Atostogų pradžia Egipte nieko blogo nežadėjo. Tuo metu šioje šalyje buvo nustatytas tik vienas koronaviruso atvejis. O tai apie 100 milijonų nuolatinių gyventojų turinčioje valstybėje atrodė lyg lašas jūroje.
Ramybė Egipte nedingo ir po poros dienų, kai buvo pranešta, kad susirgusiųjų skaičius pasiekė 50, o 60-metis turistas iš Vokietijos mirė.
18 kilometrų nuo Hurgados kurorto esančiame išblizgintame viešbutyje pasikeitė tik viena – pakvipo dezinfekciniu skysčiu, o ir taip nepriekaištingai dirbę egiptiečiai užsimovė gumines pirštines ir nuo ankstaus ryto iki nakties viską valė ir dezinfekavo.
„Pas mus viskas gerai, jokios panikos, niekas kruopų maišais iš parduotuvių netempia, o ir tokios švaros, kokią matome, nerasi dažno lietuvio namuose“, – raminau mano saugumu susirūpinusius draugus ir artimuosius.
Bet skaitant lietuviškus naujienų portalus pasidarė neramu. Ne, ne dėl mūsų, Egipte esančių, o dėl to, kas laukia grįžus į Lietuvą.
„Aš jau bijau grįžti“, – parašiau internete, lyg nujausdama, kad penktadienį Egiptas bus paskelbtas pavojinga šalimi, o vos nusileidus lėktuvui teks savo kailiu patirti, ką reiškia iš jos sugrįžti.
Norėjosi lietuviško maisto
Iš viešbučio mus paėmė vidurnaktį ir nuvežė į oro uostą. Čia visi vaikščioja su kaukėmis, o tam, kuris pasirodo įtartinas, pamatuoja temperatūrą. Tačiau visi atrodo ramūs, besišypsantys ir pasiryžę suteikti bet kokią pagalbą.
Lėktuvas turėjo pakilti ketvirtą valandą ryto, tačiau išskridome anksčiau. Tuo tik džiaugėmės – anksčiau grįšime namo.
Aš mintyse jau valgiau silkę ir keptą duoną su česnakais, kurios dar penktadienį buvau paprašiusi dukters paruošti.
Penktadienį net nėjau vakarieniauti, nes viešbučio maistas, kuris buvo ir įvairus, ir skanus, jau buvo įkyrėjęs – norėjosi ko nors lietuviško.
Et, jei būčiau žinojusi, kas manęs laukia Vilniuje, būčiau ne tik iš širdies prisikirtusi, bet ir kišenes prisikimšusi.
Vilniuje laukė netikėtumas
Vilnių pasiekėme šiek tiek prieš aštuonias. Iš lėktuvo išleido iškart, be problemų perėjome pasienio apsaugą, pasisveikinome su mus pasitikusiu būriu apsauginiais kostiumais vilkinčių jaunuolių, užpildėme jų pateiktas anketas, pasiėmėme lagaminus. O tada ir prasidėjo.
„Jūs turite temperatūros“, – jau eidama į laukiamąją salę išgirstu baimės kupiną balsą ir pakėlusi galvą pamatau padidėjusias temperatūrą matavusios merginos akis.
„Palaukite čia“, – sako ji man, tačiau nelabai suprantu, ko laukti.
Žmonių daug, visi stumdosi, skuba išeiti. Mane, stovinčią ant tako, pastumia tai vienas, tai kitas, trauktis nėra kur, o keli apsauginiais kostiumais vilkintys jaunuoliai kažką karštligiškai tariasi susibūrę į ratelį.
„Arba einame kalbėtis kitur, arba aš išeinu“, – žengiu žingsnį į priekį, tačiau man kelią iškart pastoja pora jaunuolių ir pagaliau pasiveda į šalį. Nedaug, vos kelis metrus.
Šalia stovi tie, kurie dar neišėjo iš oro uosto, žiūri, kas čia bus, o mane prie savo staliuko pasisodinusios dvi merginos kamantinėja: „Kaip jaučiatės, ar jums viskas gerai, ar nebloga, ar nešalta?“
„Ne, nebloga, nešalta, tik esu pavargusi, noriu valgyti, gerti ir miegoti“, – atsakau.
