Taip prieš 75 metus, 1945-ųjų balandžio 25 dieną prasidėjo Adolfo Ramanausko-Vanago partizano kelias.
Šis aukso raidėmis į laisvės kovas įrašytas vardas dar esant gyvam tapo legenda, pasišventimo, drąsos, atsakomybės, meilės savo kraštui simboliu, įkvepiančiu ištisas kartas.
Ginkluotą pasipriešinimą organizavusio, pogrindžio spaudą leidusio mūšių dalyvio ir vado, prieš okupaciją kovojusios valstybės vadovo A.Ramanausko-Vanago (1918-1957) paieškai sovietų teroro mašina metė milžiniškas pajėgas. Tačiau nei sulaikymas, nei kankinimai, nei mirtis didvyrio atminimo nesumenkino – priešingai, tik padarė jį stipresniu.
Pavargęs, bet nepalaužtas
A.Ramanauskas-Vanagas 1952-1956 metais rašė atsiminimus, kurie sovietinės eros uždangai nusileidus, atgulė į knygą: „Daugel krito sūnų… partizanų gretose“.
„Rašau Lietuvos istoriją – kad niekas nebūtų pamiršta. Aš gal greitai žūsiu, tačiau Tėvynė vis tiek bus laisva“ – rodydamas rankraščius, autorius ištarė miško brolių ryšininko Vinco Arbačiausko sūnui, tada dar 18-mečiui Jonui Arbačiauskui, nuo okupantų persekiojimo slapstydamasis šios šeimos sodyboje Griškonių kaime (Alytaus r.) su savo žmona Birute Mažeikaite-Ramanauskiene, dukra Auksute ir uošve Anele Mažeikiene.
„Vanagas visada būdavo malonus, atrodė tvirtas ir pasitempęs, nepaisant sekinančio priverstinio slapstymosi. Matydavau jį išblyškusį, pavargusį, bet nepalaužtą.
Nuo jo sklido didžiulė šiluma, dvasios stiprybė, inteligencija.
Pridėjus aštrų protą, puikius stratego, taktiko, vadovo, organizatoriaus gebėjimus, karines žinias, konspiracijos išmanymą, ištvermę, sugebėjimą telkti žmones, pasišventimą dėl savo krašto, matome neeilinės asmenybės paveikslą“, – prisiminė J.Arbačiauskas.
Prisiminė pirmą dieną
Partizanų vadas savo atsiminimuose įamžino ir akimirkas, kai jis, kasdien matydamas tautiečių kančias, okupantų alinamą kraštą, įsiliejo į laisvės kovotojų gretas.
Jaunas mokytojas negalėjo susitaikyti su sovietine diktatūra, okupantų kankinimais, prievarta, žudynėmis, neteisybe.
A.Ramanauskui-Vanagui ypač sunku buvo palikti brolį, kurį jis globojo Alytuje ir kartu su juo gyveno, savo patriotiškai nusiteikusius kolegas, auklėtinius.
„Ankstesnį savo sprendimą pakeičiau tik ta prasme, kad nutariau eiti partizanauti ne į Suvalkiją, bet į mano širdžiai artimesnį Dzūkijos kraštą. 1945 m. balandžio mėn. 25-osios naktį Nemunaičio būrio vyrai manęs turėjo laukti miškelyje prie Kaniūkų tilto. <...>
Iš legalaus gyvenimo norėjome pasitraukti taip, kad kuo ilgiau nesužinotų MGB organai.
Partija iš anksto įsakė seminarijos direktoriui tinkamai pasiruošti gegužės pirmosios šventei. J.Mičiulis sušaukė pedagogų tarybos posėdį, tačiau niekas nenorėjo imtis nemalonių „šventės“ organizatoriaus pareigų.
Tuomet Kulikauskas ir aš sutikome būti atsakingi už pasiruošimą „šventei“. Pedagogai labai nustebo, kad mudu pasišovėme tokiam „kilniam“ darbui.
