Skaitykite pirmąją teksto dali: Paskelbti nepriklausomybę – lyg šokti nuo tilto: už kai kuriuos sprendimus šeimos signatarams iki šiol neatleido.
Šie trys politikai vieninteliai dirba ir šiandieniame Seime – prabėgus 30 metų nuo svarbiausio savo darbo Lietuvai.
Tą vakarą, kai pasirašė Lietuvos nepriklausomybės atstatymo aktą, iki trisdešimtojo E.Gentvilo gimtadienio buvo likusios trys dienos. E.Zingeris buvo 32-ejų. K.Glaveckas – 40-imties.
Dabar jie – patyrę politikos vilkai, o tądien buvo naujokai. Tuos tris atkurtos nepriklausomos Lietuvos dešimtmečius jie vaikščiojo skirtingais ir tais pačiais takais, kartais keiksnojo politiką, iš jos išeidavo ir vėl grįždavo, bet niekada nesigailėjo tądien palaikę sprendimą trauktis iš SSRS imperijos.
„Lietuvos rytas“ iš arčiau pažvelgė į nūdienos parlamente dirbančių trijų signatarų gyvenimą: jų vaikystę, pomėgius, šeimas ir kelią iki Aukščiausiosios Tarybos – Atkuriamojo Seimo.
Butas prašosi remonto
Per visus tris nepriklausomybės dešimtmečius 62 metų E.Zingeris taip ir nerado laiko susiremontuoti butą, nors apie remonto būtinybę kalbėjo prieš dešimtmetį ir dar anksčiau.
„Nekalkite vinies į sieną, nes blogai baigsis, – matydamas mano nustebimą teisinosi parlamentaras. – Ką žmona apie tai galvoja? Virginija, kaip ir aš, lituanistė literatė. Mes abu nepraktiški žmonės iš to paties kurso Vilniaus valstybinio universiteto (VVU) Kauno lietuvių kalbos ir literatūros fakultete.“
Nepraktišką specialybę pasirinko ir Zingerių jaunėlė dukra Estera. 31 metų moteris už 400 eurų dirba prancūzų kalbos dėstytoja Vilniaus universitete.
„Baigė geriausius mokslus Prancūzijoje, o dirba už tokį atygį. Dėstytojai Lietuvoje gyvena daug blogiau nei mokytojai. Mokytojai ėjo į gatves dėl atlyginimo, o dėstytojai – ne“, – pačiam dėstytojo duoną kadaise krimtusiam E.Zingeriui tai yra skaudi tema.
Užtat Zingerių sūnus 35 metų Danas, kurį šeimoje visi nuo vaikystės vadina Dovydu, sukasi neprastai. Jis dirba Sidnėjuje (Australija) ir yra vienas svarbiausių aukštųjų technologijų įmonės darbuotojų.
Filologas tapo politiku
Tarp knygų augęs E.Zingeris – jaunesnysis iš dviejų Polinos ir Mykolo Zingerių sūnų – natūraliai pasirinko filologijos studijas. Iki šiol jo krepšyje pilna knygų. Išsiblaškymu garsėjantis politikas, apie kurį net anekdotai kuriami, knygų niekada niekur nepalieka.
„Taip žemai dar nesu nusiritęs, kad knygas pamirščiau, – patikino E.Zingeris. – Bet paskaityti spėju tik lėktuvuose ir jų laukdamas.“
Būtent per filologiją būsimasis signataras įsiliejo į Sąjūdžio veiklą. „Studijų metais leidome sienlaikraštį „Filomatas“, kuriame kalbėjome net apie tokius sukilėlius kaip Emilija Pliaterytė.
Mūsų idealai buvo Marcelijus Martinaitis, Sigitas Geda, Henrikas Radauskas, Antanas Škėma. Siurbdavome viską, ką tik nesovietinio rasdavome. Dievinome prancūzų siurrealistus, skaitėme Jean-Paulą Sartre'ą.
Važiuodavome į etnografines ekspedicijas. Turėjau „Zaporožietį“, į kurį susodindavau būrį panų ir leisdavomės užrašyti liaudies dainų, papročių“, – pasakojo parlamentaras.
Kai 1982 m. E.Zingerį, tuomet jau VVU Filologijos fakulteto, Lietuvių literatūros katedros apsirantą, KGB – sovietiniai saugumo agentai, pradėjo purtyti, klausinėdami, kaip jam kilo tokia išdavikiška mintis surengti parodą apie žydų spaustuves ir leidyklas Lietuvoje nuo XVIII amžiaus iki 1914 metų, katedros atstovai jį gynė.
„Ta aplinka buvo pakylėta, tad visiškai natūraliai atėjau į Sąjūdį. Buvo toks Česlovo Kudabos sukurtas Kultūros fondas, kuriame vadovavau Lietuvos žydų kultūros draugijai. Su ja ir patekome į Sąjūdį, po kurio laiko buvau išrinktas į Sąjūdžio tarybą. Vėliau ta draugija tapo Žydų bendruomene Lietuvoje“, – pasakojo E.Zingeris.