Pasijutau lyg nusikaltėlė
Duoda termometrą. Jis parodo 37,6 laipsnio. Man po kelionės tai atrodo normali temperatūra, ypač kai žinau, kad į Egiptą išskridau vien dėl to, kad Lietuvoje buvau šiek tiek peršalusi, norėjosi pasišildyti ir atsigauti.
Visa tai paaiškinu. Tos merginos kažką tariasi, kažkur kelis kartus skambina, galiausiai duoda man vienkartinę kaukę ir pareiškia: „Einame.“ Veda mane oro uosto pasieniais trise – mergina priekyje, du vaikinai atsilikę per kelis žingsnius.
„Matyt, bijo, kad nepabėgčiau, nors kur čia bėgsi“, – šmėkšteli mintis ir pasijuntu lyg būčiau nusikaltėlė.
Priekyje pasitinka dar keli tokie patys kostiumuoti, atstumia kelią užtvėrusius suolus, leidžia praeiti ir įveda į kažkokį siaurą koridorių, kuriame matyti kelerios durys.
Man atidaro vienas jų. „Čia palauksime greitosios, mes jau iškvietėme“, – praneša.
Kambario aplinka nustebino
Su manimi lieka viena mergina. Sėdime, ji ant vienos geltonos kėdės, aš ant kitos, kalbamės. Ji pasakoja, kokia yra pavargusi, jog darbo tiek daug, kad negali nueiti nei į tualetą, nei parūkyti. Netrukus tą merginą kažkas pakviečia, ji išeina. Ateina kita, sėdime, tylime.
„Kada bus ta greitoji?“ – klausiu. „Nežinau, jie ilgai važiuoja, vakar laukėme tris valandas“, – „paguodžia“ mane ir taip pat kažkur išeina. „Jūs palaukite“, – tarsteli.
Pradedu atidžiau dairytis po kambarėlį. Jis dar baisesnis, nei iš pirmo žvilgsnio pasirodė: grindys purvinos, visur dulkės, šiukšlės. Viename kampe stovi popierinė dėžė su kažkokiais senais dokumentais, kitame – dar mano močiutės jaunystę menanti spinta, kažkuo ištepliotas, dulkinas staliukas ir nedidelis minkštasuolis.
„Prisėsiu ant jo, bus patogiau“, – pagalvoju, tačiau priėjusi arčiau suprantu, kad jis toks pats senas ir purvinas, kaip ir visi kambaryje esantys daiktai.
Buvo baisu užsikrėsti
Kol tyrinėju aplinką, vėl galvą įkiša antroji mergina: „Jums teks palaukti, greitoji dar važiuoja.“
Pradedu šiek tiek priešintis: „Bent jau atneškite man vandens.“ Ji pasidairo po kambarį, prie radiatoriaus randa kažkada atidarytą, bet nebaigtą gerti butelį vandens ir duoda man.
Nuo stalo paima popierinę stiklinę ir pasižiūrėjusi į jos vidų nudžiugina: „O, kaip tik nauja, nenaudota.“
Aha, nenaudota, taip ir patikėjau, bet kitos išeities neturiu – paimu.
Ji išeina, užrakina duris iš lauko pusės. Aš toliau dairausi, o galvoje sukasi tik viena mintis: „Aš čia tikrai pasigausiu ne tik koronavirusą, bet ir tuberkuliozę ar dar kokią nors ligą, nes šis kambarėlis seniai nematęs net šluotos su skuduru, o apie dezinfekavimo medžiagas ir kalbos negali būti.“
Nežinojo net kur tualetas
Kambaryje tvanku, langas neatsidaro, pradeda trūkti oro. Pasižiūriu į laikrodį. Jau beveik trys valandos kaip aš čia, bet atrodo, kad mane visi pamiršo. Nueinu prie durų, pasuku rankenėlę – o stebuklas, atsidaro. Išeinu į koridorių, patikrinu vienas duris, kitas, visos uždarytos. Nueinu prie durų pro kurias mane įveda – užrakintos, pabeldžiu, niekas nereaguoja.
Grįžtu atgal į savo „kamūrkę“, kaip ją praminiau, ir tarpdury suskamba mano telefono skambutis. „Čia Ingrida“, – pasigirsta moteriškas balsas: „Jums dar teks palaukti, greitoji dar važiuoja“.