Mudu ta pačia proga pareiškėme, kad turėsime keliom dienom nuvykti Kaunan — iš teatro parsivežti grimo ir drabužių artistams. Aš dar pridūriau, kad kartu parvešiu seminarijai sporto inventoriaus ir pan.
Mūsų išvykimas niekam negalėjo kelti įtarimo. Vienas iš patikimiausių mano bendradarbių, mums per ilgai negrįžtant iš Kauno, turėjo paskleisti gandą, kad kelionės metu mus ištikusi nelaimė. Perminas turėjo dingti be žinios.
Pagaliau atėjo taip laukta balandžio 25-oji. Aš ir Kulikauskas dviračiais atvažiavome į seminariją, kad visi pedagogai ir seminarijos auklėtiniai matytų mus išvažiuojant Kaunan. Taip ir buvo.
Užėjau dar į savo auklėjamąją klasę ... Tik mokytojas gali suprasti, ką tada jaučiau… Juk aš turėjau palikti savo mėgstamiausią darbą, palikti tuos, kuriais rūpinausi, auklėjau, palikti kolegas, kurie buvo tikri lietuviai.
Pagaliau visi, pamoję laimingo kelio, išlydėjo mus iš seminarijos. Sėdom ant dviračių ir pasileidom gatve. Dar ilgokai spaudė gerklę ir, reikia prisipažinti, akys sudrėko. .. Bet nebuvo kada ilgiau jausmams reikštis. Riedėjome gatvėmis taip, kad kuo daugiau pažįstamų matytų mus išvažiuojant.
Kelionė nebuvo ilga, nes tuoj už miesto pasukome sanatorijos link — panemunėn. Krūmuose paslėpėm dviračius ir patys saugojomės bet kokio žmogaus akių. Taip sulaukėme tamsos. Kaip buvo sutarta, atėjo du asmenys. Vienas iš jų paėmė dviračius, antrasis palydėjo pro Kar. Juozapavičiaus tiltą panemune, kai ėjome pasiimti ginklų prie mano buto.
Nuo šios valandos prasidėjo tikras partizano kelias.
Tuo metu Alytuje gyvenau su broliu, kurį globojau ir leidau Alytaus amatų mokyklon. Jam nė puse žodžio nebuvau prasitaręs, jog rengiuosi eiti partizanauti. Taip elgiausi dėl dviejų priežasčių: pirma, kad prie jo negalėtų labai kibti MGB, antra, kad jam nebūtų taip skaudu su manim skirtis. Aš netgi tyčia prasitariau, kad iš Kauno galiu ir ilgokai negrįžti.
Prieš keliantis per Nemuną turėjau tylutėliai prišliaužti prie savo buto ir pasiimti kieme paslėptus ginklus bei šaudmenis. Tai atlikti padėjo vienas asmuo. Paskutinį kartą pažvelgiau į elektra apšviestą darbo kambarį. Brolis, palinkęs prie knygos, tyliai skaitė — ruošė pamokas. Pajutau, kad šviesa ima mirgėti, smaugia gerklę, tad kuo skubiausiai atsitraukiau. . . Mylimą brolį mačiau paskutinį kartą ...
Prie Nemuno nekantraudamas laukė Kulikauskas. Jam daviau vokišką karabiną ir puolamąją granatą. Antram asmeniui liepiau irtis Kaniūkų tilto link. Patys slinkome krūmais. Dabar su mumis buvo dar vienas asmuo. Ne taip viskas vyko, kaip buvau numatęs.
Pagaliau netoli tilto sustojome. Kelis kartus pamėgdžiojau vieno paukščio balsą. Nuo kranto atsiliepė. Tai buvo Perminas, kuris ir turėjo čia laukti. Su viskuo skubiai kėlėmės per Nemuną. Nors baidare keltis buvo lengviau negu luotu, tačiau sugaišome nemažai. Paskui padėkojome mus perkėlusiesiems ir kuo skubiausiai patraukėme pirmyn. Reikėjo pereiti plentą. Krovinys buvo sunkus, ir susitikimui skirtą vietą pasiekėme permirkę prakaitu.
