Pasaulis sulaikęs kvapą stebi, kaip su koronavirusu kovoja ligoninėje atsidūręs Jungtinės Karalystės premjeras Borisas Johnsonas. Neabejotina, kad vyriausybių vadovai, nuolat bendraujantys su daugybe žmonių, užsikrėsti šia klastinga liga gali greičiau nei kiti.
Negana to, S.Skvernelis dėl persirgtos onkologinės kraujo ligos pakliūva į rizikos grupę žmonių, kuriems reikia labai saugotis neužsikrėsti koronavirusu.
Tačiau stebint Lietuvos premjero veiklą susidaro įspūdis, kad jis dirba kaip įprastai.
– Premjere, jūs vis raginate saugotis kitus. O kaip pats saugotės? Dar vykstate į ligoninę reikalingų procedūrų? Atrodote sveikas ir energingas. Kaip yra iš tiesų? – „Lietuvos rytas“ paklausė S.Skvernelio.
– Kaip atrodau, taip ir yra. Viskas gerai. Specialių procedūrų nebereikia, kraujo tyrimai periodiškai atliekami.
Dabar organizmui svarbu atsigauti nuo to streso. Praėjo 4–5 mėnesiai, atrodo, kad viskas geryn.
Toks jausmas, lyg nieko nebuvo.
Aišku, bet koks virusas, bakterija man pavojinga. Saugausi kaip galiu.
– O kaip saugotės? Jus nuolat matome viešumoje, o prieš karantiną važinėjote į susitikimus Kaune, pasienyje. B.Johnsonas, matyt, irgi saugojosi ar buvo saugomas, tačiau atsidūrė reanimacijoje.
– Man nelabai kas pasikeitė gal nuo praėjusių metų rugpjūčio pabaigos, kai susirgau. Iš esmės teko saugotis jau nuo tada. Taip dirbame ir Vyriausybėje – dezinfekciniu skysčiu valomi paviršiai, laikomasi saugaus atstumo.
Taigi man tai nieko naujo. Pasveikau, galėjome grįžti į normalų gyvenimą. O dabar gyvenu kaip visa Lietuva. Stengiuosi nesilankyti kur nereikia, o eiti tiktai ten, kur būtina.
Bet yra ir gerų alternatyvų. Matyt, ir po pandemijos liks kai kurie dabartiniai įpročiai, pavyzdžiui, nuotolinis darbas – tai greita ir efektyvu. Nebereikia ilgų, nuobodžių posėdžių, kalbamės, aptariame greitai, tik tai, kas reikalinga.
Net sunkius sprendimus priimame greitai.
Aišku, darbui neužtenka 8 valandų, nėra nei šeštadienių, sekmadienių, nei dienos, nei nakties. Kai sudėtinga padėtis, tokiu režimu dirba visa Vyriausybė.
Tačiau skųstis jokiu būdu negalima.
– Tad kada grįžtate namo?
– Įvairiai – ir vakare, ir vėliau. Aišku, tenka ir namie dirbti nuotoliniu būdu, darbai nesustoja.
Tačiau stengiuosi ir namie kiek įmanoma gyventi įprastą gyvenimą, tvarkytis kieme. Juk pavasaris.
– Medikai sako, kad didžiausias imuniteto žudikas yra stresas. Krizių valdymo specialistai, specialiųjų tarnybų darbuotojai mokomi, kaip suvaldyti stresą. Kaip jums pavyksta įveikti stresą?
– Aš juk esu buvęs policininkas. Ir krizinių situacijų yra buvę gerokai daugiau negu dabar.
– Štai kaip praverčia, kai premjeras yra buvęs policininkas, nors jums tai nekart būdavo primenama.
– Pasirodo, pravertė. Ministro pirmininko tokia pozicija, kad gali tekti spręsti ne vieną krizinę situaciją valstybėje.
– Vadinasi, jokių specialių nusiraminimo būdų neturite? Gal klausotės meditacinės muzikos, žinote atpalaiduojančių pratimų?
– Mane gelbėja sportas. Kontaktinio sporto dabar nėra, bet daug judu.
