Jauniausias Kovo 11-osios signataras neišlaikė kasdienybės naštos

Lygiai prieš tris dešimtmečius, kai 1990-ųjų kovo 11-ąją Aukščiausiosios Tarybos – Atkuriamojo Seimo deputatai pasirašė Nepriklausomybės atkūrimo aktą, Gintarui Ramonui buvo tik 28-eri. Bet jauniausio Kovo 11-osios akto signataro gyvenimas paskui susiklostė tragiškai.

 Jauniausio Kovo 11-osios akto signataro G.Ramono gyvenimas susiklostė tragiškai.<br> lrytas.lt koliažas.
 Jauniausio Kovo 11-osios akto signataro G.Ramono gyvenimas susiklostė tragiškai.<br> lrytas.lt koliažas.
1990 metų kovo 11-oji.<br>P.Lileikio nuotr.
1990 metų kovo 11-oji.<br>P.Lileikio nuotr.
1990 metų kovo 11-oji.<br>P.Lileikio nuotr.
1990 metų kovo 11-oji.<br>P.Lileikio nuotr.
1990 metų kovo 11-oji.<br>P.Lileikio nuotr.
1990 metų kovo 11-oji.<br>P.Lileikio nuotr.
1990 metų kovo 11-oji.<br>P.Lileikio nuotr.
1990 metų kovo 11-oji.<br>P.Lileikio nuotr.
1990 metų kovo 11-oji.<br>P.Lileikio nuotr.
1990 metų kovo 11-oji.<br>P.Lileikio nuotr.
1990 metų kovo 11-oji.<br>P.Lileikio nuotr.
1990 metų kovo 11-oji.<br>P.Lileikio nuotr.
1990 metų kovo 11-oji.<br>P.Lileikio nuotr.
1990 metų kovo 11-oji.<br>P.Lileikio nuotr.
1990 metų kovo 11-oji.<br>P.Lileikio nuotr.
1990 metų kovo 11-oji.<br>P.Lileikio nuotr.
1990 metų kovo 11-oji.<br>P.Lileikio nuotr.
1990 metų kovo 11-oji.<br>P.Lileikio nuotr.
1990 metų kovo 11-oji.<br>P.Lileikio nuotr.
1990 metų kovo 11-oji.<br>P.Lileikio nuotr.
1990 metų kovo 11-oji.<br>P.Lileikio nuotr.
1990 metų kovo 11-oji.<br>P.Lileikio nuotr.
1990 metų kovo 11-oji.<br>P.Lileikio nuotr.
1990 metų kovo 11-oji.<br>P.Lileikio nuotr.
1990 metų kovo 11-oji.<br>P.Lileikio nuotr.
1990 metų kovo 11-oji.<br>P.Lileikio nuotr.
1990 metų kovo 11-oji.<br>P.Lileikio nuotr.
1990 metų kovo 11-oji.<br>P.Lileikio nuotr.
1990 metų kovo 11-oji.<br>P.Lileikio nuotr.
1990 metų kovo 11-oji.<br>P.Lileikio nuotr.
1990 metų kovo 11-oji.<br>P.Lileikio nuotr.
1990 metų kovo 11-oji.<br>P.Lileikio nuotr.
1990 metų kovo 11-oji.<br>P.Lileikio nuotr.
1990 metų kovo 11-oji.<br>P.Lileikio nuotr.
1990 metų kovo 11-oji.<br>P.Lileikio nuotr.
1990 metų kovo 11-oji.<br>P.Lileikio nuotr.
1990 metų kovo 11-oji.<br>P.Lileikio nuotr.
1990 metų kovo 11-oji.<br>P.Lileikio nuotr.
1990 metų kovo 11-oji.<br>P.Lileikio nuotr.
1990 metų kovo 11-oji.<br>P.Lileikio nuotr.
1990 metų kovo 11-oji.<br>P.Lileikio nuotr.
1990 metų kovo 11-oji.<br>P.Lileikio nuotr.
1990 metų kovo 11-oji.<br>P.Lileikio nuotr.
1990 metų kovo 11-oji.<br>P.Lileikio nuotr.
1990 metų kovo 11-oji.<br>P.Lileikio nuotr.
1990 metų kovo 11-oji.<br>P.Lileikio nuotr.
1990 metų kovo 11-oji.<br>P.Lileikio nuotr.
1990 metų kovo 11-oji.<br>P.Lileikio nuotr.
1990 metų kovo 11-oji.<br>P.Lileikio nuotr.
1990 metų kovo 11-oji.<br>P.Lileikio nuotr.
1990 metų kovo 11-oji.<br>P.Lileikio nuotr.
1990 metų kovo 11-oji.<br>P.Lileikio nuotr.
1990 metų kovo 11-oji.<br>P.Lileikio nuotr.
1990 metų kovo 11-oji.<br>P.Lileikio nuotr.
1990 metų kovo 11-oji.<br>P.Lileikio nuotr.
1990 metų kovo 11-oji.<br>P.Lileikio nuotr.
Daugiau nuotraukų (29)

Lrytas.lt

Mar 11, 2020, 8:20 PM, atnaujinta Mar 12, 2020, 11:30 AM

Be tėvo – dvi dukros

1997 m. lapkričio 11 d. savo namuose Joniškyje G.Ramonas pasitraukė iš gyvenimo.

