Nuo paslaptingų vagių nukentėję „Lietuvos ryto“ kalbinti žmonės buvo labai nustebę, kai sužinojo, kad yra dingę ir jų buvusių bendražygių užrašai. Pašnekovai svarstė, kad tos vagystės nebuvo atsitiktinės.
Prie Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo prisidėję asmenys taip pat apgailestavo, kad prapuolus jų archyvams, kuriuose buvo užfiksuoti atgimimo laikų įvykiai, atkurti tikrąją istoriją kur kas sunkiau.
Pavogė kartu su mašina
Buvęs Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio iniciatyvinės grupės narys, Sąjūdžio Seimo tarybos narys, filosofas ir rašytojas Arvydas Juozaitis (63 m.) gali pasakyti tikslią datą, kada prarado savo dienoraštį, – 1995 metų gruodžio 12-ąją.
Storą sąsiuvinį su užrašais pavogė kartu su jo automobiliu. Tądien Paberžėje aplankęs Tėvą Stanislovą jis užrašus buvo palikęs automobilyje, o naktį jis dingo. Tuo metu buvo manoma, kad automobilį pavogė Kauno nusikaltėlių grupuotė.
Dienoraštis buvo storas, odiniais viršeliais ir labai patogus.
Šį sąsiuvinį A.Juozaičiui padovanojo Didžiosios Britanijos televizijos žurnalistai, atvykę į Lietuvą filmuoti laidos „Liudytojas“.
Užrašuose buvo užfiksuoti įvykiai nuo rinkimų į SSRS liaudies deputatų suvažiavimą 1989-ųjų pavasarį. Dienoraštis buvo rašomas iki nepriklausomybės atkūrimo 1990-ųjų kovo 11 dieną. Autorius jį rašė ne kasdien, bet nuosekliai.
A.Juozaitis vengė spėlioti, ar jo ir kitų to meto politikų dienoraščių vagystes galėjo kas nors suorganizuoti, bet neatmetė, kad veikė keli suinteresuoti subjektai.
Filosofas priminė, kad buvo pavogti buvusio Latvijos tautos fronto vadovo Dainio Ivano dienoraščiai, o vėliau žiniasklaida paskelbė tų užrašų ištraukas su jam itin nepalankia informacija.
„Istorija ne kartą buvo falsifikuojama ir naudojama kaip ginklas. Tai rodo įvykiai Rusijoje. Tai atminties trynimas. Nėra liudininkų – nėra problemos“, – sakė A.Juozaitis.
Ar politiko knyga apie Lietuvos nepriklausomybės atkūrimą būtų buvusi kitokia, jei būtų remiamasi dienoraščiais?
Buvęs sąjūdininkas tuo neabejojo: „Rašant istoriją dienoraščiai yra neįkainojamas dalykas. Rašymą be jų galima palyginti gyvenimui su širdies vožtuvu – dienoraščiai užtikrina normalią kraujotaką.“
Dingo dėžės nuo „Kalašnikov“
Kitas sąjūdininkas, Kovo 11-osios Akto signataras, pirmasis nepriklausomybę atkūrusios Lietuvos krašto apsaugos ministras, buvęs Seimo narys Audrius Butkevičius (56 m.) savo archyvą prarado per du kartus.
1994 metais vagys apsilankė jo tėvų bute, dingo tuomečio politiko dienoraščiai, užrašai, knygos.
1997 metų liepos 22-ąją buvo apvogtas jo tėvų garažas, stovėjęs saugomoje teritorijoje, Biruliškėse.
Buvęs politikas iki šiol saugo jo motinos sudarytą iš garažo pavogtų daiktų aprašą, kur šalia fotelių, baidarės ar dulkių siurblio įrašyta: „A.Butkevičiaus archyvas“.
Eksparlamentaro teigimu, tada dingo kelios dėžės nuo „Kalašnikov“ automatų, į kurias jis buvo sukrovęs visus svarbius dokumentus.
„Pagal kažkieno nurodymą apsauga atidarė vartus, įvažiavo mašina, susikrovė dėžes ir viską išvežė. Vėliau bandžiau aiškintis. Bet apsaugos viršininkas buvo persigandęs ir sakė nieko nesakysiąs, nes nori gyventi. Policija aiškino, kad nieko negali rasti“, – „Lietuvos rytui“ pasakojo apvogtasis.
A.Butkevičius savo dingusį archyvą vadina „alternatyvia istorijos versija“. Anot jo, tai buvo kruopščiai surinkti užrašai, dokumentai, liudijantys esminį konfliktą tarp Kauno ir Vilniaus sąjūdininkų.
Išgirdęs, kad archyvus prarado ir kiti to meto veikėjai, A.Butkevičius buvo griežtas: „Tai nebuvo joks atsitiktinis sutapimas! Tai akcija, nukreipta prieš žmones, kurie galėjo pagrįsti savąją įvykių versiją.
Mes nebuvome choras, kuris paklusniai kartodavo vienintelio herojaus žodžius.“
Jo teigimu, dokumentų valymas – sena diktatorių tradicija.
