Dalis mokyklų nusprendė juos baigti nuotoliniu būdu. Tačiau kai kurie nesutarimai tarp duomenų saugumu susirūpinusių tėvų ir užduotis vertinančių mokytojų apsunkina paskutines mokslų savaites.
Į portalo lrytas.lt redakciją kreipėsi moteris, kurios nuomone, namų darbų užduočių filmavimas gali būti grėsmingas jos vaiko saugumui.
„Atsisakėme siųsti pirmoko sūnaus mokytojai filmuotą medžiagą, kaip sūnus atlieka pratimus fizinio lavinimo pamokai. Buvo pasiūlyta arba įkelti vaizdo įrašą į uždarą klasės feisbuko grupę ir įvertinus ištrinti arba siųsti asmeniškai.
Nesame užtikrinti, kad vaiko mokytoja išmano, kas yra duomenų apsauga, o gal tie vaizdo įrašai iš kompiuterio gali būti pasisavinti ir piktavališkai panaudoti? Šiuo laiku patyčių ir šiaip pakanka, o mes tikrai nenorime, kad mūsų namų aplinka atsidurtų viešojoje erdvėje arba svetimo žmogaus rankose“, – aiškino moteris.
Pasak jos, alternatyvų mokytoja neieškojo: „Turime atsiųsti nufilmuotą medžiagą ir viskas, kitaip sūnui gresia neigiamas pažymys už neatliktą darbą“, – piktinosi mama.
Tiesa, susisiekus su ja, moteris vis dėlto atsisakė viešinti, kokioje mokyklinio ugdymo įstaigoje susiklostė ši padėtis, baimindamasi, kad paviešinus situaciją, ji tik pablogės. Tačiau sprendimo, kaip pakeisti situaciją, teigė dar neradusi.
Ar tokios tėvų baimės dėl duomenų saugumo yra pagrįstos? Ar duomenų saugumo klausimai neapsunkins mokymo proceso, jei nuotolinis mokymas bus organizuojamas ir prasidėjus naujiems mokslo metams? Štai ką sako specialistai.
Reikalingas sutarimas
Lietuvos mokyklų vadovų asociacijos Tarybos narė Edita Matulevičienė, Alytaus Dainavos progimnazijos direktorė, sako, kad sėkmingam ugdymo procesui reikalingas visų trijų šalių susitarimas.
„Kiekviena švietimo įstaiga yra pasirengusi Ugdymo proceso nuotoliniu būdu aprašus. Šiuose aprašuose detaliai aptarta pamokų organizavimo principai.
Mokytojai jau pirmoje nuotolinio ugdymo pamokoje supažindina mokinius su dalyko nuotolinio mokymo organizavimu ir susitaria, kaip bus skiriamos mokymosi užduotys, kaip teikiama teorinė ir kita ugdymui reikalinga medžiaga ar informacija, kada ir kokiu būdu mokinys gali paprašyti mokytojo pagalbos ir paaiškinimų, dėl laiko skirto užduotims atlikti. Ir mokytojai ir mokiniai privalo saugiai ir atsakingai naudotis elektronine erdve.
Viena iš tėvų funkcijų – kontroliuoti ir užtikrina savalaikį vaikų atliktų darbų atsiskaitymą.
Sėkmingas ugdymas vyksta tada, kai visos trys šalys – mokinys, mokytojas ir tėvai geranoriškai dalyvauja procese. Susitarimų laikotarpiu ar skiriant konkretaus dalyko užduotis mokytojas gali atsižvelgti į konkrečius tėvų prašymus, jei tokie yra ar atsiranda eigoje. Taip pat visada galima surasti alternatyvų jau skirtai užduočiai.
Geranoriškumas ir bendradarbiavimas visada padeda surasti visoms šalims priimtinus sprendimus“, – teigė ji.
Ne visi pedagogai tinkamai pasiruošę
Lietuvos mokinių sąjungos prezidentė Sara Aškinytė antrina, kad susitarimas tarp tėvų mokytojų ir moksleivių būtinas, tai pat pateikė pavyzdžių, kai rasta alternatyva filmuotiems atsiskaitymams.