„Palaukite, kas čia pas jus per tvarka“, – užpykstu jau ne juokais: „Uždarote į kažkokį purviną kambarį ir liepiate sėdėti. Aš noriu į tualetą“.
Mergaitė sutrikusi, girdžiu kaip kalbasi su kažkuo ir klausinėja, kur tualetas, bet niekas nežino, kur jis. „Ką nors sugalvosiu“, – pažada man ir padeda ragelį.
Vėl išeinu į koridorių, vaikštau, dar kartą tikrinu duris. Įeina oro uosto apsaugos vyrukas – be jokios kaukės, be jokio apsauginio kostiumo, nors patalpose, galbūt, yra uždarytas žmogus, kuris užsikrėtęs koronavirusu.
Pamatęs mane, jis visiškai nesutrinka, praeidamas pasisveikina ir dingsta už koduotų durų. Netrukus pro duris įžengia ir Ingrida su dar vienu jaunuoliu. Pabando atrakinti vienas duris, nepavyksta. Antros pasiduoda. „Ten kažkur apačioje yra tualetas“, – sako man. Einu ieškoti, mane lydi vaikinas. Ir jis, ir aš šiose patalpose pirmą kartą. Eidama dairausi, suprantu, kad mes esame kažkur po „piramide“, kurią mato visi į Vilnių atvykę keliautojai.
Tualetą randame. Po jo vėl esu palydima iki to paties kambarėlio ir paliekama viena laukti.
Puspenktos valandos nežinioje
Jaučiuosi tapusi įkaite ir galvoju tik apie vieną – kaip iš čia ištrūkti. „Gal skambinti į policiją“, – šmėkšteli mintis, kurią pasakau ir Ingridai, kuri paskambina man pranešti, kad greitosios dar nėra ir neaišku kada bus. Iš to streso išgeriu visą man duotą vandens butelį ir suprantu, kad man vėl reikia į tualetą, tačiau bandau susikaupti ir vis save raminu: pakentėk, gal viskas tuoj baigsis.
Gryno oro įkvėpiu tik beveik po puspenktos valandos, kai atėjusi Ingrida džiaugsmingai praneša: „Asta, pasiimkite savo daiktus, atvažiavo greitoji“.
Vežioja senais automobiliais
Mane išveda į atvykimo salę, praveda pro išsprogusiomis akimis žiūrinčių turistų minią, todėl vėl jaučiuosi lyg kokia nusikaltėlė ir išveda pro tarnybinį išėjimą.
Už kelių metrų, prie gatvės laukia greitoji. Liepia lipti. Gabaus amžiaus medikė dar kartą užsirašo mano vardą, pavardę, adresą, telefoną ir maždaug tokio pat amžiaus vairuotojui taria: „Forminame, kaip pervežimą“.
Aš sėdžiu ant vienos kėdės, ji ant kitos, aplink viskas išklota medžiaga, iš kurios siuvami ir apsauginiai kostiumai“.
Jei girdėjote A.Verygos kalbas, kad po kiekvieno koronavirusu įtariamo paciento tos medžiagos keičiamos, žinokite – tai visiškas melas. Matosi, kad šiame automobilyje aš jau sėdžiu ne pirma – medžiagos daug kur įplyšusios, o tarp vairuotojo ir pacientų dalies specialiai įplėšta, kad medikė ir vairuotojas galėtų susikalbėti.
Per Vilnių lekiame dideliu greičiu, su švyturėliais. Greitoji senutėle, kelis kartus vos nenukrentu nuo kėdės, koja bandau prilaikyti lagaminą, kad jis neišlėktų pro ne itin stabiliai atrodančias duris.
Medikė tyli, matosi, kad pavargusi, todėl nekalbinu ir aš. Tik pravažiuojant Ateities gatve, bandau juokauti: „Man namai čia pat, jau galite ir paleisti“. „Mielai, bet negaliu“, – tik šypteli ji.
Pasijutau kitu žmogumi
Sustojame vidiniame ligoninės kieme. „Pulmonologijos skyrius“ – užrašyta virš įėjimo.
Vos tik įžengiu pro duris, iškart pasiprašau į tualetą. Be jokių problemų įleidžia į tarnybinį. Grįžtu. Priimamojo darbuotoja ir greitosios pagalbos medikės tvarko dokumentus. Aš čia kaip ir nereikalinga, todėl išeinu į lauką parūkyti.