Už uždarų durų savo kambaryje susmukusį sūnų rado kartu gyvenusi motina Irena Ramonienė.

Nesulaukusi Gintaro prie vakarienės stalo, motina ėjo pati jo kviesti. Tų metų lapkričio 6-ąją G.Ramonui buvo sukakę 35-eri.

Pasak motinos, po darbo Aukščiausiojoje Taryboje sūnus grįžo praradęs tikėjimą savo idealais ir jautėsi niekam nebereikalingas.

Be tėvo liko dvi G.Ramono dukros.

Ketino dalyvauti konkurse

Paskutinę savo gyvenimo dieną G.Ramonas pasitiko galvodamas apie naują darbą.

Tuometis Joniškio meras Voldemaras Bandžiukas „Lietuvos rytui“ sakė, kad apie vienuoliktą valandą G.Ramonas buvo atėjęs į rajono savivaldybę. Jau penkerius metus nuolatinio darbo neturėjęs signataras ketino dalyvauti konkurse užimti savivaldybės administratoriaus pareigas.

G.Ramonas buvo gerai nusiteikęs. Bet vyro atsineštuose dokumentuose trūko autobiografijos bei medicininės pažymos. Išsiaiškinęs, ką turėtų pristatyti, G.Ramonas išėjo.

Su dokumentais konkursui į savivaldybę G.Ramonas daugiau nebegrįžo.

Nelaimę tyrę pareigūnai nustatė, kad leidimo medžiokliniam šautuvui laikyti G.Ramonas neturėjo, tačiau prieš dvylika metų mirusio tėvo paliktas ginklas kaip atminimas tebebuvo saugomas namuose.

Velionio motina sakė apie 17 valandą lyg girdėjusi kažkokį duslų garsą, tačiau nekreipusi į jį jokio dėmesio, nes pastarosiomis dienomis Joniškio gatvėse jau buvo girdėti naujamečių sprogmenų garsų.

Tuo metu M.Slančiausko gimnazijos mokytoja I.Ramonienė dirbo su atėjusiais mokiniais kitame didelio buto gale esančiame kambaryje.

Neturėjo nuolatinio darbo

Aukštąjį ekonomisto išsilavinimą turėjęs G.Ramonas 1997-ųjų vasarą buvo įsidarbinęs puse etato garso kasečių pardavėju Joniškio universalinėje parduotuvėje.

Būdamas Centro sąjungos Joniškio skyriaus pirmininko V.Bandžiuko pavaduotojas, G.Ramonas domėjosi Prezidento rinkimais, buvo vienos rinkimų komisijos narys, nešiojo rinkėjams pažymėjimus. Jis labai norėjo rasti nuolatinį darbą, nes neturėjo iš ko gyventi.

Po darbo Aukščiausiojoje Taryboje – Atkuriamajame Seime signatarui taip ir nepavyko įsitvirtinti jokioje darbovietėje.

G.Ramono motina sakė mananti, kad bendražygiai nusigręžė nuo jos sūnaus.

Parodžiusi kambario kampe sukrautus iš Vilniaus parsivežtus dokumentus, užrašus, knygas, I.Ramonienė prisiminė sūnaus žodžius – reikia visa tai sudeginti, kam jie reikalingi, jeigu viskas taip klostosi.

Blaškėsi po darbovietes

Po darbo Vilniuje į Joniškį sugrįžęs G.Ramonas ankstesnėje darbovietėje Daukšių žemės ūkio bendrovėje vietos neberado. Anksčiau dirbęs Daukšių kolūkio pirmininku, kovą dėl sugrąžinimo į šias pareigas jis pralaimėjo.

Kurį laiką padirbėjęs Vilniuje, į Joniškį G.Ramonas vėl sugrįžo 1994 metais ir buvo priimtas dirbti savivaldybės ekonomikos ir finansų skyriuje ekonomistu. Čia jis dirbo iki 1995 metų birželio, kol, pasikeitus savivaldybės vadovams, buvo atleistas mažinant etatus.

Išėjęs iš savivaldybės, G.Ramonas pusę metų dirbo Šiaulių dramos teatro direktoriumi.