„Gavome nemažai klausimų būtent iš moksleivių, kaip reaguoti, kai prašoma filmuoti ir atsiųsti kūno kultūros pamokų įrašus. Pačios platformos, per kuriuos siunčiami įrašai, juos saugo. Mokslo metų pradžioje kiekvienas moksleivis pasirašo dokumentus, kuriuose nurodoma, kaip bus tvarkomi jo duomenys.
Dažnu atveju moksleivis pasirašo ir ar jį galima fotografuoti, filmuoti ir šią medžiagą saugoti.
Jei filmavimas netenkina, reikėtų kreiptis į mokyklos administraciją ir mokyklos bendruomenėje dialogo būdu rasti tinkamą sprendimą. Turime pavyzdžių, kai moksleiviai kreipėsi į mokyklos administraciją.
Dažniausiai tai vyko būtent dėl kūno kultūros pamokų. Buvo nuspręsta, kad tai nėra būtina ir rastos alternatyvos“, – kalbėjo S. Aškinytė.
Dažniausiai moksleiviams problemų ir klausimų kyla būtent dėl namų darbų užduočių filmavimo, o ne momentinių įrašų tiesiogiai pamokų metu.
S.Aškinytė aiškino, kad kalbant apie kūno kultūros pamokas, svarbus abipusis mokinių ir mokytojų pasitikėjimas.
„Mokytojai siunčia video nuorodas, kaip reikia atlikti tam tikrus pratimus,o moksleiviai juos namuose atlieka. Viena mokykla kreipėsi ir teigė, kad filmavimas buvo pakeistas mankštos aprašymu.
Moksleiviai turėjo aprašyti šiek tiek teorijos, nurodyti, kokias mankštas atliko, kiek laiko kokie pratimai užtruko. Pratimai atliekami ir fiziškai ir gaunama teorinių žinių“, – pasakojo LMS prezidentė.
Tiesa, moksleiviai pastebi, kad ne visi pedagogai yra tinkamai pasiruošę nuotoliniam mokymui.
„Per tokį trumpą laiką – dvi savaites – mokytojams iš tiesų buvo didelis iššūkis pasiruošti nuotoliniam ugdymui. Buvo dėta daug pastangų, kad mokytojai būtų kuo labiau pasiruošę. Ką mes pastebėjome, moksleiviai labai bendruomeniškai papasakoja apie slaptažodžius, prisijungimus. Matome abipusį ryšį. Matome, kad ir mokyklų administracijos supranta, jog duomenų saugumas – jautrus klausimas.
Be abejonės, jei kokie nors įrašai patektų į viešąją erdvę, tai sulauktų daug neigiamų reakcijų. Panašiai, kaip buvo dėl patyčių, kai pamokų įrašai gana plačiai paplito viešumoje. Tai buvo įrodymas, kad tai labai jautri tema ir reikia saugotis ir imtis priemonių, kad situacijos nepasikartotų.
Tačiau iš tiesų nors ir mokytojai ruošiami, tinkamai pasiruošę ne visi ir duomenų apsauga ne visais atvejais yra tokia, kokia turėtų būti“, – mano S.Aškinytė.
Alternatyvų – ne viena
Kalbant apie namų darbų užduočių filmavimo alternatyvas, Šokių mokytojų asociacijos prezidentas Arnoldas Riekumas sako, kad visi mokytojai žino, kad be filmavimo galimi ir kiti atsiskaitymo variantai, o filmavimas vaikams ir tėvams gali kelti papildomą įtampą.
„Šokių ir kūno kultūros mokytojai – labai įvairaus amžiaus žmonės. Kalbant apie šokių mokytojus, jaunimas, kurie patys daugiau šoka, save labiau laiko atlikėjais, nes jie patys gerai šokai, mokymo principas „šok kaip aš“. Tai – vienas iš metodų. Vyresni mokytojai neretai taiko kitokius, ne ką prastesnius mokymo metodus.