Krūmuose pastebėjome nemažą laužą, apie kurį sėdėjo kokia penkiolika vyrų. Paaiškėjo, kad vos nepavėlavome. Vyrai jau seniai laukė ir jiems jau buvo kilęs įtarimas, kad mes visai neatvyksime. Tik mano giminaičiui (Jonui Bielevičiui) užgarantavus, vyrai ryžosi laukti ir po vidurnakčio.
Ir mūsų, ir laukusiųjų veidai pralinksmėjo. Mes džiaugėmės, kad jie palaukė, nes priešingu atveju būtume atsidūrę keblioje padėtyje. Jie buvo patenkinti dėl to, kad žygis ne veltui“, – prisiminė A.Ramanauskas-Vanagas būsimoje knygoje.
Troško prisidėti prie kovos
Apie savo apsisprendimą įsitraukti iš miško brolių gretas Vanagas aprašė ir 1947 metų birželio 23-ąją Dainavos apygardos vadui Domininkui Jėčiui-Ąžuoliui: „Partizanauti išėjau iš Alytaus mokytojų seminarijos, kur turėjau mokytojo pareigas, ne dėl pavojaus būti atleistam, o partizanų prašymu jiems vadovauti vietoj tuo metu žuvusio vado. <....>
Darbe nesijaučiu pavargęs ir galvoju, kad jeigu tektų ir žūti nelygioje kovoje, tai nors dalele būsiu prisidėjęs prie, kovos kurios tikslas, kaip galima greičiau priartinti tėvynei laisvės dienas, kurių mūsų tauta taip trokšta“.
Rašydamas šį laišką, A.Ramanauskas-Vanagas ėjo Merkio rinktinės vado pareigas.
Tapęs partizanu, jis nenujautė, kokią ypatingą vietą Lietuvos istorijoje jam skyrė likimas.
Partizaninio karo metu A.Ramanausko-Vanago pareigos demokratiniu keliu kito nuo būrio vado iki aukščiausio okupuotos valstybės pareigūno.
Jis buvo linksmas, draugiškas, lengvai ir nuoširdžiai bendraujantis ne tik su vadais, bet ir su kiekvienu eiliniu partizanu, o kaip vadas buvo reiklus ir griežtas.
Pasižymėjo narsumu
Baigęs Klaipėdos pedagoginį institutą ir Kauno karo mokyklą, A.Ramanauskas-Vanagas dėstė Alytaus mokytojų seminarijoje. Sovietams antrą kartą okupavus Lietuvą, jis pasirinko partizano kelią.
Kelis mėnesius vadovavęs Nemunaičio apylinkės partizanų būriui, 1945 metų vasarą A.Ramanauskas-Vanagas tapo Dzūkų grupės Merkinės bataliono, o 1946 metais – Merkio rinktinės vadu.
1945 metų gruodžio 15 dieną jis su bendražygiais surengė vieną didžiausių operacijų šalyje – Merkinės puolimą, kurio metu nukauti NKVD smogikai, stribai, užimti okupacinės valdžios pastatai, o A.Ramanauskas-Vanagas po mūšio buvo apdovanotas už narsumą.
1947 metų rudenį A.Ramanauskas-Vanagas pradėjo eiti Dainavos apygardos vado pareigas, o 1948 metais išrinktas Pietų Lietuvos partizanų srities vadu.
1949 metų vasarį A.Ramanauskas-Vanagas dalyvavo visos Lietuvos partizanų vadų suvažiavime, kuris įvyko Prisikėlimo apygardos teritorijoje tarp Radviliškio ir Baisogalos.
Suvažiavimo dalyviai 1949 metų vasario 16-ąją priėmė Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio tarybos deklaraciją – svarbiausią valstybingumo tęstinumo dokumentą pokario rezistencijos laikotarpiu.
