Vilniaus universiteto profesorius, akademikas, kalbininkas Bonifacas Stundžia tai priskiria liaudies etimologijai, kai žmonės susieja kokį nors jiems nežinomą svetimą neaiškios kilmės žodį su jiems artimu ir suprantamu žodžiu.
„Žmonės visada kuria. O čia reikšmės ryšys glaudus – virusas tarsi bausmė. Nors kokia čia bausmė!“- sakė B.Studžia. Kalbininkui teko girdėti ir kitokį šio viruso pavadinimą: „karūna“.
B.Stundžia pabrėžė, kad per kalbą visada linkstama žaisti, tai, kas nepažįstama, mėginama susieti su tuo, kas girdėta.
Profesorius prisiminė, kaip per karą kalėjimas buvo vadinamas „Šiktūze“ supaprastinus vokišką kalėjimo pavadinimą, o ir dabar nosinė kartais vadinama šnypštuku – irgi nuo vokiško žodžio.
Kai kur ketvirtadienis vadinamas „ketvergu“ perdirbus „četvergą“.
Bene ryškiausias pavyzdys – „beždžionė“, kilęs no baltarusybės „bezdžiona“ ir susietas su lietuvišku panašiai skambančiu lietuvišku veiksmažodžiu.
Žodis „puodlaižys“ perdirbtas iš rusiško „podlyza“, nors ten apie jokius puodus nelabama.
Žodis „koronė“ yra užfiksuotas senuosiuose raštuose bei tarmėse. Tarmėse vartojamas gana plačiai. Reiškia bausmę, kankynę, vargą, nelaimę. Vieni kalbininkai mano, kad „koronė“ atėjo iš senosios baltarusių kalbos, kiti – iš lenkų. Yra ir veikšmažodis „koroti“, „koronavoti“, taip pat daktavardis „koronavonė“.
Šių metų vasario 5 dieną į Lietuvių kalbos naujažodžių duomenymą buvo įtrauktas žodis „koronvirusynė“. Ten pat nurodoma, kad šis naujadaras sukurtaas kaip užuomina į atsitiktinį panašumą su senu skoliniu „koronė“(lenkų kalba „karanie“).