Ne visiems vaikams viskas pavyksta vienodai, todėl filmavimas gali kelti įtampą. Ne visi turi sąlygas ir noro filmuoti namų aplinkoje. Kodėl aš turėčiau rodyti savo privatų kambarį, pravertą spintą ir panašiai?
Yra kitokių būdų ir priemonių vesti šokio, fizinio lavinimo pamokas. Konkrečiai kalbant apie šokį, turime tris veiklos sritis: didesnė dalis mokykloje būna pats šokis – judesys. Tačiau karantino laiku negalima pamiršti šokio stebėjimo, interpretavimo ir vertinimo. Šokis yra ne tik tai, ką aš šoku, bet ir tai, ką aš matau. Dabar gana daug laisvai prieinamų vaizdo įrašų, kuriuos galima pasižiūrėti, aptarti, aprašyti.
Taip pat reikia nepamiršti šokio reikšmės socialiniame, kultūriniame gyvenime. Kur mes su šokiu susiduriame? Aš pats esu vaikams pasiūlęs pasižiūrėti, kaip kalėjime atliekamas šokis pagal Michaelo Jacksono muziką. Vaikus supažindinti su tokiais dalykais – mūsų programos tikslas.
Tad tai, kad vaikas išmoks kažkokius žingsniukus, o juos tėvai su didžiausiais skandalais nufilmuos – tik labai maža dalis turinio, kuriuo galima užsiimti su vaikais.
Mokytojai žino, kad taip galima vesti pamokas. Kūno kultūros pamokoms, mano manymu, galioja visiškai tas pats. Kokius krepšinio elementus vaikas gali savarankiškai praktikuotis namuose? Namuose gali būti atliekamos visiškai kitokios, labiau pritaikytos situacijai užduotys ir veiklos, padėsiančios vaikui įsisavinti dalykui reikalingą turinį“, – įsitikinęs A.Riekumas.
Patys vaikai socialiniuose tinkluose parodo daugiau
Lietuvos tėvų forumo tarybos pirmininkas Darius Trečiakauskas sako, kad tokios baimės dėl duomenų saugumo nėra visiškai pagrįstos.
„Į bet kurį kompiuterį, išmanųjį įrenginį, jei jis yra prijungtas prie tinklo, galima įsilaužti. Klausimas, koks jo apsaugos lygis. Ar mes pamoką laikome duomenų apsaugos objektu? Lietuvos tėvų forume tėvai nekėlė klausimo, ar pamokų metu filmuojama medžiaga gali kažkur pasklisti.
Pamoka yra kaip viešas renginys. Filmavimas ir informacijos dalinimasis viešo renginio metu yra įprasta praktika.
Mes negalime sakyti, kad kiekvienas namų kampas: lubos, siena, vaizdas pro langą yra asmeniškas. Didžioji dalis žmonių gyvena butuose, kurie yra standartinio išplanavimo, su standartiniais langais ir vaizdais per langą.
Nereiktų šioje vietoje eskaluoti, kad tai yra kažkoks asmens duomenų, asmeninės erdvės pažeidimas“, – mano D.Trečiakauskas.
Jis teigė pats savo namuose turi specialiai tokiam filmavimui skirtą namų kampą.
„Matosi ten, kas matosi, bet aš, kaip žmogus, sutinkantis dalyvauti nuotoliniu būdu konferencijoje, diskusijoje, paskaitoje, pamokoje, ar kaip tėvas, atsakingas už savo nepilnametį vaiką, sutinku, kad tai būtų rodoma.
Mes turime pilna atvejų, kai vaikai socialiniuose tinkluose, keldami video ar nuotraukas, pasidalija daug daugiau asmeninės informacijos nei reikalaujama namų darbų užduotyse“, – pastebi LTF tarybos pirmininkas.
Pasak jo, reiktų į situaciją žiūrėti iš kitos pusės – toks mokymosi būdas padėjo karantino laikotarpiu vaikams išgyventi.
Pateikta metodinė informacija
Valstybinės duomenų apsaugos inspekcija primena, kad taisykles, susijusias su fizinių asmenų apsauga tvarkant jų asmens duomenis, nustato Bendrasis duomenų apsaugos reglamentas (BDAR).
