Dauguma lietuvių, ypač tautiniu patriotiškumu pasižymintys kauniečiai, kratosi sovietinio palikimo, smerkia okupaciją ir jos nusikaltimus. Tačiau didelė dalis tų pačių žmonių mielai maudosi tulpių jūroje kovo 8-ąją, o gegužės 1-oji jau kuris laikas Lietuvoje turi valstybinės šventės statusą.
Nepasakytum, kad Kauno gatves užtvindo minios demonstrantų, nešinų raudonomis vėliavomis, bet iki karantino laikų pražygiuodavo profsąjungų lyderiai, vienas kitas politikas ir jiems prijaučiantieji iš kairiųjų stovyklos. Na, o dauguma kauniečių ir kiti Lietuvos gyventojai džiaugiasi laisvadieniu gegužės pradžioje ir nesuka galvos dėl politikos.
Tačiau kodėl gegužės 1-oji iki šiol, ir po trisdešimties atkurtos nepriklausomybės metų, kartkartėmis supriešina mūsų visuomenę? Kodėl nesugebame priimti vakarietiškų standartų, kai gegužės 1-osios proga darbininkus sveikina visai su komunizmu nesusiję Vakarų valstybių vadovai ir politikai?
Apie tai „Laikinoji sostinė“ kalbėjosi su Vytauto Didžiojo universiteto Politikos ir diplomatijos fakulteto docentu Ryčiu Bulota.
– Vaizdžiai tariant, sugriovėme komunistinę blogio imperiją, bet pasilikome okupacijos laikų šventes: kovo 8-ąją, Tarptautinę moters dieną, ir gegužės 1-ąją, Tarptautinę darbo dieną. Kaip paaiškinti tokį paradoksą?
– Aš kovo 8-osios ir gegužės 1-osios datų, jei tiksliai jas apibrėžtume, nesuplakčiau į vieną krūvą. Kovo 8-oji, nors ir neoficiali šventė Kaune ir visoje Lietuvoje, iš tiesų net ryškiau švenčiama nei gegužės 1-oji. Tai pirmiausia susiję su kultūriniais įpročiais.
Daugelyje pasaulio šalių kovo 8-oji laikoma simboline moterų kovos už lygias teises data. Mūsų visuomenėje ši šventė suvokiama kitaip. Bent jau sovietiniais laikais įteikiant moteriai gėlę ir vaišinant šampanu buvo tarsi duodama suprasti: aš tave, moterie, šiandien gerbiu, bet tu vis tiek stovi laipteliu žemiau už vyrą.
Dabar taip gal jau nėra. Moterims tiesiog malonu gauti gėlių, apskritai ši diena svarbi daugiau vyresnio amžiaus, prie sovietmečio tradicijų pripratusiems žmonėms. Savo ruožtu jaunimas, švenčiantis kovo 8-ąją, šiai datai jau suteikia nesovietinę lygių teisių prasmę.
– O kuo gegužės 1-oji iš esmės kitokia? Darbininkų šventė, bet darbininkams nuo to nei geriau, nei blogiau?
– Istoriškai žiūrint, tai Tarptautinė darbo žmonių, paprastai tariant, samdomų darbuotojų, solidarumo diena.
Šis solidarumo judėjimas prasidėjo 1886 metais Čikagoje (JAV), policija brutaliai numalšino darbininkų protesto eitynes, buvo žmonių aukų. Po to kilo protestų judėjimai.
Jau senokai Vakarų pasaulyje gegužės 1-oji oficialiai pripažįstama kaip šventė, ne darbo diena. Darbininkus sveikina įvairių pažiūrų valstybių vadovai. Katalikų bažnyčia nuo 1955 metų gegužės 1-ąją mini šv. Juozapą darbininką. Ji susijusi su žmonių socialiniu statusu, o ne su konkrečia politine ideologija.
