Į klausimus atsako kompozitorė, 2019 m. „Global Music Awards“ aukso medalių laimėtoja Žibuoklė Martinaitytė.
Apie vakar... Jūsų gyvenimo lūžio taško istorija. Kada ir koks įvykis ar asmenybė tapo svarbiausiu Jūsų gyvenime, lėmusiu esminį Jūsų kūrybinės veiklos ar asmeninio gyvenimo posūkį?
Esminis gyvenimo lūžis, nulėmęs mano kūrybinio kelio pasirinkimą, įvyko dar besimokant Kauno J.Naujalio meno mokykloje (dabartinėje gimnazijoje). Čia sutikau savo pirmąjį kompozicijos mokytoją Algirdą Brilių.
Kurti muziką norėjau visuomet, tačiau tik Mokytojas suteikė tą taip reikalingą pasitikėjimą savo jėgomis. Iki šiol jaučiu žodžiais nenusakomą dėkingumą ir tam tikra prasme visi mano kūriniai yra skirti Mokytojui kaip šio dėkingumo išraiška.
Kitas reikšmingas posūkis, radikaliai pakeitęs mano asmeninį gyvenimą, įvyko sutikus savo vyrą amerikietį True Rosaschi.
Ši meilė, kilusi iš pirmo žvilgsnio, nusviedė mane už Atlanto, į Niujorką, ir išmokė kasdienybėje toleruoti kitą žmogų su jo kultūra ir kalba.
Apie šiandien... Kas šiandien Jums labiausiai rūpi ar jaudina šių dienų Lietuvos aktualijų kontekste?
Labiausiai neramina komercinės visuomenės materialiųjų vertybių paplitimas, masinės kultūros dominavimas ir tai, kad šie dalykai užgožia profesionalų meną ir kultūrą.
Kita vertus, šiuolaikinių technologijų, mobilios visuomenės ir globalizacijos kontekste norėtųsi išlaikyti bent jau lietuvių kalbos grynumą, nekalbant apie kultūrinį savitumą.
Apie rytojų... Kokią žinutę nusiųstumėte į ateitį, kokiais žodžiai prabiltumėte ar ką norėtumėt palinkėti mūsų šaliai ir jos ateities kartoms?
Mylėti artimuosius ir dažniau galvoti apie kitus, užuot galvojus tik apie save.
Kuo Jūs būtumėte ar svajotumėte būti, jei nebūtumėte tuo, kuo esate šiandien?
Visuomet turėjau slaptą norą būti rašytoja, kurti neįtikėtinus pasaulius, kur viskas yra įmanoma, kur nėra jokių ribų. Nuo pat mažumės svajojau apie laisvę – tiek išorinę, tiek ir vidinę.
Ir toliau nenustoju sau ir kitiems jos linkėti – turėti tokias sąlygas, kurios leistų laisvai kūrybiškai reikštis, taip pat turėti laiko ir judėjimo laisvę.
Dar svarbesnė yra vidinė laisvė, kylanti iš suvokimo, jog laimės šaltinį lemia ne išorinės sąlygos, o mūsų pačių vidus. Būtent ji išlieka nuolatinė siekiamybė.
---
Nacionalinis fotoprojektas „Lietuva ir mes“ – tai Lietuvos valstybės atkūrimo 100-mečiui ir Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo 30-mečiui skirtas projektas, kurio metu nuotraukose užfiksuoti šimtai valstybės ir visuomenės veikėjų, mokslo, kultūros, meno, sporto pasaulio atstovų, verslininkų ir valstybinių įmonių vadovų, dvasininkų, tarnautojų, ūkininkų ir kitų profesijų Lietuvos žmonių, bendrai kuriančių mūsų šalį ir jos ateitį. Reprezentacinis ir monumentalus, iš daugiau nei 500 unikalių specialiai šiam fotoprojektui kuriamų, niekur anksčiau nepublikuotų, konceptualiai pačių įvairiausių bei lietuvių ir anglų kalbomis aprašytų fotografijų sudarytas albumas leis mūsų šalies partneriams, draugams ir svečiams iš arti pažinti šiandienos Lietuvą.