Suvažiavimo metu A.Ramanauskas-Vanagas paskirtas Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio tarybos prezidiumo pirmininko Jono Žemaičio-Vytauto pavaduotoju, o 1950 metų pradžioje tapo Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio gynybos pajėgų vadu.
1951 metais J.Žemaičiui sunkiai susirgus, A. Ramanauskas-Vanagas, kaip pirmasis jo pavaduotojas, ėjo LLKS tarybos prezidiumo pirmininko pareigas. Kai okupantai 1953 metais suėmė J.Žemaitį, Vanagas liko aukščiausias Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio ir dėl nepriklausomybės kovojančios valstybės pareigūnas, kurį netgi sovietai vadino partizanų generolu.
Patyrė siaubingus kankinimus
Rezistencijos laikotarpiu A.Ramanauskas-Vanagas ne tik dalyvavo mūšiuose, bet ir leido pogrindžio spaudą. Nutrūkus ryšiams su partizanų vyriausiąja vadovybe, A.Ramanauskas-Vanagas su šeima slapstėsi nuo 1952 metų pabaigos.
1947 metais jis Nedzingės bažnyčioje vedė Birutę Mažeikaitę – porą sutuokė šios bažnyčios kunigas, partizanų ryšininkas Zigmas Neciunskas.
Slapstydamasis partizanų vadas parašė savo garsią atsiminimų knygą „Daugel krito sūnų … partizanų gretose“. Susidomėjimas ja iki šiol neblėsta, priešingai, tik auga: atkūrus nepriklausomybę, ji buvo išleista jau penkis kartus, paskutinį sykį – 2017 metais.
Sovietinė valdžia skyrė didžiules pajėgas vieno žymiausių pokario pasipriešinimo dalyvių sulaikymui – jį mėgino aptikti pusšimtis KGB užverbuotų šnipų, o paieškoms vadovavo ypatingu žiaurumu pagarsėję smogikai – Rainių žudynių budelis Petras Raslanas ir Nachmanas Dušanskis.
A.Ramanauskas-Vanagas ir jo žmona buvo išduoti, 1956 metų spalio 12 dieną suimti Kaune ir nuvežti į KGB.
Partizanui teko ištverti nežmoniškus kankinimus – „tardymų“ metu jam buvo išdurta akis, šešis kartus pradurtas vokas. Nuo smūgių jis panirdavo į komą, o kūnas būdavo taip sumaitojamas, jog jį sunkiai atpažindavo net artimi žmonės.
1957 metų rugsėjo pabaigoje sovietinės Lietuvos aukščiausiasis teismas jam skyrė mirties bausmę, o mirtini šūviai nuaidėjo lapkričio 29 dieną.
Okupantų surengtame teisme legendinis partizanas ištarė: „Per savo gyvenimą ne kartą žiūrėjau mirčiai į akis, todėl nebijočiau ir dabar pasakyti, kad mano vesta kova buvo šventa“.
A.Ramanausko-Vanago žmona Birutė Mažeikaitė-Ramanauskienė nuteista kalėti 8 metus. Ji mirė 1996 metų kovo 19 dieną Kaune.
Atkūrus nepriklausomybę, A.Ramanauskui-Vanagui ir jo žmonai buvo pripažintas karių-savanorių statusas. Šviesios atminties rezistentui suteiktas dimisijos brigados generolo laipsnis.
Partizanų vado palaikai 2018 metais buvo rasti Antakalnyje esančiose Našlaičių kapinėse, o spalio 5-6 dienomis Vilniuje įvyko iškilminga valstybinių laidotuvių ceremonija.
„A.Ramanauskas-Vanagas yra šviesus pavyzdys kiekvienam iš mūsų. Jis buvo pasišventęs tėvynei, atidavė jai visas jėgas“, – naujienų portalui lrytas.lt pasakojo atkurto Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio pirmininkas Giedrius Gataveckas.