Žinoma, istoriškai susiklostė taip, kad į mitingus, eitynes renkasi daugiau įvairių pakraipų kairiųjų atstovai. Bet nebūtinai. Čia panašumas tarp abiejų datų – nors šventės pradėtos kairiųjų, Vakaruose jos tapusios įprastos ir nebeturi ryškiai išreikštos ideologinės, priešinančios prasmės.
– Gal todėl mūsų dešinieji ir jų šalininkai reikalauja, kad gegužės 1-oji nebebūtų valstybinė šventė? Nors jiems ši data irgi turėtų būti svarbi.
– Tikrai, 1993 metų gegužės 1 dieną oficialiai buvo įkurta Tėvynės sąjunga (Lietuvos konservatoriai).
Istorija žino ir daugiau tokių pokštų, keistų datų sutapimų. Štai buvęs SSRS vadovas Michailas Gorbačiovas SSKP generaliniu sekretoriumi tapo 1985 metų kovo 11-ąją.
Na, o jei rimčiau, tai gegužės 1 dieną 2004 metais Lietuva buvo priimta į Europos Sąjungą.
– Kodėl šios pasaulyje plačiai minimos ir neideologinės datos pas mus net po 30 metų apgaubtos ideologiniais prietarais?
– Tokio reiškinio, kai posovietinę visuomenę supriešina istorinės datos, priežasčių yra keletas. Visų pirma atminkime, kad gegužės 1-oji sovietiniais laikais buvo privaloma, dirbtinai išpūsta šventė. Žmonės buvo verčiami dalyvauti demonstracijose, nešti nekenčiamų sovietinių veikėjų portretus, plakatus su okupantų primestais šūkiais. Iki dabar daliai žmonių gegužės 1-oji siejasi su okupacija, sovietine ideologija, nors faktiškai tai nėra tikslu.
Be to, žlugus SSRS ir visai komunistinei sistemai daugelyje pokomunistinių šalių, taip pat ir Lietuvoje, viešojoje erdvėje įsigalėjo konservatyvios ir (ar) liberalios nuostatos, kurios bet kurias kairiosios pasaulėžiūros apraiškas siejo su SSRS. Taip pat ir gegužės 1-ąją vertino kaip komunistinį atributą. Nors iš tiesų sovietinė sistema turėjo mažai ką su bendra socialine lygybe ar net socializmu. Nomenklatūros, kaip valdančiosios klasės fenomenas, prisimenant G.Orwellą: „Visi gyvuliai lygūs, bet kai kurie gyvuliai lygesni už kitus.“
– Ar galime tikėtis, kad gegužės 1-oji, net kovo 8-oji, išnykus senajai kartai, bus imtos vertinti objektyviai?
– Manau, taip, tokie pokyčiai jau vyksta. Ir šios datos jau pradedamos minėti kaip Vakaruose. Vieniems tai aktualu, kiti į jas žiūri abejingai, bet stiprių jausmų, net ir oponentams, ten jos nekelia.
Bet tikrai trikdo, kai socialiniuose tinkluose kartais dar matau sveikinimus vasario 23-iosios, „vyrų dienos“, proga. Iš tiesų sovietiniais laikais tądien buvo švenčiama Raudonosios armijos diena. Minėti okupacinės kariuomenės dieną – čia ta situacija, kai normali nostalgija virsta Stokholmo sindromu.
– O gal dėl koronaviruso sukeltos ekonominės krizės, gresiančio nedarbo protestai dar sustiprės ir gegužės 1-osios demonstracijos ir mūsų šalyje įkvėps kovingumo?
– Prognozės – labai nedėkingas dalykas. Gali taip atsitikti – smukęs pragyvenimo lygis dažnai paskatina kolektyvinę veiklą, o gegužės 1-oji natūraliai tinka susirinkti kartu, apginti savo interesus. Tuo labiau kad žmonės po karantino gali būti pasiilgę buvimo kartu. Žinoma, gali būti ir atvirkščiai – baimė apsikrėsti demonstracijas ir mitingus ilgam išjungs iš politinės veiklos lauko. Arba suteiks argumentų masinius susibūrimus labai stipriai riboti.
