Tačiau mažiau žinoma, kad į krizių centrus ieškoti prieglobsčio atbėga ir moterys iš turtingų namų, patiriančios psichologinį vyrų smurtą.
Pirmąją straipsnio dalį skaitykite čia: Kankinės moterys išsilaisvina tik pabėgdamos iš savo namų.
Pasaka greitai baigėsi
„Jūs nepatikėsite – aš esu laiminga gyvendama moterų krizių centre. Iš pradžių niekam darbe nedrįsau prisipažinti, kur esu.
Buvo gėda. Nes žmonėms atrodo, kad ten gyvena tik moterys iš asocialių šeimų, sumuštos alkoholikų vyrų. Bet mūsų šeima iš pažiūros buvo pasiturinti, padori, abu dirbantys vadovaujamą darbą, nesimušantys ir negeriantys. Bet šiandien aš čia.
Kambaryje kvepia kava, gurkšnoju žiūrėdama pro langą į kieme pražydusią vyšnią. Vyresnis sūnus šalia mokosi, mažasis žaidžia. Tokia palaima.
Nors vakar mačiau, kaip buvęs vyras paleido krizių centro kieme droną, kad išsiaiškintų, kurie yra mūsų kambario langai. Spėjau užtraukti užuolaidas.
Žinau, niekas neįsiverš pro duris su riksmais. Pagaliau po aštuonerių metų ramybė“, – šypsojosi iš kompiuterio ekrano juodaplaukė Asta (33 m.).
Šios šeimos istorijos pradžia buvo graži kaip ir daugumos susituokusių porų.
Apsigyveno vyro tėvų sodo name, kurį rekonstravo už žmonos santaupas. Vyras ilgokai „ieškojo savęs“ – tai dirbdavo, tai nedirbdavo, tekdavo gyventi tik iš sutuoktinės algos.
„Viskas prasidėjo, kai po metų gimė sūnus. Parsivežiau naujagimį namo.
Užuot pasidžiaugęs, vyras tėškė: „Su kuo tą vaiką prisilakstei – visai į mane nepanašus!“ Atlėkę jo tėvai užgiedojo – ale kaip nepanašus į mūsų giminę, akys rudos ir nosis ne tokia kaip mūsų.
Po eilinio konflikto vyras mane su mėnesio sūneliu išmetė iš namų. Mat ten jo namai, aš tik pasileidėlė su kažkokiu vaiku! Pusmetį gyvenau pas savo tėvus. Vyras pareikalavo darytis tėvystės nustatymo tyrimus. Aišku, sūnus buvo jo, kitaip būti negalėjo.
Bet teko pereiti tą pažeminimo ratą. Tada man jau buvo leista grįžti namo. Bet niekada nesulaukiau nei vyro, nei uošvių pagalbos.
Sūnus tėvui taip ir liko „kažkoks vaikas“. Nuolat kentė tėvo patyčias, antausius už mažiausią prasižengimą. Labai skaudėjo širdį dėl jo. Kad aš buvau ujama kas dieną, jau nekalbu.
Gimė antras vaikas, ir aš norėjau išlaikyti gražios šeimos įvaizdį, saugoti atžalų ramybę. Įsitikinau: psichologiškai smurtaujantis žmogus sugeba taip paveikti, kad po konfliktų tampa dar sunkiau jį palikti. Išsivysto vadinamasis Stokholmo sindromas. Mano delsimas dėl vaikų buvo klaida“, – sakė jauna moteris.
Dabar ji labai daug skaito psichologinės literatūros, analizuoja ir ieško atsakymo: kas išugdo psichologinį smurtautoją? Jai praverčia ir pedagogės profesija.
Pasijuto tarsi voverė
– Asta, turbūt psichologiniu smurtautoju netampama per dieną. Iš savo patirties jau galite pasakyti, kaip jį atpažinti ir kokias klaidas daro moterys, tampančios smurtautojų aukomis?
– Mano vyro bruožas buvo narcisizmas. Jis pats protingiausias, visi kiti – nevykėliai. Ypač artimiausia auka – žmona.
Man buvo uždrausta bendrauti su draugėmis, bendradarbiais, giminėmis, net savo tėvais.