Niekas manęs nestabdo, niekas nedraudžia. „Turbūt jei ir išeičiau pro vartus, niekas nepastebėtų“, – pagalvoju, bet žinau, kad taip niekada nepasielgčiau.
Išvažiavus greitajai ateina mano eilė. „Ar asmens dokumentą turite?“ – klausia darbuotoja. „Juk aš ką tik iš oro uosto“, – nusijuokiu ir paduodu pasą.
„Palaukite“, – sako man, kai užpildau įvairius dokumentus. Sėdžiu, laukiu.
Be manęs, laukia maždaug 60–65 metų vyras. Paskambinęs telefonu kažkam guodžiasi: „Klausia, ar buvau kur nors išvykęs, sakau – buvau, sėdžiu jau 20 minučių, niekas nieko nedaro.“
Besėdint greitoji atveža dar vieną vyrą. Girdžiu, kaip pasako, kad jis yra tolimųjų reisų vairuotojas.
Pro šalį vis praeina kažkas iš medicinos personalo, o aš negaliu atsistebėti – kam reikėjo greitajai lėkti su švyturėliais, jei dabar sėdžiu bendroje eilėje ir, jei sergu, galiu užkrėsti dar kokius dešimt žmonių?
Vis dėlto čia jau jaučiuosi žmogumi – aplink viskas nauja, švaru, gražu.
Gydytojai sutiko maloniai
Netrukus atėjusi darbuotoja išsiveda vyresnį vyrą, o po kurio laiko – ir mane.
„Man lagaminą čia palikti?“ – dar paklausiu jos ir išgirstu atsakymą, kad pasiimčiau visus daiktus. Ant skyriaus durų užrašyta: „COVID-19“, suprantu, kad tokiems kaip aš čia jau turi visą skyrių.
Praeiname pro kelerias duris. „Jums čia, įsikurkite“, – sako darbuotoja. „Taip iškart ir guldote?“ – net nustembu. „Iškart ir guldome“, – atsako.
Gydytojos ilgai laukti nereikia. Ateina po penkių minučių, labai jauna, labai maloni, mandagi ir, kiek matau per kaukę, graži.
Paklausia, kaip čia atsidūriau, kuo skundžiuosi, pamatuoja temperatūrą, kraujospūdį, paklauso, kas dedasi mano plaučiuose.
Spaudimas idealus, plaučiams irgi viskas gerai. „Į koroną man čia visai nepanašu, nesuprantu, kodėl tokius žmones jie mums siunčia“, – sako. Aš jai visiškai pritariu.
Padarė testą tik dėl gripo
Kadangi temperatūra jau nukritusi iki 37 laipsnių, o ir koronaviruso simptomų medikė nemato, nusprendžia, kad testo dėl jo nedarys, tik dėl gripo.
Dar po kelių minučių gydytoja grįžta su sesele.
Ji paima kraujo iš venos, o gydytoja iškart perspėja, kad testas dėl gripo nėra labai malonus, ir paima vatos pagaliuką, tokį kaip ausims valyti, tik daug ilgesnį. Jis sukišamas į nosį iki pat kaktos.
Jausmas ne iš maloniųjų, bet kentėti galima.
„Atsakymai dėl gripo greitesni, manau, po dviejų trijų valandų bus. Jei bus teigiamas, paleisime jus namo, o jei neigiamas, darysime ir dėl koronaviruso“, – paaiškina.
Ligoninėje valgyti negausite
Net apsidžiaugiu, jog ilgai čia neužsibūsiu, ir prisipažįstu jai, kad labai noriu valgyti.
„Nemaitiname, bet vandens duosime.
Maisto gali atnešti artimieji ir perduoti per apsaugą“, – išgirstu ir nustembu: gerai, jei esi vilnietis, o ką daryti, jei gyveni kitame mieste ir neturi Vilniuje nei pažįstamų, nei draugų?
Visiškai suprantu bėglę
Testo rezultatų tenka palaukti. Jų nėra nei po trijų valandų, nei po keturių. Gydytoja pasirodo tik vėlai vakare ir praneša, kad testas dėl gripo neigiamas, todėl darys dėl koronaviruso.
Jis panašus, kaip ir dėl gripo. Tik pagaliukus šįkart sukiša ne į vieną šnervę, o į abi ir dar į gerklę.