„Atkreipiame dėmesį, kad asmens duomenų tvarkymas savaime nėra laikomas prieštaraujančiu BDAR, svarbu, kad vaizdo duomenų tvarkymas ar įrašų darymas atitiktų BDAR nustatytas taisykles. Taigi BDAR nedraudžia asmens duomenų tvarkyti, tačiau BDAR įpareigoja duomenų valdytojus – ugdymo įstaigas, užtikrinti tinkamą asmens duomenų apsaugą asmens duomenų tvarkymo metu.
Nors mokymo proceso organizavimas yra ugdymo įstaigos prievolė, kylanti iš teisės aktų ir (ar) su duomenų subjektais sudarytų sutarčių, ir dėl to mokymo dalyviai (mokiniai ar jų tėvai) negali nesutikti su mokymosi programa ar mokymui pasitelktomis priemonėmis, tačiau esama ypatinga situacija dėl įvesto karantino nepaneigia pareigos užtikrinti tinkamą asmens duomenų tvarkymą, tvarkant vaizdo duomenis.
Todėl ugdymo įstaigos turėtų atsakingai pasverti, kokios mokymo priemonės ir kokiais būdais yra būtinos tinkamam mokymo procesui užtikrinti, pavyzdžiui, ar vaizdo priemonių pasitelkimas yra būtinas, proporcingas ir neatsiejamas nuo mokymo proceso, ar galima tuos pačius tikslus pasiekti be vaizdo duomenų transliavimo ar tvarkymo, pavyzdžiui, vaizdo įrašų (apie užduočių atlikimą) rinkimo.
Be to, svarbu atkreipti dėmesį, kad ugdymo įstaigos, įskaitant jų darbuotojus (mokytojus ir kt.), yra įpareigotos saugoti ugdymo proceso metu gautos ar kitaip sužinotos informacijos, įskaitant asmens duomenų, paslaptį ir jos neatskleisti neįgaliotiems tokią informaciją gauti asmenims (BDAR 5 straipsnio 1 dalies f punktas).
Šios pareigos neužtikrinimas sudaro sąlygas kreiptis į Valstybinę duomenų apsaugos inspekciją ar kitą instituciją (priklausomai nuo galimo pažeidimo) su skundu. Šiuo metu inspekcija nėra pradėjusi tyrimų dėl galimo asmens duomenų apsaugos pažeidimo ugdymo įstaigai tvarkant vaizdo duomenis nuotoliniu būdu mokymosi procesui užtikrinti“, – rašoma atsakyme portalui lrytas.lt.
Inspekcija taip pat yra parengusi metodinę informaciją dėl nuotolinio mokymo organizavimo.
Mokyklos pasirenka priimtiniausius variantus
Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos atstovė Nomeda Barauskienė teigė, kad nuotolinio mokymo pradžioje sulaukta klausimų iš mokytojų dėl duomenų apsaugos naudojantis įvairiomis platformomis.
„Atsakėme, kad mokytojas, atlikdamas mokytojo pareigas (kaip mokyklos darbuotojas) nėra duomenų valdytojas, bendraudamas pokalbių (vaizdo pokalbių) svetainėse, socialiniuose tinkluose, mokymuose, konferencijose, seminaruose nuotoliniu būdu.
Pažymėtina, kad juridinis asmuo, teikiantis socialinio tinklo (pvz. „Facebook“, „Messenger“), pokalbių svetainės paslaugas (pvz. „Zoom“, „Discord“, „Viber: ir pan.), atsako už interneto svetainės turinį ir jos privatumo politiką.
Atkreiptinas dėmesys į tai, kad tėvai veikia vaiko vardu, priima sprendimus dėl vaiko teisės į privatumą tinkamo įgyvendinimo, gina susijusias vaiko, kaip duomenų subjekto, teises bei duoda (arba atsisako duoti) sutikimą dėl vaiko asmens duomenų tvarkymo, tais atvejais, kai toks tvarkymas atliekamas.
Dėl namų darbų formų, atsiskaitymų susitariama klasėje. Mokyklos naudoja skirtingas nuotolinio mokymo aplinkas ir būdus, pasirenka priimtiniausius variantus. Galima namų darbus nebūtinai siųsti, o įkelti į virtualias mokymosi aplinkas.