Esi paliekama tokiame uždarame rate, kurio centre jis, pliauškinantis botagu. O tu bėgi tuo ratu kaip voverė ir kasdien gauni kirčių – tu bloga žmona, mama, net bloga kaip partnerė, nors intymiame gyvenime tenkindavau visus jo norus, kurie man būdavo ir šlykštūs.
Aš buvau net jo vairuotoja, jį vežiojanti į vakarėlius ir parvežanti girtą namo. Vyras iš tiesų buvo labai protingas, sugebėjo puikiai manipuliuoti manimi, pasitelkdamas kaip priemonę ir vaikus. Jis puikiai žinojo, kad man labiausiai skauda, kai jis kankina vaikus.
„Tai tavo kaltė, kad vaikai prasižengia“, – šaukdavo įsiutęs, ir aš nuolankiai prisiimdavau tą kaltę, kad tik jis paliktų vaikus ramybėje. O jis savo blogą elgesį su vaikais aiškindavo tuo, kad esą reikia taisyti mano, blogos motinos, klaidas. Jis matydavo mano reakciją ir nuo jos tiesiog svaigdavo jausdamasis valdovu. Nepatiko pusryčiai – į šiukšlių dėžę. Jis galėdavo namie ir kelias dienas nevalgyti užpykęs. Mano plaukai, rūbai, net muzika, kurios klausydavausi, jam būdavo „tragedija“. „Išstorėjai kaip kiaulė“, – tėkšdavo, nors esu plona.
Viskas šeimoje yra tik jo ir tik jo valioje – toks buvo jo tikslas. O aš? Supratau savo misiją tik kaip pasiaukojimą, stengiausi įtikti. Gal tikrai aš kalta? Imi tuo tikėti. Dabar krizių centre darbuotojos ir čia gyvenančios moterys man sako – kokia tu protinga! Net nustembu, ir vaikai nustemba. Nes namie jie girdėdavo tik viena – kad jų motina idiotė. Nuolat verkdavo pasislėpę iš baimės.
– Ilgai truko toks gyvenimas?
– Šešerius septynerius metus. Kol atbėgome į krizių centrą.
– Ir jūs taip ilgai nebandėte nieko keisti?
– Nebandžiau... „Jei skirsiesi – atimsiu vaikus“, – yra pasakęs. Ir aš bijojau.
Bijojau ir jo agresijos, kai būdavo išgėręs – esu gavusi kumščiu, yra grasinęs ir peiliu.
Slėpiau viską nuo tėvų, giminių. Mūsų juk tokia graži šeima! Ilgai gyvendamas su psichologiniu smurtautoju tampi auka, kuri nedrįs net pas psichologą nueiti. Baimė didžiulė. Ne kartą galvojau apie savižudybę. Mačiau tik tokią išeitį.
Bet vaikų būdavo gaila, nors jau buvau įtikinta, kad esu bloga mama“, – atviravo pašnekovė.
Išmoko būti savimi
Vieną dieną ji vis dėlto neištvėrė: su vaikais pabėgo iš namų. Atvažiavo į moterų krizių centrą. Tik tada žinute pranešė vyrui, kad namo negrįš.
„Nebebijojau pasakyti, kad noriu skirtis, nes čia pagaliau išmokau nebijoti. Padėjo ir tai, kad mane supo tiek daug geranoriškai nusiteikusių žmonių. Ir mano tėvai, giminės, ir centro darbuotojos. Beveik po dešimtmečio pasijutau ir žmogumi, ir mama. Vyras pagaliau pasirašė skyrybų taikiu būdu sutartį, suderinome pasimatymų su vaikais laiką“, – pasakojo Asta.
Tačiau gyventi su vaikais moteris kol kas liko krizių centre, nes neturi lėšų įsigyti ar nuomotis būstą. Jos lėšomis remontuotas ir įrengtas būstas liko vyrui, nes namai – jo tėvų nuosavybė. Jai su vaikais nepriklausė. Nors ji mokėdavo už vaikų mokslus ir padengdavo visas namų išlaidas.
– Gavau nedidelę kompensaciją, bet už ją būsto neįsigysi. Teks dar gerokai pataupyti.
Bet štai sėdžiu pasipuošusi parduotuvėje iš antrų rankų įsigyta suknele už 4 eurus ir esu visiškai laiminga.
