Sigitas Parulskis. Kaip pasikeis pasaulis po...

Vis dažniau mus ištikusi bėda lyginama su situacija po Antrojo pasaulinio karo. Yra skirtumų: kare, bent iš pradžių, dažniausiai miršta jauni vyrai; galbūt vėliau proporcijos pasikeis, bet kol kas šis virusas – senjorų ekspresas. Be to, karas beveik visada kyla dėl žmogaus negebėjimo suvaldyti savo grobuoniškos prigimties ir susitvarkyti su savo idiotizmu. Dabar priešas – ne žmogus.

Sigitas Parulskis<br>kiti
Sigitas Parulskis<br>kiti
Koronavirusas Lietuvoje.<br>T.Bauro nuotr.
Koronavirusas Lietuvoje.<br>T.Bauro nuotr.
Koronavirusas Lietuvoje.<br>R.Danisevičiaus nuotr.
Koronavirusas Lietuvoje.<br>R.Danisevičiaus nuotr.
Koronavirusas Lietuvoje.<br>M.Patašiaus nuotr.
Koronavirusas Lietuvoje.<br>M.Patašiaus nuotr.
Koronavirusas Lietuvoje.<br>G.Šiupario nuotr.
Koronavirusas Lietuvoje.<br>G.Šiupario nuotr.
Koronavirusas Lietuvoje.<br>M.Patašiaus nuotr.
Koronavirusas Lietuvoje.<br>M.Patašiaus nuotr.
Koronavirusas Lietuvoje.<br>M.Patašiaus nuotr.
Koronavirusas Lietuvoje.<br>M.Patašiaus nuotr.
Koronavirusas Lietuvoje.<br>G.Šiupario nuotr.
Koronavirusas Lietuvoje.<br>G.Šiupario nuotr.
Koronavirusas Lietuvoje.<br>G.Šiupario nuotr.
Koronavirusas Lietuvoje.<br>G.Šiupario nuotr.
Koronavirusas Lietuvoje.<br>T.Bauro nuotr.
Koronavirusas Lietuvoje.<br>T.Bauro nuotr.
Daugiau nuotraukų (10)

Lrytas.lt

Apr 7, 2020, 8:34 PM

Papasakosiu seną, bet vėl aktualią istoriją: pasibaigus Antrajam pasauliniam karui vokiečių filosofas Theodoras Adorno pasakė, kad po Aušvico rašyti poeziją barbariška. Du amerikiečių poetai, Anthony Hechtas ir Markas Strandas, išgirdo šią žinią.

A.Hechtas ir klausia M.Strando, ką dabar jiems daryti, jeigu Th.Adorno teisus? M.Strandas atsako: „Po Aušvico mes vis dar valgome priešpiečius.“

Yra keletas šios istorijos variacijų, bet esmė tokia – kaip po tokio siaubo, po masinio žmonių naikinimo vertinti kultūrą?

Poeto atsakas – mes vis dar žmonės, tai yra pati žmogaus esmė nepasikeitė, galime žudyti, bet norime ir valgyti, tai yra gyventi. Šiuo metu dažnai kartojama, kad daug kas pasikeis, kad pasaulis nebebus toks, koks buvo. Ko gero, ne visai teisingai formuluojamas teiginys.

Nereikėtų klausti, ar pasaulis pasikeis, reikėtų klausti, ar pasikeisime mes patys? Kaip pasikeisime? Ar galime apskritai pasikeisti? Pavyzdžiui, jeigu gydytojai po šios pandemijos imtų gauti per mėnesį po šimtą tūkstančių, tiek pat kiek futbolininkai, patikėčiau, kad kai kas pasikeitė. Bet taip nebus. Džiugina paradoksas, kuris tampa akivaizdus tik tokiais ekstremaliais atvejais.

Daug kas šiame iš protėvių paveldėtame ir mūsų kuriamame pasaulyje yra nelogiška. Pavyzdžiui, kuo labiau prekė nereikalinga, nebūtina, tuo ji brangesnė. Gydytojui, policininkui, ugniagesiui, mokytojui mokame nedaug, nors jie būtini – jie visuomenės ramsčiai, o štai plastinės chirurgijos specialistui už pasturgalio apdailą arba biusto kilstelėjimą mokama dosniai ir be atodairos.

Ar tai pasikeis? Ne. Nes būtinuosius dalykus vadiname pareiga, o nebūtinuosius – pramoga. Ir čia kažkas mūsų nuostabioje sąmonėje įvyksta: pareigą siejame su nemaloniais dalykais, o pramogą – su maloniais.

Viskas labai paprasta, nes žmonėse kur kas stipriau nei kituose gyvūnuose labai subtilūs, itin sudėtingi dalykai dera su visiškai primityviais. Ir gal kaip tik dėl to mes tokie gražūs patys sau, taip save mylime ir taip kankiname vieni kitus. Ir dažniausiai tik dėl to, kad norime keisti kitus, pasaulį, kosmosą, bet nenorime keistis patys.

Klimato specialistai džiaugiasi, kad oras tapo švaresnis, sulėtėjo gamybos apimtis, teršiame mažiau. Bet, sako specialistai, kai ekonomika kelsis iš komos, tarša bus dar didesnė. Taigi laikinai netekusi šlovės ir dėmesio Greta Thunberg (kam dabar rūpi tas atšilimas, fuck it!) vėl atgaus statusą, o mes vėl sėkmingai teršime ir naikinsime, ir pradėsime galvoti, ką daryti su ekologija, tik tada, kai vaikai gims plastikinėmis galvomis.

Nors matant, kaip kai kurie žmonės elgiasi, atrodo, kad jau dabar jų makaulėse silikoninės smegenys.

Romano Polanskio filme „Pianistas“ yra svarbi scena, liudijanti paradoksalią žmogaus savybę: Varšuvos getas naikinamas, gyventojai laukia traukinio į mirties stovyklą, tarp laukiančiųjų sukinėjasi berniukas ir brangiai pardavinėja saldainius.

„Kur dėsi pinigus?“ – klausia jo vienas personažas. Klausimas retorinis, bet įdomu tai, kad žmonės iki paskutinės akimirkos nepraranda entuziazmo būti žmonėmis su visomis jiems būdingomis nuodėmėmis ir geriausiais atvejais – dorybėmis.

Jaunystės laikais pažinojau filosofą girtuoklį, kuris mėgdavo cituoti Herakleito iš Efeso mintį: gyvenimas panašus į olimpines žaidynes, vieni rungiasi, kiti prekiauja, o treti stebi, ir pastarieji nėra patys blogiausi.

Nežinau, ar iš tiesų tai Herakleito mintis, bet ji tinka dabartinei situacijai nusakyti: vieni grumiasi su virusu (gydytojai, pacientai ir spec. tarnybos), kiti prekiauja (akivaizdu, kad bus daug praradusių, bet bus ir daug uždirbusių iš šios pasaulinės krizės, pinigai juk niekur neišnyks, jie tik pakeis šeimininkus), o mes, vėplos, didžioji dalis, stebime ir galime bent pasiguosti, kad nesame patys blogiausi.

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2024 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.