Kaip sekasi mokslininkams, kaip finansuojami tyrimų institutai, kaip keičiamasi tyrimų duomenimis bent jau ES viduje, Lietuvos žiniasklaidoje nedaug informacijos. O juk kasdieniame nenutrūkstamame naujienų sraute mokslinių tyrimų profesionalų apžvalga galėtų prisidėti prie optimistinės atmosferos gerinimo.
Kol kas, atrodo, visos valstybės, pajėgios sukurti vakciną nuo dar paslaptingo viruso, dirba atskirai ir net tarpusavyje konkuruodamos. Konkurencija nėra blogai, gali paspartinti išradimo laiką.
Atskira tema, kaip išradimu bus pasidalijama, kokį vaidmenį vaidins labai margi politiniai valstybių santykiai. Tenka pripažinti, jog dabartinis bendradarbiavimas net tarp sąjungininkų didelio pasigėrėjimo nekelia.
Kaip vertinti JAV sprendimą atšaukti skrydžius iš Europos ne tik nepasitarus, bet ir neįspėjus? O ES viduje? Ar stovi prie Italijos sienų pagalbos sunkvežimiai iš kolegių valstybių? Nestovi. Užtat daugėja konfliktinių situacijų kertant bendrijos sienas.
Kiek ditirambų išsakyta apie pagerėjusius santykius tarp Lietuvos ir Lenkijos, ir vis tiek Lietuvai reikėjo siųsti delegaciją į Varšuvą (nepakako telefoninio pokalbio tarp valstybių vadovų) spręsti augančio chaoso pasienyje.
Nedideli reportažai su į keblią situaciją, premjero S.Skvernelio net pavadintą dramatiška, pakliuvusiais lietuviais atspindi tik nedidelį patirtų emocijų kiekį.
Savaime suprantama, apie tai, ką galvoja apie strateginį kaimyną, jie papasakos savo artimiesiems.
Tiesa, dabar situacija Lenkijos ir Lietuvos pasienyje pagerėjo, bet nuosėdos atmintyje liks. Ir dalelė skepticizmo dėl strateginio bendradarbiavimo ateityje taip pat egzistuos.
Žinoma, kad ir kaip būtų, mokslas suras priemonę prieš iššūkį visam pasauliui. Bet ar virusą pavyks įveikti, sunku pasakyti. Labiau tikiu „bjaurios istorijos“ tęsiniu, kad krizė bus tik iš dalies suvaldyta.
Nesinori tų prognozių kartoti ir didinti paniką, bet numoti abejingai ranka ir pradėti gyventi fatalisto nuotaika taip pat kvaila. Tiek Lietuvos vadovai, tiek būrys apžvalgininkų kasdien primena, jog persikeliame į neįprastą gyvenimo etapą, kitokį gyvenimo stilių ir net mąstymą.
Pandemijai vėl sugrįžus į epidemiją, o šiai – į naują, bet jau „prisipratintą“ ligos formą, gyvenimas sugrįš į vėžes ir gal net su nauja ekonominio pakilimo banga. Bent taip pranašauja Ž.Mauricas.
Duok Dieve, ekonomika ne vieną „marą“ yra išgyvenusi. O štai daugelio mąstymas taps kur kas realistiškesnis.
Jau dabar, dar tik įsibėgėjant apribojimams, jau kaupiasi nemalonių išvadų sąrašas. Vėl aiškėja, jog santykiuose tarp valstybių gražios kalbos apie vertybes ar solidarumą, susidūrus su realia, o ne išgalvota grėsme, pasitraukia iš aukštų tribūnų, užleisdamos vietą konkretiems interesams, pragmatizmui, neaplenkiant ir elementaraus egoizmo.
Prognozuoju, jog jeigu ES valstybėse ir neišgaruos tikėjimas bendromis pastangomis įgyvendinti aukštas vertybes, daug idealistinių įsivaizdavimų teks nuleisti ant žemės. Kaip sako D.Trumpas, Amerika – pirmiausia, o paskui visa kita. Žinoma, jei tam visam kitam liks laiko ir bus noro.
Jungtinės Europos Valstijos taip ir liks W.Churchilio literatūrinė svajonė. Jo paties valstybė pirmoji šios idėjos ir atsisakė. O jeigu ir įvyktų ne vieno entuziasto palaikoma „kietoji“ ES integracija, į ką ji būtų panaši išbandymų metais? Į E.Macrono „komendanto valandos režimą“?
Beje, E.Macronas, pasinaudodamas proga, papildomai šauna du zuikius: imigracijos ir geltonųjų liemenių. Įtariu, kad Prancūzijos prezidentas atspindi ne vieno ES valstybės vadovo slaptą lūkestį. Išorinės ES sienos gali užsidaryti „tol, kol...“. Vis bus viena ar kita priežastis dar neatidaryti. O virusas, netgi didelėmis pastangomis prislopintas, mokslo žmonių nuomone, gali atsigauti.
Pasitikėjimo vertas autoritetingas Vokietijos R.Kocho institutas prognozuoja pandemiją su galimai 10 milijonų užkrėstų dvejiems metams. Žinoma, tik tuo atveju, jeigu nebus laikomasi nustatytų griežtų taisyklių.
Dar 2017 m. tas pats institutas kėlė aliarmą dėl pabėgėlių atnešamų epidemijų. Minima tuberkuliozė, hepatitas, lepra. Tuo metu informacija buvo suvokta kaip pagąsdinimas, papildomas argumentas riboti imigraciją.
Net neabejoju, kad ši tema vėl atgis „alternatyviojoje“ Europos žiniasklaidoje, o vėliau – ir politinėse kovose.
Sunku bus ginčytis. Sisteminių, dažniausiai eurocentristinių, partijų laukia sunkūs laikai. Kol kas dėl priemonių kovai su virusu valdžios ir opozicijos sutaria, bet dėl strateginių ateities planų bei veiksmų nuomonės gali išsiskirti.
Atsiras politikų, kurie tiesiai gali paklausti: kam mums viršnacionalinės institucijos, jeigu ištikus nelaimei jos net ES viduje negali organizuoti tvarkingo judėjimo? Ar laisvas žmonių judėjimas iš tikro yra vakarietiškos civilizacijos neginčijama vertybė? Jeigu mažai pasimokėme iš islamiško terorizmo siautėjimo, tai gal pandemija privers prablaivėti?
Šitokie klausimai gali atsirasti euroskeptikų programose. Priešingi argumentai, kad apokaliptine ideologija besivadovaujantis terorizmas, toks kaip tariama islamo valstybė, jau tampa praeitimi, mažai ką įtikins.
Dar nežinia, kaip šita pasaulį sukrėtusi organizacija, nors ir stumiama iš irštvos, pasinaudos pandemija. O kad pasinaudos, neabejoju. Jau po mėnesio apie tai išgirsime. Sukels ant kojų daugelį pasaulio žvalgybų.
Lietuvoje vis dar svarstoma, teisėtai ar ne VSD rinko informaciją apie kandidatus į prezidentus. Tačiau septinmyliais žingsniais artėja kur kas didesnės problemos.