Kai man buvo atliekamos procedūros jau rudenį, stengdavausi per dieną greitai nueiti 8–10 kilometrų miške.
Per pusantros valandos gali išvalyti galvą, pravėdinti smegenis.
Dabar, kai atšilo, jau gavau leidimą ir dviračiu važiuoti – labai gera priemonė stresui išlieti.
Nusiraminu ir dirbdamas lauke, kieme prie namų. Daržai, šiltnamiai...
– Gal pasakytumėte, kokie tie jūsų daržai? Pomidorus auginsite?
– Būtinai! Aš turiu „milžinišką“ šiltnamį, ko gero, dviejų metrų ilgio, dviejų metrų pločio.
Ridikėliai, salotos jau pasėta, darželyje lauke pasėjau žirnių. Bus vaikams. Tie darbai labai gerai nuteikia, ramina. Supranti, kad gyvenimas nesustoja.
– Norite įtikinti, kad pats sėjate ir sodinate, o ne žmona Silvija?
– Teisybės dėlei turiu pasakyti, kad ir žmona prisidėjo, ir vaikai padėjo.
– Sportas ir daržininkystė... Keista sąjunga. Gal jūsų šeima ir kokias nors liaudiškas imunitetą stiprinančias priemones vartoja? Česnakus, imbierą?
– Taip, kaip ir visi – ciberžoles, bičių pikį. Namuose tai atsirado jau tada, kai susirgau.
Stengiamės valgyti daug daržovių, sveikai maitintis. Išklausome įvairių patarimų ir bandome.
Taigi premjeras graužia tą patį, kaip ir visi Lietuvos žmonės.
– Girdėti rekomendacijų nuo viruso gintis ir vakare išlenkiant taurelę stipresnio gėrimo, dezinfekuotis. Ką labiausiai mėgstate?
– Ne, ne. Alkoholio jau seniai nebegeriu. Savaime taip išėjo. Mėgdavau ir alaus bokalą išlenkti, ir stipresnio taurelę. Bet atėjo laikas to atsisakyti. Ir nepasigendu.
Medikai tikrai leidžia vyno taurę išgerti, tačiau nebesinori. Yra tikrai kuo tai pakeisti – nealkoholinis alus, net vynas. Įpratau, man visiškai tinka.
– Vaikštote miške, važiuojate dviračiu. O kaip jūsų apsaugos vyrai – bėga iš paskos? Pagaliau yra ir automobilio vairuotojas. Visi su kaukėmis dabar, kitokiomis apsaugos priemonėmis? Anksčiau daugeliui turbūt atrodydavo keistai – kam tie apsauginiai tamsiais kostiumais, kas čia tą mūsų valdžią puls? Pasirodo, priešų yra, tik šįkart – nematomas.
– Štai kaip viskas pasisuko. Miške apsauginių kaukių nereikia, einame trise, laikomės saugaus atstumo. Automobilyje – visi su kaukėmis.
Tačiau mums tai nieko nauja, kaip jau sakiau, taip tenka gyventi jau nuo praėjusio rugpjūčio pabaigos.
– Grįžtate namo, šeimoje auga du maži vaikai. Darbo dieną vis tiek tenka bendrauti su nemažai žmonių. Ar izoliuojatės nuo vaikų, saugotės, dezinfekuojatės?
– Būtinai. Visi žinome, kad turime laikytis tam tikro atstumo.
Žmona namie su vaikais, dirba nuotoliniu būdu.
Dukra mokosi taip pat nuotoliniu būdu, sūnus į darželį neina. Taigi jie saugūs namuose.
Aš stengiuosi viruso neparnešti. Iškart atlieku dezinfekciją – nuo rankų iki batų, persirengiu dar neįėjęs į kambarį.
Darbe laikomės dviejų metrų atstumo, kai ateina kolegos, rankų nespaudžiame.
– Dabar visi mokiniai mokosi nuotoliniu būdu. Iš karto pasipylė skundų, kad sunku visiems susijungti su mokytojais, stringa ryšys. Kaip sekasi mokytis jūsų dukrai?
– Džiaugiuosi, kad nuo pirmos dienos jai gerai sekėsi. Ji mokosi ir muzikos mokykloje, irgi nuotoliniu būdu.