Stebėjosi savo naivumu
Dar vienas sąjūdininkas, Kovo 11-osios Akto signataras Algimantas Norvilas (66 m.), neseniai peržiūrėjęs visus savo namų užkaborius, pririnko nemažą glėbį popierių, susijusių su Lietuvos nepriklausomybės atkūrimu.
Bet tuos popierius signataras pavadino nuotrupomis, draiskalais.
Viską, kas vertinga, jis yra perdavęs Sąjūdžiui anksčiau, bet vėliau to archyvo neberadęs – niekas nežino, kur visa tai dingo.
A.Norvilas pasakojo, kad praėjus maždaug pusmečiui po Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo paleidimo 1992 metais jis sulaukė raginimo visus dokumentus perduoti Sąjūdžiui.
„Naiviai tikėdamas žmonėmis nuvežiau į Sąjūdžio Kauno skyrių nemažą glėbį svarbiausių dokumentų. Ten man labai padėkojo. Po kiek laiko rašiau straipsnį ir norėjau pasinaudoti tais dokumentais, bet jie buvo dingę“, – prisiminė signataras.
A.Norvilas dienoraščių nerašė, bet turėjo užrašų, savo sakytų kalbų tekstų su svarbiais taisymais: „Buvau atsakingas pilietis, Sąjūdyje viską derindavome tarpusavyje, kad kokios nesąmonės nepasakyčiau.“
Tarp jo perduotų dokumentų buvo Sąjūdžio Kauno tarybos sprendimai, laikraščių iškarpos.
Signataras teigė girdėjęs, kad dingo ne tik jo kauptas archyvas.
Nevadina sąmokslo teorija
Neseniai A.Norvilas apsilankė fotografijų parodoje Seimo rūmuose ir labai nustebo.
„Nerasite manęs nė vienoje nuotraukoje – skvernas matyti, rankovė matyti, bet veidas iškirptas“, – šiuos savo teiginius A.Norvilas sakė galintis nesunkiai įrodyti – originalias nuotraukas jis kadaise pasiliko ir turi iki šiol.
„Manau, kad tai – ne sąmokslo teorija. Buvo tikslingas veikimas. Toks įspūdis, kad kupiūruojama istorija“, – neabejojo buvęs politikas.
A.Norvilas stebėjosi, kad dabar visiškai nebeminima Kauno sąjūdininkų grupė, nors dar iki įsikuriant Sąjūdžiui veikė Kultūros fondo Kauno skyrius, jame buvo susibūrę garsūs žmonės, kurių slaptas tikslas buvo atkurti Lietuvos nepriklausomybę.
Paklaustas, ar svarbu tuos dingusius dokumentus turėti, signataras neabejojo, nes iš atminties neretai išsitrina svarbiausios įvykių detalės.
Labiausiai jam gaila dingusių užrašų apie Kauno muzikiniame teatre vykusį minėjimą, kur turėjo būti paskelbtas galutinis Sąjūdžio tikslas – atkurti Lietuvos nepriklausomybę. Tačiau po penkias valandas vykusio renginio tai taip ir nebuvo padaryta.
Informavo Vakarų radijus
„Lietuvos ryto“ pakalbintas buvęs Sąjūdžio iniciatyvinės grupės narys politologas Alvydas Medalinskas (56 m.) labai nustebo išgirdęs, kad dienoraščių nebeturi ir jo tuomečiai bendražygiai.
Visus sąjūdininkų susitikimus, pasitarimus ir kalbas jis pradėjo konspektuoti 1988 m. birželio 3 dieną, kuri laikoma Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio pradžia.
Tądien Mokslų akademijoje susibūrusi iniciatyvinė grupė būtent A.Medalinskui, tuomečiam Ekonomikos instituto moksliniam bendradarbiui, pavedė apie Lietuvos įvykius informuoti radijo stotis – Laisvosios Europos radiją ir „Amerikos balsą“.
A.Medalinskas norėjo Vakarų žurnalistus informuoti kuo tiksliau, todėl užsirašinėjo labai kruopščiai. Po kiekvieno posėdžio (o jie vykdavo vos ne kasdien) vakare skambindavo žurnalistai, ir jis perduodavo žinias. Vėliau pradėjo skambinti ir rusiškai kalbantys žurnalistai iš kitų užsienio radijo stočių.
Iš viso A.Medalinskas buvo prirašęs du storus bloknotus ir įpusėjęs trečią.
Po Sąjūdžio steigiamojo suvažiavimo situacija pasikeitė. Buvo pradėta leisti laikraštį, transliuoti televizijos laidą ir užsienio radijo stotys nebebuvo vienintelis informacijos šaltinis apie Sąjūdžio veiklą. Konspektuoti posėdžių irgi nebereikėjo – jie buvo įrašinėjami į garso juostas.
Demaskavo KGB agentą
Prirašytus bloknotus A.Medalinskas laikė savo stalo stalčiuje tuometės Teatro sąjungos patalpose Vilniuje, kur įsikūrė Sąjūdžio būstinė.
Tačiau 1989-ųjų rudenį atidaręs stalčių A.Medalinskas bloknotų neberado.