Jei dėl vienokių ar kitokių priežasčių tėvai negali užtikrinti, kad vaikas atliks namų darbus ir atsiskaitys, būtina informuoti mokytoją“, – teigė ji.
IT saugumo specialistas: svarbi naršymo higiena
IT saugumo specialistas Mantas Sasnauskas portalo lrytas.lt skaitytojams patarė, į ką svarbu atkreipti dėmesį, kalbant apie saugumą nuotolinio mokymosi proceso metu.
– Kaip manote, kiek realus toks scenarijus, kad medžiaga iš mokytojo kompiuterio gali patekti į netinkamas rankas? – portalas lrytas.lt paklausė M.Sasnausko.
– Darbui ir mokymuisi vis labiau keliantis į internetą toks scenarijus yra labai realus.
– Kiek iš tiesų lengva įsilaužti į ne visai kvalifikuoto asmens kompiuterį ar paskyrą?
– Nėra vieno atsakymo, kiek sunku įsilaužti į kažkieno kompiuterį. Tai priklauso nuo įvairių veiksnių: nuo socialinės inžinerijos iki programinių saugumo spragų, nuo kompiuterinės higienos iki to, kokį interneto tiekėją auka naudoja. Bet tai yra įmanoma, ir tai vyksta kas dieną, visame pasaulyje.
– Galbūt teko pastebėti ar susidurti – ar dažnai asmeniniai vaizdai išgaunami įsilaužimo būdu? Ar vis dėlto dažniau renkamasis socialinės inžinerijos kelias?
– Sunku teigti nežinant realių skaičių, bet jei įsilaužėlis pavagia nuotraukas ar video įrašus ir tikslas yra asmeninis panaudojimas arba dalinimasis uždaruose forumuose – tai auka gali ir nežinoti, kad į jos kompiuterį buvo įsilaužta ir kažkas pavogta.
Be to, jei nuotraukos, ar video keliauja nesaugiais kanalais (pvz. nesaugios platformos, programos, arba nėra SSL/TLS šifravimo), tai net nėra būtina įsilaužti – galima jas perimti įsiterpus tarp siuntėjo ir gavėjo.
Bet vis dėlto manau, kad patys seksualiniai nusikaltėliai tokius vaizdus labiau rinktųsi išgauti socialinės inžinerijos būdu tiesiogiai iš pačio vaiko. Nes nemanau, kad tarp programišių ir įsilaužėlių seksualinių grobuonių būtų daugiau nei kitose srityse.
– Ką patartumėte vaikams, tėvams, mokykloms ir mokytojams?
– Visų pirma, pati mokykla turi turėti gaires, kokie duomenys gali būti laikomi, ir kaip apdorojami kiekvieno mokytojo. Nacionalinio Kibernetinio Saugumo Centras yra išleidęs rekomendacijas darbui nuotoliniu būdu. Taip pat reikia nepamiršti apie BDAR.
Iš kitos pusės, kiekvienas besinaudojantis kompiuteriu turėtų turėti bent bazinę kompiuterinę higieną – antikenkėjišką/antivirusinę programą (yra ir nemokamų, kaip pvz. „Malwarebytes“, kurios nemokama versija leidžia bet kada nuskanuoti savo kompiuterį), nespausti neaiškių nuorodų neaiškiuose elektroniniuose laiškuose.
Taip pat svarbi slaptažodžių higiena – nenaudoti tų pačių slaptažodžių skirtingose paskyrose, naudotis slaptažodžių generatoriais. Svarbu ir laiku suinstaliuoti operacinės sistemos bei programų atnaujinimus, naudoti dviejų faktorių autentifikaciją (prisijungimą ne vien slaptažodžiu, bet ir papildomai atsiunčiamu vienkartiniu kodu).
Dar galiu pridurti, kad dabar mokykloms – arba savivaldybėms – reikėtų ir duomenų apsaugos specialistų, kurie galėtų konsultuoti mokyklas šitais klausimais.