Kiek žinau, pasiteirauju ir kolegų, pažįstamų, dabar jokių sutrikimų dėl nuotolinio mokymo nėra, visi įprato.
Matyt, geros patirties iš šios bėdos įgis ir švietimo sistema, turėsime naujų alternatyvų.
– Turbūt žmona, kaip ir dauguma mamų Lietuvoje, labiau užsiima vaikų mokslais? Ar jūs dar prisimenate, kurioje klasėje jūsų dukra?
– Be abejo, – ketvirtoje! Taip, žmona padeda vaikams – manęs dieną namuose niekada nebūna. Dukrai paskutiniai metai pradinėje, labai išgyvena, kad nėra draugų. Ir mažiukas nori eiti į darželį. Nelengva vaikams. Bet visi turi iškentėti tas kelias savaites.
– Kai susirgote onkologine liga, esate prasitaręs: „Jei tik pasveiksiu, atsisveikinu su politika, svarbiausia yra šeima. Mano liga – dėl patiriamo streso.“ Liga atsitraukė, bet jūs iš politikos nepasitraukėte. Ar nesigailite dabar, kad nespėjote laiku iššokti iš politikos traukinio? Pakliuvote į dar sunkesnę padėtį. O gal jums patinka ekstremalios situacijos?
– Ne, tokia situacija niekam negali patikti – kai pavojus žmonių sveikatai, gyvybei, laukia ekonomikos nuosmukis. Bet... Žmogus planuoja vienaip, o Dievas nutaria kitaip.
Tikrai tikėjausi, kad po mano ligos laikas bus ramesnis, bet įvyko atvirkščiai – dar didesnis iššūkis.
Labai jaučiu atsakomybę Lietuvos žmonėms ir noriu su kolegomis Vyriausybėje padaryti viską, kas įmanoma, kad būtų išsaugotos gyvybės.
Dar prisideda ir rūpesčių, kaip žmonėms išgyventi dėl sustojusios ekonomikos, nedarbo, iš ko gyventi, ką valgyti. Atsakomybės našta milžiniška. Tačiau negali skųstis, negali trauktis.
– Pandemija baigsis. Prasidės naujas etapas – ekonomikos krizės, nuosmukio suvaldymas, o tai yra tiesioginė premjero, Vyriausybės misija. Iš vienos sunkios situacijos pateksite į kitą. Aišku, jei dar būsite premjeras po rinkimų. Ar prognozuojate tokią savo ateitį, kai reikės labai daug pastangų?
– Be abejo, manau, kad Vyriausybė iki Seimo rinkimų rudenį neturės nė vienos lengvos dienos. Pandemija taip pat yra mūsų atsakomybė, sprendimai priimami Vyriausybėje. Nors sulaukiame įvairių pasiūlymų, vertinimų, kritikos, šis darbas yra mūsų priedermė.
Taip, po pandemijos gal bus lengviau tik todėl, kad žmonių gyvybei ir sveikatai nebus pavojaus. Bet ekonomikai tai bus didelis iššūkis – teks ieškoti sprendimų, ir ne visada lengvų, standartinių.
Bet mes tam ruošėmės jau pusketvirtų metų. Nors anuomet iš Seimo gavome daug priekaištų, kam privalomojo sveikatos draudimo rezerve sukaupėme 1,5 mlrd. eurų – esą kokiai epidemijai mes čia ruošiamės?
Praėjo 4 mėnesiai – ir epidemija užklupo.
Todėl šiandien mums nereikia kalbėti nei apie pensijų, nei apie kitų socialinių išmokų mažinimą.
– Turbūt girdite ir daug piktų atsiliepimų, kritikos. Izoliuoti žmonės darosi nepatiklūs, pikti, viskas atrodo negerai. Net pamirštama, kad visi suvaržymai dėl mūsų pačių gyvybių. Ar jūs, kaip žmogus, ne kaip premjeras, skaudžiai reaguojate į piktus žodžius? Kaip ginatės nuo blogų emocijų?