„Palauk, kas čia darosi, čia buvo mano užrašai, o jų nebėra!“ – sušukęs jis greta sėdėjusiam Virgilijui Čepaičiui. Tas patikinęs nieko nežinąs. (Vėliau oficialiai pripažinta, kad V.Čepaitis buvo KGB agentas. – Red.)
Apie dingusius užrašus A.Medalinskas iškart pranešė Sąjūdžio iniciatyvinės grupės susirinkime. Jį bandė raminti – gal ko nepastebėjęs.
Tuomet apvogtasis pradėjo garsiai svarstyti, ar tai kartais nesusiję su KGB veikla. Bet sąjūdininkų esą buvęs nesuprastas ir turėjęs daug nemalonumų.
„Tai buvo visa informacija, vos ne stenogramos: pavardė, ką pasakė, jokių atpasakojimų“, – savo bloknotų gailėjosi politologas.
Beje, neseniai A.Medalinskas bandė ieškoti KGB parengtų informacinių lapų, skirtų Sovietų Lietuvos vyriausybės ir Komunistų partijos CK vidaus naudojimui. Pažymose būdavo atpasakojama, ką kalbėjo „priešiškos“ radijo stotys. Bet ir tų lapų neaptiko.
Šviesaus atminimo Romualdo Ozolo (1939–2015) paragintas A.Medalinskas rašė straipsnį apie Sąjūdžio iniciatyvinės grupės veiklą.
Bet, anot autoriaus, tas rašinys nėra tikslus dokumentas, nes posėdžių buvo daug, atsiminti visko neįmanoma.
„Todėl labai stabdau save, kai mane ragina rašyti knygą. Galiu parašyti tik fragmentus, ką prisimenu“, – prisipažino politologas.
Kodėl nėra muziejaus?
A.Medalinskas stebėjosi, kad Lietuvoje, skirtingai nei Latvijoje ar Estijoje, nebuvo sukurtas Sąjūdžio muziejus.
Jo nuomone, tai rodo, kad mes bijome tiesos apie savo trisdešimties metų istoriją, nes, ko gero, joje yra ir nepatogių tiesų.
„Kai dabar pažiūri į juodomis spalvomis piešiamus asmenis, prisimeni, kad jie sakė svarbius Lietuvos nepriklausomybės bylai dalykus tuo metu, kai kiti buvo atsargesni.
Todėl netikiu, kad atsitiktinis žmogus, pavyzdžiui, valytoja, paėmė tuos bloknotus. Paėmė tas, kas žinojo, ką daro“, – sakė politologas.
Garso įrašai nyksta
O kur dingo Sąjūdžio tarybos posėdžių įrašai?
A.Medalinsko žiniomis, dauguma kasečių liko neiššifruotos. Iš pradžių buvo ketinama taip daryti, bet vėliau nebuvo laiko. Iššifruoti tik itin svarbių posėdžių įrašai. O juk bėgant laikui garso įrašai nyksta, sunku atpažinti kalbančiųjų balsus.
Tuo pat metu visų Sąjūdžio tarybos posėdžių įrašus darė R.Ozolas.
Anot A.Medalinsko, pas buvusį jo bendražygį ir vieną svarbiausių nepriklausomybės atkūrimo architektų buvo susikaupę tiek kasečių, kad jis pats tikriausiai nežinojo jų skaičiaus. O jei viena ar kita kasetė dingsta, net neįmanoma pastebėti.
A.Juozaičiui irgi atrodo keista, kodėl iki šiol nepaskelbti visi Sąjūdžio tarybos posėdžių protokolai.
Pavyzdžiui, jam iki šiol nepavyksta įrodyti, kad atsiimti savo kandidatūrą rinkimuose į SSRS Aukščiausiąją Tarybą ir taip „užleisti kelią“ Algirdui Brazauskui jam yra liepusi Sąjūdžio taryba.
Vagys išsinešė užrakintą lagaminą
Estijos liaudies fronto tarybos narys, pirmasis šios šalies nuolatinis atstovas Lietuvoje Martas Tarmakas 64 m.), į šias pareigas paskirtas 1990-ųjų balandį, dabar kalbėdamas su „Lietuvos ryto“ žurnaliste neslėpė, kad kiekvieną kartą prisiminus prarastus dienoraščius jam labai sugenda nuotaika.
M.Tarmako butas buvo apvogtas 1995-ųjų gegužę, kai jis buvo išvykęs į Jerevaną.
Dienoraščiai, kuriuose užfiksuoti tik faktai, buvo sudėti į užrakinamą lagaminą, todėl M.Tarmakas dar kurį laiką tikėjosi, kad neradę pinigų vagys užrašus grąžins arba kaip nors jų atsikratys.
Tuose dienoraščiuose daugiausia buvo rašoma apie Estijos nepriklausomybės atkūrimą, bet nemažai užrašų buvo ir apie Lietuvą – M.Tarmako kalba per mitingą Vingio parke 1988-ųjų vasarą, įspūdžiai iš 1990-ųjų kovo 11-osios Vilniuje, prisiminimai apie Estijos nuolatinės atstovybės Lietuvoje kūrimą ir darbą joje.
