Bažnyčiose nevyksta šventosios mišios. Jokių šventinių procesijų bei viešų pamaldų nebus ir Verbų sekmadienį ir pasitinkant prisikėlimo šventę – Velykas.
Daugeliui tai bus pirmas kartas, kai teks keisti įpročius, neiti į bažnyčią, į ją nenešti šventinti verbų.
Vytauto Didžiojo universiteto Katalikų teologijos fakulteto dekanas B.Ulevičius sakė, kad nėra nieko baisaus – reikėtų pasitelkti kūrybiškumą, šventes švęsti namuose ir nepamiršti, kad apeigos yra tik išorinė artėjančių švenčių prasmės išraiška.
– Šiemet pavasario šventės bus kitokios. Kaip prisitaikyti prie naujų sąlygų, kai lankytis viešosiose erdvėse negalime? – „Laikinoji sostinė“ paklausė B.Ulevičiaus.
– Krikščioniškame pasaulyje religinės apeigos nėra magija, tai – dvasinio pasaulio išraiškos būdas. Bendros mišios, procesijos, kitos bažnytinės apeigos yra tik priemonė parodyti dvasinius dalykus – siekį žengti tikėjimo ir gėrio keliu.
Šiemet susiklosčius ypatingoms aplinkybėms turėsime elgtis kitaip, nei esame įpratę. Daugeliui žmonių tai bus nauja, neįprasta patirtis. Privalome laikytis karantino sąlygų, todėl viešos mišios nevyks nė vienoje bažnyčioje. Jas bus galima stebėti per televiziją, internetu ar klausytis per radiją.
Tai ne pirmas kartas, kai žmonės negali viešai išreikšti savo tikėjimo. Pavyzdžiui, tremtiniai, įkalinti tolimose šalyse, buvo priversti šventes švęsti savo viduje, širdyje, atlikti atgailą ir priimti Komuniją dvasiniu būdu.
Taip šį kartą turėsime elgtis mes visi, o į bendras pamaldas vėl susirinksime karantinui pasibaigus.
– Bet ar galimybė tik stebėti apeigas per televiziją ar kitais kanalais nesumenkins tikrosios šių švenčių prasmės?
– Aš patarčiau pasitelkti kūrybiškumą. Mišias, pavyzdžiui, Verbų sekmadienio, ir Velykų nakties liturgiją reikėtų ne tik pasyviai stebėti internetu ar klausytis per radiją, bet ir įsitraukti atliekant liturginius veiksmus namuose.
Tokiais atvejais prisiminkime, kaip elgiamės maldos namuose ir darykime tą patį. Juk į mišias neatlekiame vėluodami, susirenkame anksčiau, kad mintyse pasiruoštume liturgijai. Pasiruoškime, uždekime žvakelę, atsigręžkime į kryžių ar kitą šventą atvaizdą.
Jei leidžia galimybės, transliuojamų mišių metu atsistokime, atsiklaupkime, giedokime, tarkime maldas.
Per mišias paprastai renkamos aukos vargstantiems, įvairių nelaimių aukoms, parapijos bendruomenės reikmėms. Tokią paramą galime suteikti ir nuotoliniu būdu pervesdami auką parapijai, paramos fondams ar kitokiais būdais paremdami stokojančius.
– Ką daryti, kad ir namuose būtų prasminga šventinė nuotaika? Štai, pavyzdžiui, verbų, kurios yra neatskiriama artėjančio sekmadienio šventės dalis, šventinti nebus galima.
– Kad Verbų sekmadienis ar Velykos netaptų eiline diena, kurią leisime namuose, savo būstus galime papuoši.
Ne tik uždegti žvakę, bet ir panaudoti liturgines spalvas. Gavėnios metu liturginė yra alyvinė spalva, Verbų sekmadienį naudojame raudoną spalvą, kuri yra kankinystės ir Dvasios ugnies spalva. Per Velykas namus galime puošti balta ar auksine spalvomis.
Jei jau negalime dalyvauti verbų procesijoje, galime tujos, kadagio ar kito žaliuojančio augalo šakele ar net pernykšte verba papuošti namus, pastatyti vazoje ant palangės, užkišti už namų durų rankenos. Taip ir aplinkiniai matys, kad švenčiate, nors turite likti namuose.
Verbos – dalyvavimo procesijoje ženklas. Šiuo atveju procesijoje dalyvaujame širdimis, o jos simboliai kiekvieno namuose, kuriuos matys praeiviai ar gretimų namų gyventojai, gali suteikti didesnį bendrystės jausmą.
– Nors gyvename švenčių, kurios vieniems simbolizuoja Kristaus kančią ir jo kelią į prisikėlimą, kitiems – pavasario, gyvybės prabudimą, laukimu, kasdienybė gali apkartinti pasiruošimą joms. Kaip prasmingiau pasinaudoti kiekviena diena?
– Šis metas nėra lengvas, nes daug žmonių priversti leisti laiką drauge nedidelėse erdvėse. Kiti, atvirkščiai, liko visiškai vieni. Vienus gali apimti nepakantumas namiškiams, kitus – depresija ar net mirties baimė.
Reikia papildomų pastangų, kad būtume pakantesni, rasti daugiau laiko pasikalbėti vieniems su kitais arba patylėti, jei nerandame gero žodžio kitam.
Šis išbandymų laikotarpis ypač gali paveikti vaikus. Paprastai vaikai, lankydami mokyklas, darželius, savo gyvenimišką patirtį, kurią gauna namuose, papildo kitų bendraamžių patirtimi, todėl jų raida yra įvairiapusė.
Dabar auga išskirtinė karantino karta. Tai tokia karta, kuri net kelis mėnesius augs veikiama tik tokios patirties, kurią gaus namuose. Jei namuose vien žiūrimas televizorius, tik tam tikro žanro kino filmai, vaikų vystymuisi tai padarys nemažai įtakos. Todėl labai svarbu, kad tėvai nepaliktų vaikų be dėmesio, kad įtrauktų juos į kūrybiškas veiklas, bendrautų. Šventės – puiki proga tai padaryti.
Kai karantinas prasidėjo, daugelis turbūt džiaugėmės, kad turėsime laiko daugiau pabūti su artimaisiais, atrasti naujų pomėgių. Tačiau ar nėra taip, kad vis daugiau laiko leidžiame prie televizoriaus ir internete?
Gali būti, kad kai karantinas baigsis, suprasime, jog neplanuotai buvome gavę atkarpą laiko, kai galėjome daugiau savo gyvenimo skirti ramybei, ilgalaikėms vertybėms, susikaupimui, buvimui drauge, bet tuo nepasinaudojome...