– Man ne pirma tokia situacija. Įsiklausai į argumentus, kritiką, bet premjerui, Vyriausybei tenka priimti sprendimus. Nežiūrime, kaip kas reaguos, kritikuos. O kai sprendimai priimami, reikia įvykdyti.
Džiaugiuosi, kad turime daug kvalifikuotų ekspertų, kurie mums padeda priimti sprendimus – jie kartais būna sunkūs, skausmingi, o kartais gal ir per švelnūs.
– Kaip per švelnų sprendimą nemažai žmonių vertina ir mūsų piliečių sugrąžinimą į Lietuvą prasidėjus karantinui. Juk ne paslaptis, kad dėl to padaugėjo įvežtinių susirgimo atvejų, nes ne visi grįžę laikėsi nurodymo izoliuotis. Ar negalėjote elgtis griežčiau, kaip kai kurios šalys, kurios iškart užsidarė sienas? Gal jau mąstėte apie būsimus rinkimus, todėl nenorėjote būti apšaukti nemylintys savo piliečių?
– Tikrai taip negalvojome. Privalėjome padėti žmonėms grįžti. Reikėjo ir humanitarinio koridoriaus.
Taip, griežtesnės izoliacijos nepareikalavimas buvo per švelni priemonė. Reikėjo priimti griežtesnį sprendimą. Jeigu kai kurie grįžusieji būtų atsakingiau elgęsi, šiandien būtų buvusi geresnė situacija.
– Tikėjotės visų sąmoningumo? Kad kai kurie nelaipios per viešbučių balkonus pirkti degtinės?
– Tikrai tikėjausi. Dauguma mūsų žmonių yra atsakingi. Tačiau užtenka, kad keli to egzamino neišlaikytų, meluotų, ir viskas. Bet galiu pasidžiaugti, kad šiuo metu jau pakankamai gerai kontroliuojame situaciją.
Dabar, deja, turime užsidaryti. Nes grįžimas iš pandemijos paveiktų šalių yra papildoma rizika mūsų žmonėms. Negalime rizikuoti gyvybe ir savo senjorų, kurie niekur nebuvo išvykę.
Mes ramiai, be emocijų klausome specialistų, epidemiologų konsultacijų, o ne piktų komentatorių socialiniuose tinkluose. Tegu kritikuoja.
Gal ir padarėme klaidų. Gyvenimas parodys. Lengva spręsti atsigręžus atgal.
– Bene daugiausia kritikos tenka sveikatos apsaugos ministrui Aurelijui Verygai. Bet jūs esate, atrodo, tos pačios nuomonės kaip ir prezidentas Gitanas Nausėda, niekada nereiškėte nepasitikėjimo ministro veiksmais. Jus tenkina jo darbas? Ar būna griežtų pokalbių?
– Taip. Ši krizė apnuogino daugelį mūsų sveikatos apsaugos problemų. Bet ministras sudėtingoje situacijoje tvarkosi tikrai ramiai, be panikos, gal jam padeda ir psichiatro specialybė.
Mūsų nuomonių skirtumų yra daug, bet randame kompromisą, klausomės specialistų, profesionalų, profesorių.
Matau, kiek jie turi kompetencijos ir kokius nestandartinius veiksmus demonstruoja.
– Neseniai pasipiktinote dėl gydytojų vienkartinių drabužių, kurie buvo saugomi maišuose. Tačiau Kauno klinikinės ligoninės vadovas sugrąžintas į pareigas.
– Sveikatos apsaugos sistemoje matau keistą „solidarumą“. Nereikia mūsų paversti vienu gyvūnu, kurį minėjo kadenciją baigusi prezidentė.
Kad ir šis skandalas. Jeigu viskas ten buvo taip gerai, kodėl kilus triukšmui drabužiai utilizuoti? Ir toliau reikėjo tą patį tęsti – dėti į maišelius. Apgailėtina.
Bet tos klaidos priklauso ne nuo gydytojų, kurie dirba pirmosiose šio fronto linijose, o nuo vadovų. Ne visos ligoninės šį egzaminą išlaikė.
Krizė sveikatos apsaugos sistemą kamuoja 30 metų. Manau, ši pandemija bus geras paskatinimas daryti tuos žingsnius, kurių neišdrįsome daryti iki šiol, arba jiems buvo labai priešinamasi.