Būtent E.Zingeris pasiūlė V.Landsbergį rinkti Sąjūdžio pirmininku.
„Pamaniau, kad jis bus geriausias pirmininkas, nes nebijos eiti iki galo dėl nepriklausomybės. Tik tai buvo mūsų galvose.
Mes, filologai, V.Landsbergį pažinojome iš jo knygų ir iš laikysenos tarp muzikos kūrėjų. Aplinka tada buvo kitokia – klausydavome vieni kitų. Ne taip, kaip dabartinėje politikoje, kur kalbi ir niekas tavęs negirdi.
Ta politinė veikla, kuri nuo Sąjūdžio tęsiasi daug metų, man sutrukdė rašyti knygas. O štai mano vyresnysis brolis Markas tapo rašytoju.“
Išgyveno tik nedaugelis
Laisvės idėjos E.Zingerio galvoje sklandė nuo paauglystės, o gal ir dar anksčiau. Tada jis dar ne iki galo žinojo kruviną savo šeimos istoriją, bet iš per stipraus motinos apkabinimo – jos glėbyje berniūkštis tiesiog dusdavo – jautė, kad mama slepia baisius išgyvenimus.
Motinos tėvai Tatarskiai tarpukario Kaune buvo laikrodininkai. Tėvo tėvams Zingeriams priklausė bravoro dalis Balbieriškyje, viešbutis ir valgykla- restoranas „Komercija“ prie Kauno sodo.
Senelis Tatarskis su sūnumi pateko į Dachau, E.Zingerio motina – į Štuthofo koncentracijos stovyklą.
„ Mama mane saugojo nuo tos baisios istorijos. Jos akyse buvo nužudytos pusseserės. Iš mamos pusės gyvas liko jos tėvas ir brolis, bet tėvas mirė iškart grįžęs – buvo tiek išsekęs, kad, kai pavalgė, organizmas neatlaikė“, – pasakojo E.Zingeris.
1943 metais Kauno gete motinos šeima sutarė: kad ir kas nutiktų, išgyvenusieji kasdien vidurdienį ateis prie Kauno soboro.
Kai išsilaisvino iš lagerio, E.Zingerio motiną visi protino, kad nėra prasmės grįžti į Lietuvą, kad Lietuvos jau nėra, nes ji priklauso SSRS. Išsilaisvinusių žydų dauguma keliavo į Palestiną kurti Izraelio arba į Ameriką. Tačiau Polina tesėjo tėvui duotą pažadą ir grįžusi kasdien vidurdienį laukė prie soboro, kol galiausiai aptiko kažkur užkištą brolio raštelį su naujuoju jo adresu.
Greitai Polina sutiko Mykolą Zingerį ir už jo ištekėjo. Netrukus šeimai gimė duktė Rita. Bet po išgyvenimų koncentracijos stovykloje P.Zingerienė buvo tokia išsekusi, kad ir kūdikis gimė per silpnas – dėl širdies negalavimo mirė kone iš karto.
Dar po metų – 1947-aisiais – gimė vyresnysis E.Zingerio brolis Markas. Emanuelis pasaulį išvydo beveik dešimtmečiu vėliau.
Motina atleisdavo išdaigas
E.Zingeris su broliu augo bute Laisvės alėjoje, kuri iki 1961 m. vadinosi Nikolajaus prospektu, Kaune. Iš vaikystės politikas ryškiausiai pamena, kaip negalėdavo užsirišti batų, o motina lakstydavo iš paskos ir juos rišdavo.
Dabar P.Zingerienei yra 98-eri, o perdėtą motinos rūpestį sūnūs jaučia visą gyvenimą.
„Mama mums nieko nesakė, bet jos rūpestis manimi ir broliu kartais būdavo nenormalus – kaip žmogaus, mačiusio, kaip iš motinų rankų išplėšiami vaikai. Kai ji laikė glėbyje, man net skaudėdavo.
Mama nuolat nerimavo dėl mūsų: kur išeiname? Kada grįšime? Vis ją matydavome žiūrinčią pro langą“, – pasakojo E.Zingeris.
Sūnums motina buvo atlaidi, nors šie prikrėsdavo nemažai eibių. Paauglys Markas pro kiemo arką mažakalibriu šautuvu šaudydavo į pieno butelius, kuriuos nešdavosi praeiviai.
Namuose Markas įsivaizduodavo esąs Vilius Telis – taikliarankis legendų šaulys, ir pasistatęs jaunėlį brolį prie sienos ant jo galvos sukraudavo stirtą knygų, ant šių – obuolį ir bandydavo jį numušti.
„Mama nepyko net tada, kai supdamasis sudaužiau šeimos bufetą su porcelianiniais angeliukais ir smetoniniu kavos servizu. Net Markas į mane susižavėjęs žiūrėjo – prisidirbau išties smarkiai. O mama tėvui pasakė, kad nieko čia tokio. Svarbiausia, kad esame gyvi“, – pasakojo E.Zingeris.
