Gali būti, jog visi tie laisvės pasiilgę, bet jos bijantys ne vien bičiuliai mano, kad jau šitam nuo vaikystės žiauriai kompleksuotam bičui ištrūkti iš karantino bus beveik neįmanoma, tad jis tikrai turėtų būti prisikūręs visokių stebuklingų abrakadabrų.
Jie iš dalies teisūs. Aš mielai karantinuočiausi ir toliau, net įtariu iki kada. O ir minėtosios abrakadabros mielai svečiuojasi mano galvoje. Pasidalinsiu tik žiupsneliu jų, nors tai ir neprofesionalu, nes aš gi, kaip sakiau, ne guru ir ne A.Veryga. Bet kas gi šiais laikais profesionalu?
Kai sulaukiu kokio labai netikėto prašymo patarti, kaip elgtis, visada atsakau, kad reikėtų mokytis iš lakūnų – iš jų galima išmokti visko, netgi skraidyti, nors greičiausiai pats Ikaras teigtų, jei po svaigaus kryčio būtų likęs gyvas, kad žmogui tai neįmanoma.
Iš lakūnų daug ko išmokę yra girtuokliai, pamėgę svaigius skrydžius, hipiai, poetai ir kiti žmonės prie meno, vis bandantys išmatuoti beribį dangų. Iš jų, lakūnų, daug ko, ne vien drąsos, galėtų išmokti ir visi tie psichologai, filosofai, gyvenimo būdo guru, jei kaskart prieš atverdami savo išmetamuosius vamzdžius įsivaizduotų save prie lėktuvo vairalazdės ir tų galybės mygtukų. Taigi jei norite neskausmingai baigti karantino nelaisvę, mokykitės, mokykitės ir dar kartą mokykitės iš lakūnų. Mat ir jie mokosi, kai kurie visą gyvenimą, ypač jei tas gyvenimas būna trumpas.
„Touch and go“ (liet. „paliesk ir skrisk“) – taip vadinamas pradedančiųjų lakūnų pratimas. Jie pakyla Paluknio aerodrome, paskrenda apie 30 kilometrų iki Vilniaus oro uosto, jame nusileidžia, jei galima taip pasakyti – mat tik paliečia ratais taką ir išsyk kyla namo. Šis lyg ir nesudėtingas pratimukas puikiai tinka ir norintiems palaipsniui ištrūkti iš izoliacijos, tik lietimą reikėtų suprasti metaforiškai, nes jei imsite viską iš eilės čiupinėti, ir dar be pirštinių, išėjimas iš namų gali baigtis labai liūdnai.
Palangos verslininkai neištvėrė: jau savaitgalį apgyvendino lankytojus už pusšimčio eurų mokestį
Pradėkite nuo lango, per kurį, kaip ne itin originaliai pajuokavo „Dviračio žinios“, nepatartina šokti, bet galima dainuoti. Iš pradžių praverkite langą, užtraukite vieną natą ir mikliai jį užverkite. Pamažu didinkite natų skaičių. Kai prieš užverdami langą išgirsite ne valkatų išgąsčio garsus, o plojimus, pratinimąsi prie gyvenimo tęskite. Kasdien nuvykite į miesto aikštę ir prieš lėkdami atgal kartokite tai, ką darėte pro langą. Kai vėl sulauksite plojimų, galėsite imtis sudėtingesnių dalykų.
Po karantino kiek sunkiau nei dainuoti bus kalbėtis, megzti dialogą – šiaip ar taip, dainavimas labiau primena monologą tikintis nebūtinai piniginio, bet atlygio, o ne visavertį bendravimą ne šiuolaikinėmis ryšio priemonėmis, tokiomis kaip feisbukas, mesendžeris, zūmas (tai labiau panašu į dainavimą su šokio elementais), o senuoju būdu, kaip sakoma, akis į akį arba kaukė į kaukę.
Mokytis pradėkite namie ir vadovaudamiesi lakūnų taisykle pamažu tolkite nuo jų. Iš pradžių pasiimkite keptuvę ir bandykite užmegzti lygiavertį pokalbį. Tada pereikite prie sieninio laikrodžio – tas bent jau tiksi arba kukuoja, kaip ir daugybė pašnekovų prieškarantininiais laikais.
Susiję straipsniai
Prieš išeidami į lauką pasipraktikuokite prie veidrodžio – nors, kaip mėgsta sakyti visokie guru, po karantino labai daug kas pasikeis ir mes būsime visiškai kitokie, bet duodu liežuvį nukirsti, kad vis tiek dažniausiai teks kalbėtis su savimi, net jei priešais bus realus žmogus.
Prie jų irgi pratinkitės pamažu: išvydę pirmą praeivį išsyk neimkite mojuoti rankomis ir leisti džiaugsmo garsų tarsi būtumėte sugrįžę iš negyvenamos salos.
Atminkite: jeigu bus labai baisu, visada galite greitai grįžti namo netgi nepalietę nusileidimo tako. Nors ne visai visada. Jei pratinimasis prie pasaulio užsitęs, ateis akimirka, kai jau ne jūs, o jus palies. Tada jau nebegalėsite grįžti. Bet tai ne baisiausias dalykas, ar ne?