Į šį postą jį pakvietė Šiaulių dramos teatro meno vadovas Rolandas Atkočiūnas, senas G.Ramono pažįstamas. Dar studijų metais Kaune jie abu lankė S.Rubinovo teatro studiją.

Tačiau, kaip sakė R.Atkočiūnas, teatre G.Ramonui nelabai sekėsi: „Gintaras buvo labiau meniškos prigimties, o ne praktikos žmogus, todėl pakliuvus į tokį mechanizmą jam buvo sunku susitvarkyti“.

Dirbant teatre, pasak meno vadovo, reikėjo ieškoti finansinių rėmėjų, turėti atitinkamą administratoriaus svorį, kad su tavimi kalbėtųsi, o tai Gintarui buvo sunku.

Iki darbo Aukščiausiojoje Taryboje R.Atkočiūnas pažinojo visai kitokį Gintarą, o grįžęs iš Vilniaus jis buvo jau visai kitas.

„Sutriko jo psichinė pusiausvyra“, – sakė G.Ramoną nuo jaunystės pažinojęs žmogus.

Nepajėgęs įsitvirtinti svetimo miesto teatro direktoriaus kėdėje, G.Ramonas 1996 metų sausio pradžioje iš šių pareigų pasitraukė. Nuo tada nuolatinio darbo jis taip ir nesurado. Jis bandė dalyvauti keliuose konkursuose, tačiau nesėkmingai.

„Buvęs vienas Centro sąjungos įkūrimo iniciatorių, dalyvavęs praėjusios kadencijos rinkimuose į savivaldybes šios sąjungos sąrašuose, Gintaras skausmingai išgyveno pralaimėjimą“, – iškart po tragedijos kalbėjo motina.

Kituose savivaldybių rinkimuose G.Ramonas atsisakė dalyvauti, nors buvo Centro sąjungos Joniškio skyriaus pirmininko pavaduotojas.

Centristams laimėjus rinkimus Joniškyje, sąjungos pirmininkas V.Bandžiukas tapo rajono meru. Net ir tada G.Ramonui darbo neatsirado.

Užgožta meninė prigimtis

1985 metais miręs G.Ramono tėvas Pranciškus Ramonas buvo garsaus, įvairiais sovietiniais ordinais apdovanoto Bariūnų kolūkio pirmininkas.

Baigęs vidurinę mokyklą sūnus Gintaras labiau linko į meną, todėl, nors tėvui ir nepritarus, išvyko į Maskvą bandyti sėkmės garsiame Valstybiniame teatro meno institute (GITIS).

Nepavykus įstoti į Aktorinį fakultetą, Gintaras atvažiavo į Kauną ir metus mokėsi kino mechaniko specialybės. Tuomet jis įstojo į S.Rubinovo vadovaujamą teatro studiją ir kelerius metus ją lankė.

Tuo pat metu G.Ramonas įstojo ir 1987 metais baigė Žemės ūkio akademiją.

Buvo prie Sąjūdžio ištakų

Grįžęs į Joniškį pagal paskyrimą įsidarbino melioracijos statybos montavimo valdyboje, o po poros metų tapo Daukšių kolūkio pirmininku.

G.Ramonas buvo vienas Sąjūdžio Joniškyje iniciatorių. Rinkimuose į Aukščiausiąją Tarybą jam teko rungtis su labai rimtais konkurentais – tuometiniu rajono valdytoju Juliumi Kazėnu, teisininku Kęstučiu Čilinsku.

Nugalėjo jaunas, nepriklausomybės idealais ir naujos sistemos sukūrimu tikėjęs G.Ramonas.

Politika jam buvo per sunki

G.Ramono draugas, Nepriklausomybės atkūrimo laikmečiu dirbęs „Laisvosios Europos“ radijo korespondentu Vilniuje Audrius Siaurusevičius tada kalbėjo, kad G.Ramonas išgyveno asmeninę tragediją, susijusią su politine veikla.

„Gal pastaruoju metu buvo kokių nors kitų priežasčių, bet aš jų vis dėlto ieškočiau tame laikotarpyje, kai jis atėjo į Aukščiausiąją Tarybą. Jis buvo jauniausias signataras. Kai jis buvo išrinktas į Aukščiausiąją Tarybą, jam buvo tik 27 metai.

Nenorėčiau, kad būtų suprasta tiesmukiškai, bet politika jam buvo per sunkus užsiėmimas. 1990-1992-ieji buvo labai įtempti metai – dėl santykių su Rusija bei vidinės politinės krizės. Gintaras pernelyg jautriai į viską reaguodavo. Jo aštrius pasisakymus per posėdžius daug kas vertino kaip išsišokimus.

