starto vietą, kur lėktuvas buvo toliau tobulinamas ir rengiami bandomieji skrydžiai.
„Lituanica“ turėjo šiuos prietaisus: dirbtinį horizontą, kontrolinę posūkio rodyklę, greičio ir aukščio rodykles. Visi šie prietaisai sudarė galimybę skristi ir nematant horizonto. Lėktuve buvo keturi laikrodžiai ir prietaisai, skirti žvaigždžių ir Saulės navigacijai. Jame buvo propelerio apsisukimų rodyklė, benzino ir tepalo kiekį matuojantys prietaisai.
Lakūnams po ranka dar buvo magnetų perjungiklis, tepalo ir benzino rankiniai siurbliai, avarinių vožtuvų suktuvas, žemėlapiai, navigacinės lentelės.
Startui paruošta „Lituanica“ svėrė 3765 kg, įskaitant pačių lakūnų ir vežamų daiktų svorį. Per Atlantą skridę lakūnai gabeno oro paštą, įrankių, išeiginius drabužius, knygų ir laikraščių.
Kiti svarbiausi „Lituanicos“ duomenys: sparnų ilgis – 15,24 metro, sparnų plotas – 27,87 metro, lėktuvo ilgis – 8,45 metro, aukštis – 2,6 metro. Didžiausias jo pakilimo aukštis – 6 km. Mažiausias „Lituanicos“ greitis buvo 85,3 km/val., didžiausias – 217,3 km/val.
Skrendant per vandenyną pūtė palankus vėjas, todėl „Lituanicos“ pilotai buvo pasirinkę ekonomišką 140–160 km/val. greitį. Pagal S.Dariaus planą, lėktuvas turėjo skristi apie 1,8 km aukštyje.
„Lituanica“ skrydžiui per Atlantą pakilo ankstų 1933 m. liepos 15-osios rytą, prariedėjusi visu 1280 metrų kilimo taku.
Po 9 skrydžio valandų S.Darius ir S.Girėnas pasiekė Niufaundlando salą ir jos viduryje numetė abiejų pasirašytą raštelį raudoname maišelyje. Jame buvo nurodytas lėktuvo modelis ir trumpa pastaba, kad viskas gerai.
Šis pranešimas buvo rastas po kelių dienų. Atlantą perskridusiems lakūnams kelią į Lietuvą užkirto audra. Liepos 17-ąją prieš vidurdienį Lietuvą pasiekė žinia, kad lėktuvas sudužo. („Plieno sparnai“)