Gydytoja pasako, kad testo rezultatai bus tik rytoj apie vidurdienį ir pažada man eiti miegoti. Supratusi, kad mano silkė ir duona lieka kitai dienai, trumpam pro langą išlipu į kiemą įkvėpti gryno oro ir susiruošiu miegoti.
Prieš užmiegant pastebėjau, kaip pro langą praskuodė jauna moteris su vaiku. „Išlipo kaip ir aš pasivaikščioti“, – tada pagalvojau, o pirmadienį perskaičiusi portalus supratau, kad mačiau tą bėglę, kurią policiją vėliau rado Zarasų rajone.
Tiesą pasakius, suprantu, kodėl ji pabėgo, tačiau nesuprantu – kaip, nes teritoriją juosia aukštos tvoros, o tą pusę į kurią ji nuėjo, net dviguba.
Kankino alkis ir nežinia
Ryte jokio gydytojo vizito nesulaukiu – nei devintą, nei vidurdienį, nei pirmą, nei antrą valandą.
Suprantu, kad jau esu nevalgiusi dvi paras, tačiau skrandį bandau užpildyti vandeniu ir vis laukiu. Už durų girdėti vis didesnis sujudimas, girdžiu kažką sakant: „Yra dešimt atsakymų ir visi neigiami.“
Apsidžiaugiu, kad jau tuoj tuoj keliausiu namo. Minutės slenka, o aš savųjų durų pyptelėjimo (jos atidaromos tik su kortele iš išorės) vis nesulaukiu.
Pradedu belstis. Vieną kartą, antrą, niekas nereaguoja. Išlipu į lauką, pasivaikštau, parūkau, vis tiek niekam nesu įdomi, todėl vėl einu prie palatos durų ir beldžiu toliau. Atidaro valytoja.
Suprantu, jog ji man informacijos nesuteiks, tačiau prašau, kad surastų kokį gydytoją ir praneštų, ar yra mano testo rezultatai.
Bekalbant prabėga kažkoks gydytojas, to paties klausiu jo, atsako: „Nežinau“ ir nubėga toliau.
Apie 16 valandą, kai manęs vis dar niekas neaplankė, o skrandis jau groja maršus, nes esu nevalgiusi daugiau kaip dvi paras, vėl beldžiu į duris.
Šįkart pavyksta prisikviesti seselę. Ji, suprantama, nieko nežino, tačiau pasako, kad tuoj pas mane užsuks gydytojas ir viską paaiškins.
Bet niekas nepasirodo nei tuoj, nei po valandos. Visiškai netekusi kantrybės dar kartą beldžiu į duris.
Atidaro ta pati seselė ir per visą dieną visiškos nežinios pasako pirmą naujieną – mano testo dar nėra.
Apsiverkiau iš nevilties
Supratusi, kad man čia teks likti dar vienai nakčiai, artimiesiems liepiu skubiai gabenti maisto, nes esu tokia alkana, kad jau norisi verkti.
Apsiverkiu vėliau, kai paskambinusi dukra praneša, kad apsaugos darbuotojas pasakė, jog maisto perduoti negalės, nes jį atnešti galima tik iki 19 valandos. Pasižiūriu į laikrodį – 19 val. 4 min., ir pasipila ašaros.
Maisto tą vakarą vis dėlto gavau. Matyt, nusprendė manęs pasigailėti, o pavalgius ir situacija pasirodė ne tokia beviltiška.
Nutariau, kad galiu ramiai laukti ryto, o gal net ir pietų, kai dažniausiai gaunami testų rezultatai.
Į namus išleido naktį
Ryto laukti nereikėjo – naktį į kambarį atėjo du gydytojai ir pagaliau atnešė ilgai lauktą žinią – rezultatai neigiami, galite važiuoti namo.
„Kiek valandų?“ – nelabai supratusi, ar jau čia dabar man reikia keltis iš lovos, paklausiau jų.
„Pusė dviejų“, – atsakė ir liepė kuo skubiau susirinkti daiktus, nes jiems trūksta palatų: „Jūs neįsivaizduojate, kiek priimamajame žmonių.“
Išeidama pamačiau, kad jis tikrai pilnas.
Išsikviečiau taksi ir pagaliau išsiruošiau namo – nors ir su dideliais nuotykiais, bet turėdama pažymą, kad esu sveika.