Dėl to jį svarstė parlamento mandatų komisija. Man įstrigo atmintyje 1992 metų vasara. Tuomet Lietuvoje buvo labai įtempta politinė padėtis – skilo parlamentas: vieni posėdžiavo salėje, kiti – atskirai. Tuo metu Gintaras pateko į ligoninę. Jis buvo visapusiškai išsekęs. Po tų įvykių jis nebeatsigavo. Vėliau vyko 1992-ųjų metų rinkimai į Seimą.

Gintaras dalyvavo rinkimuose su Centro sąjunga, bet, kaip ir daugelis jos narių, nebuvo išrinktas. Iš esmės jis neturėjo kur grįžti. G.Ramonas grįžo į Joniškį, bet ilgai negalėjo rasti darbo.

Gintaras man vieną kartą papasakojo, kaip jis bandė įsidarbinti Joniškyje buhalteriu, bet jam buvo atsakyta, kad tos pareigos jam, kaip buvusiam deputatui, – per prastos.

Daug kas negalėdavo suprasti, kodėl buvęs deputatas ateina pas juos prašyti paprasto darbo, o aukštesnių pareigų jam niekas nesiūlė. Jis keitė darbus, bet jam nesisekė. Vieną kartą Gintaras man pasakė, kad jis labai gerbia mokytojo profesiją. Paklausiau: „Kodėl?“ Jis atsakė: „Mane mokytojų atlyginimai išlaiko“. Jo žmona ir mama dirbo mokytojomis.

G.Ramono santykiai su draugais darėsi vis svetimesni. Mes retai matėmės. Net būdamas Vilniuje, jis nebepaskambindavo. Kai jį susitikdavau, susidarydavo įspūdis, tarsi jis nepatogiai jausdavosi: nieko nepasakodavo, tapo uždaras. Paskutinį kartą jį mačiau 1997-ųjų vasarą. Persimetėm tik keliais žodžiais.

Jau ne pirmą kartą buvau pastebėjęs, kad jis kalba lyg ir ne su tavim, o dega labai giliai savyje, nežinau, net kaip apibūdinti. Man atrodo, jis pasijuto labai vienišas. Tokią būseną išgyveno ne vienas buvęs Aukščiausiosios Tarybos deputatas.

Atėję į Aukščiausiosios Tarybos rūmus, už jų sienų jie paliko vieną Lietuvą, po poros metų išėję iš posėdžių salės, kurioje net nėra langų, jie rado kitą. Todėl daugeliui buvo sunku rasti vietą toje kitoje Lietuvoje. Kai kurie rado, o Gintaras – ne“, – kalbėjo A.Siaurusevičius.

Nerado santarvės su savimi

Nepriklausomybės Akto signataras Algirdas Kumža apie G.Ramoną sakė taip: „Iš pradžių jam gyvenime labai sekėsi. Gintaras buvo gabus, sąmojingas, gražus vyras. Politinė karjera buvo stebėtinai sėkminga – jis buvo jauniausias Atkuriamojo Seimo narys, vienas aštriausių tos kadencijos parlamentarų.

Gintaras pirmasis iš deputatų viešai kritikavo Aukščiausiosios Tarybos pirmininko Vytauto Landsbergio autoritarinius polinkius. Jis visą laiką protestuodavo prieš aplinką, nerado santarvės nei su pasauliu, nei pats su savim.

Išėjus iš Aukščiausiosios Tarybos, jį pradėjo lydėti nesėkmės: susirgo, nerado mėgstamo darbo, o jo ambicijos ir idealai buvo labai aukšti“.

Nedejuodavo dėl problemų

Buvęs G.Ramono patikėtinis Vidmantas Staniulis po tragedijos „Lietuvos rytui“ sakė, kad pirmuosius žingsnius politikoje žengė kartu su G.Ramonu: „Joniškyje kartu su Gintaru kūrėme Sąjūdį, perlaidojom partizanų palaikus, atstatinėjom Nepriklausomybės paminklą“.

V.Staniulis su G.Ramonu paskutinį kartą buvo susitikęs 1997-ųjų vasarą per Centro sąjungos suvažiavimą. Tačiau tuomet jie kalbėjosi tik apie partijos reikalus.

V.Staniulis sakė, kad jam sunku suvokti tai, kas įvyko: „Gintaras buvo jautrus, subtilus žmogus, jis nedejuodavo ir nesiskųsdavo, jeigu ir turėdavo kokių nors problemų“.

A.Siaurusevičius prisiminė, kad signatarai juokaudavo, jog kai jie išmirs, vienintelis gyvas liks jauniausias jų kolega G.Ramonas, kuris taps tarsi muziejinis eksponatas, pasakojantis vaikams, kaip buvo atkurta Lietuvos nepriklausomybė.

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2022 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.
„Nauja diena“: ar M. Majauskas taps Vilniaus meru?