Nes man ir mano vaikams čia saugu“, – kalbėjo moteris.
– Ką jūs patartumėte kitoms motinoms, auginančioms vaikus ir gyvenančioms psichologinio smurtautojo namuose? Kuo greičiau bėgti?
– Tikrai taip. Nes tokiais atvejais pagalba moteriai labai minimali. Neiškviesi policijos pareigūnų ar vaiko teisių specialisčių, jei vyras tave keikia, žemina, niekina. Negirtas? Nemušė? Visi tik pakraipys galvą ir išvažiuos, o tu liksi dar pavojingesnėje aplinkoje.
Pirmiausia patarčiau nebijoti. Pagalbos visada galima surasti.
Kai drįsau prabilti apie tai, kaip gyvenau, visi tik padėjo, niekas nekaltino ir nesmerkė.
O jei moteris nebemato kitos išeities, tik pabėgti nuo smurtautojo, patarčiau labai gerai apgalvoti visus žingsnius. Jei šeimoje tik blogi santykiai, gali paprastai išeiti.
Bet kai bėgi nuo psichologinio smurtautojo, reikia gerai suplanuoti, nes toks žmogus drauge yra ir labai geras manipuliuotojas. Svarbu pasirinkti tikrai saugią vietą ir čia toliau derinti skyrybų procesą.
Toks pabėgimo planavimas buvo svetimas mano prigimčiai, bet supratau, kad kito kelio išsigelbėti neturiu.
– Gaila praleistų metų?
– Labai. Jie praėjo kančiose tarnaujant smurtautojui, o galėjau daug pasiekti darbe, tobulėti kaip žmogus.
Bet gavau ir gerą, nors karčią, pamoką. Žinau, kad yra tokių žmonių, kurių tikslas – kankinti tyčia. Tikiu, kad man daugiau niekada taip neatsitiks.
– Kas dabar jums yra sunkiausia, nors sakote, kad esate laiminga?
– Didžiausią skausmą buvęs vyras sukėlė vaikams. Turiu išvesti juos iš to laiko, kai jie matė savo mamą sužlugdytą ir sutryptą. Toks elgesys sumenkino ir mano autoritetą vaikų akyse. Dabar man jį reikia atkurti.
Neretai smurtautojai atrodo kaip aukos
Linas Slušnys, Vaikų ir paauglių psichiatras:
„Psichologiniai smurtautojai pavojingi ir todėl, kad jų smurto neįžiūri valstybinės institucijos bei teismai. Dar baisiau, kad tie veikėjai, šeimose būdami agresyvūs, sugeba puikiai manipuliuoti visuomenės akyse. Gali atrodyti nuostabūs vyrai, mylintys tėvai, kristi ašarodami „iš meilės“ ant kelių, o apsisukę kankinti vaikų mamą. Ir teisme tie smurtautojai atrodo kaip aukos, kaip nekalti angelėliai. Jų tikrąjį veidą teisėjams sunku įžiūrėti, todėl tos bylos neturi perspektyvų.
Pasakysiu griežčiau – tie žmonės yra psichopatai. Kaip sakė vienas švedų psichiatras, jei tokį sutinki, sumokėk jam ir bėk kuo toliau. Todėl moterims, patiriančioms jų smurtą, lieka tik viena galimybė – bėgti pasigriebus vaikus. Ir vaiko teisių apsaugos specialistai motinoms mažai kuo gali padėti. Tik patarti – jūs, mama, padarykite, ko mes prašome, o tas vyras tegu keliauja.
Aš, kaip vaikų psichiatras, galiu pasakyti – tai yra karas, kuriame dažniausiai laimi smurtautojas, o kenčia vaikai ir mama. Nes tie smurtautojai eina iki galo siekdami savo tikslo – išlaikyti auką. Ir jiems neskauda širdies, kad kenčia vaikai. Atvirkščiai, vaikus jie pasirenka kaip įrankius, kuriais naudodamiesi gali dar skaudžiau kankinti jų mamą. Savo auką jie paleis tada, kai ras naują kandidatę į aukas.
Tų psichopatų vengia net psichiatrai. Geriau nuo jų dingti, nes jų neįtikinsi. Todėl jiems taip lengva tarpti visuomenėje.“