Antra vertus, reikėtų suprasti, kad sveikatos apsaugos sistema, kai patenkame į tokią krizę, negali susitvarkyti be praradimų.
Matome, kad tai vyksta visose šalyse. Nes ši sistema parengta veikti normaliomis gyvenimo sąlygomis.
– Bet ar nėra keista, kad net šeimos gydytojai neturi pakankamai apsaugos priemonių? Kad tiek daug gydytojų užsikrėtė? Daugiau kaip tūkstantis gydytojų karantine. Juk kasmet kyla gripo epidemijos, per kurias taip pat reikia saugotis. Ir kodėl gydytojai nuo pat pradžių nešaukė visu balsu, kodėl tvyro tokia baimė? Juk net dabar, kai prabyla, prašo neminėti pavardžių.
– Negaliu to suprasti. Bet pats esu susidūręs su daugeliu gydytojų, kurie nebijo kalbėti. Atrodo, kad gydytojai gali ištverti ir vadovų nepasitenkinimą.
Todėl teisingi sprendimai, kad turi būti vadovų rotacija.
Aišku, dabar ne metas galvas nusukinėti. Bet vadovams reikėtų turėti paprastos profesinės savigarbos, o ne neigti, meluoti, prisidenginėti įvairiomis rekomendacijomis.
– Grįžkime prie šiandienos. Sulaukėme Velykų būdami karantine, šeimos negali susiburti. Jūsų garbaus amžiaus mama gyvena Marijampolėje. Neketinate jos aplankyti?
– Ne. Džiaugiuosi, kad mama klauso patarimų – ne tiek premjero, kiek sūnaus. Būna namuose, nevaikšto. Mamai maisto nuperka sesuo, jei reikės, ir aš atvešiu, bet į namus neužeisiu.
Turiu daug kontaktų, nenorėčiau užnešti to, ko nereikia. Svarbu, kad ji sveika, ir tai didžiausias mano rūpestis ir džiaugsmas.
– Kaip namuose švęsite Velykas su savo šeima? Gal kai kurių įprastų tradicijų šiemet nebus?
– Jūs teisi. Kaip, matyt, ir daugeliui Lietuvos žmonių. Buvome įpratę aplankyti savo mamas, gimines, draugus. Visada tai buvo linksma Prisikėlimo šventė.
Velykas švęsdavome tėvų namuose ir sovietiniais laikais, kaip ir dauguma lietuvių.
Šiemet švęsime tik su šeima – dažysime kiaušinius, kieme ridensime, kad vaikams būtų džiaugsmo. Rasime būdų, kaip linksmiau atšvęsti. Su kaimynais per tvorą iš tolo pasisveikinsime.
– Tikriausiai šeima džiaugiasi, kad nepersikėlėte į Turniškes, į ministro pirmininko rezidenciją? Juk tokios rezidencijos vargu ar pritaikytos premjerams su mažais vaikais.
– Taip, ypač vaikams smagiau savame kieme. Kol nebuvo karantino, aplink draugai. Ir dabar pavojus mažesnis.
Beje, rezidencijoje įrengtas darbo kambarys, ir jei nutiktų taip, kad man tektų izoliuotis nuo šeimos, ten ir persikelčiau.
Labai suprantu, kad šios Velykos mums visiems kitokios, liūdna be artimųjų. Ir į bažnyčią negalėsime nueiti.
Bet vyks transliacijos, dalyvaukime mišiose sėdėdami namuose. Labai prašyčiau iškęsti. Jeigu atsilaikysime, turėsime dar daug Velykų. Šįkart labai saugokime save ir artimuosius.
– Ar matote jau prošvaisčių?
– Aš negaliu spėlioti. Padėtį mato epidemiologai. Manyčiau, kad reikia būti atsargiems, per anksti neatsipalaiduoti.
Pakentėkime dar kokias dvi tris savaites. Jei būsime atsakingi, karantino priemonės galės būti švelninamos. Jei ne, karantinas truks ilgiau.
Svarbiausia – nenusiminkime, esame stiprūs kaip bendruomenė, ištversime.