Dideliuose signataro tėvų namuose, su kambarėliu lietuvei auklei Janinai, nuolat rinkosi lietuviai inteligentai. Nemažai jų buvo grįžę iš Sibiro.
Tie žmonės buvo baigę universitetus Prancūzijoje, kalbėjo angliškai, klausėsi Amerikos balso ir Vatikano radijo.
„Mano tėvo draugai – tokie kaip dailininkas ir scenografas Liudas Truikys, tapytojas Jonas Buračas – buvo nepaprasto inteligentiškumo žmonės.
Nepaisydami sovietinio skurdo, jie visad vaikščiojo pasitempę – akinamai baltais marškiniais, ryšėjo kaklaraiščius. Iki mūsų aplinkos sovietizmas neprasibrovė – visi vieni kitus vadinome ponais ir poniomis. Iš antikvariatų tėvas vis partempdavo vieną kitą paveikslą.
Nors buvome žydai, mūsų šeimoje ir aplinkoje buvo vertinama lietuvių kalba ir literatūra, tad savaime ją pasirinkau studijuoti“, – pasakojo E.Zingeris.
Išdrįso viešai prisipažinti
Tačiau sovietinės aplinkos grimasų būsimasis politikas patirdavo mokykloje. E.Zingeris baigė Kauno 4-ąją vidurinę prieš buvusias miesto kapines.
Parlamentaras mena, kaip muzikos mokytojas Sifonavičius, kurį visi pravardžiavo Sifonu, – iš pažiūros geraširdis, meškiną primenantis žmogus – čiupo klasės draugą už pakarpos ir nutempė jį pas direktorių, mat užklupo piešiantį Vytį.
O koks riksmas būdavo, kai vasario 16-ąją kažkas pro tualeto langą iškeldavo trispalvę!
Tačiau labiausiai E.Zingeriui įsiminė įvykis gal 1968-aisiais. Į klasę užsuko nepažįstamas sporto mokytojas – politikas iki šiol atsimena jo sportinį kostiumą su olimpiniais žiedais ir užrašu „DDR“. Jis kažką aiškino apie pažangumą ir gyrė E.Zingerio klasę, kad ši elgiasi teisingai ir nė vienas mokinys nelanko bažnyčios.
„Klasėje buvo mirtina tyla. Po suolu pakištose rankose spaudžiau mamos įdėtą sultinį su plaukiojančia naminės vištos blauzdele ir galvojau: „Gerai, kad apie mano sinagogą jis neklausia“, – prisiminė E.Zingeris.
Staiga klasėje pradėjo girgždėti suolas. Kristina Žiurkevičiūtė – liesa mergaitė ilgomis kasomis su didžiuliais kaspinais – lėtai atsistojo ir tyliai ištarė: „Esu mokyta nemeluoti. Mokytoja, pasakykite jam, kad jis užsirašytų į savo didelę knygą, kad su senele kiekvieną sekmadienį einame į katedrą.“
Atvykėlio grėsmingas „Ką?!“ tarsi pakibo ore.
„Norėjau atiduoti Kristai tą sultinį, kad tik nutiltų. Visi nujautėme, kas jai bus. Tas mokytojas pasakė: „Visi dabar žinosite, kas kaltas, kad jūsų klasė nebus prie pažangiausių.“ Po pamokos tą liesą mergaitę lupo ir žnaibė net tie, kurie ir patys bažnyčią lankė.
Po to Kristą ir jos senelę tampė saugumas, o po kiek laiko ji dingo iš mūsų akiračio. Taip ir nežinau, kaip susiklostė Kristinos gyvenimas. Labai noriu ją rasti“, – teigė E.Zingeris.
1990 m. kovo 11 d. balsuodamas dėl nepriklausomybės astatymo, E.Zingeris naiviai tikėjosi, kad Lietuva greitai taps tokia, kokia buvo A.Smetonos laikais.
„Toje Lietuvoje žodžiai „orumas“ ir „idealizmas“ nebuvo bereikšmiai. Toje Lietuvoje žmonės gatvėje sveikindavosi nukeldami skrybėles, o išeidami nerakindavo namų durų. Tačiau tokia Lietuva neatsikūrė. Turbūt tai, kas išardoma, negrįžta į tas pačias vėžes“, – svarstė E.Zingeris.
Gretos retėja
Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo Akto signatarais laikomi 1990 m. kovo 11 d. už Lietuvos nepriklausomybę balsavę Aukščiausiosios tarybos – Atkuriamojo Seimo 124 deputatai.
Pagal pareigas aktą pasirašė Aukščiausiosios tarybos – Atkuriamojo Seimo pirmininkas V.Landsbergis ir sekretorius L.Sabutis. Bet per tą patį posėdį akto kopiją pasirašė kiti deputatai, kurie ir tapo signatarais.
37 signatarai jau yra mirę.
