O kai pinigai baigsis? Skolinsimės. O ar galima ką nors sugalvoti nelendant į skolas? Į šį klausimą turėtų atsakyti į būsimą Seimą pretenduojančios partijos.
Deja tos, kurios nuolatos minimos kaip „didžiosios“, kol kas nieko konkretaus nėra pasiūliusios. Užuot pradėjusios politinę kovą už savo programas, parlamentinės partijos kiša gyventojams savo vidinius reitingus, kas kokią vietą užima dešimtuke, koks „sparnas“ veržiasi į lyderius, kas liko už borto ir panašiai.
Bet ne vien man visiškai nusispjauti, kas partijų sąraše pirmas – G.Landsbergis ar I.Šimonytė, S.Skvernelis ar R.Karbauskis, G.Paluckas ar dar kas nors. Jeigu nėra idėjų, visi vienodi.
Ar ne dėl realių pasiūlymų, kaip gyvensime ne tik ekonominės krizės metais, stokos ir kilo kvaila kova dėl smėlio dėžės Lukiškių aikštėje? O juk dar ne pabaiga.
Smėlio saujos į priešininko akis bus žarstomos visą vasarą. O ar nereikėtų rinkėjams mintyse vienu dideliu brūkšniu išmesti „dėžėje“ žaidžiančias partijas iš rinkimų?
Lietuvos gyventojai šį rudenį turi realią ir galbūt paskutinę galimybę išrinkti savęs vertą Seimą. Ir negailestingai braukti iš bet kokių sąrašų visas „politines jėgas“ ir jų atstovus vienmandatėse apygardose, nesugebančius atsakyti į esminius klausimus.
Lietuvoje per ilgai buvo atlaidžiai žiūrima į postringaujančius, o vėliau tik trinančius Seime kėdes politikus. O klausimų yra daug.
A. Pranckevičius: skola augs iki 48 procentų
Pirmiausia – kaip konkrečiai bus kovojama su augančiu nedarbu? Nesprendžiama, ar jis sukels milžinišką emigracijos bangą, kuri nušluos Lietuvą kaip valstybę.
Antra – kaip bus sudaromos sąlygos efektyviai gamybai ir jos produkcijai realizuoti? Ar renkantis realizavimo rinkas reikia vadovautis politinėmis ir ideologinėmis nuostatomis? Ne nuo gerų norų ar politikų jautrumo, o nuo turimų realių pinigų, atnešamų iš verslo pasaulio, priklauso socialinės atskirties įveikimas.
Trečia – kokiomis reformomis ketinama švietimo sistemą pritaikyti šiuolaikiniam pasauliui? Trisdešimt metų politikai kalba apie būtinas permainas švietimo karalystėje, bet realiai pajudama tik sukilus mokytojams.
Ketvirta – koks partijos ar nepriklausomo kandidato požiūris į ES ateitį ir Lietuvos vietą joje? Nuo įstojimo į ES momento Lietuvos partijos šį klausimą savo programose nebemano esant svarbų ir iki šiol tai buvo iš dalies pateisinama. ES keitėsi, bet permainos nebuvo esminės. Vienintelis patraukęs didesnį nei įprastai Bendrijos narių dėmesį laikotarpis buvo ES Konstitucijos rašymas, bet ir jos Lietuva rimtai nesvarstė, o ir retas politikas jos projektą skaitė.
Šiuo metu situacija kita. Intensyvi ES integracija, ne tik ekonominė, finansinė, bet ir politinė yra neišvengiama. Bet kuriuo atveju iškils papildomų ES valstybių galių delegavimo problema. Būtent nuo Seimo ir jo narių išmanymo bei pasiruošimo spręsti sudėtingas problemas priklausys Lietuvos kaip valstybės ateitis.
Yra daug kitų užsienio politikos problemų, bet jų atžvilgiu rinkėjai dažniausiai elgiasi kaip kokioje „Žinijos“ draugijoje – mieliau klauso, ką aiškins politikas, bet patys vengia aštrių klausimų.
Kai kuriais atvejais ir atsakymai iš anksto žinomi. Beprasmiška klausinėti, pavyzdžiui, apie santykius su Rusija ar Baltarusija, nes dar ilgai jokia Lietuvos partija ar politikas aiškiai nieko neatsakys. Vietoj tuščio kalbėjimo verčiau paklausti, ar kandidatai į Seimą pritaria Sąjūdžiui prieš Astravą.
Penkta – kaip partijos ar individualus politikas suvokia nacionalinio identiteto problemą? Tradicinės, sisteminės partijos ne tik šios sąvokos, bet ir pačios nacionalinio tapatumo temos vengia. Stiprėjant ES politiniams saitams ne vienai valstybei nacionalinio tapatumo klausimas taps vienas svarbiausių.
Šešta – kokia konkreti partijų kultūros politika? Daug atkurtos nepriklausomybės metų kultūros politika prilygo vaikiškai skaičiuotei: tam davė, tam davė, o tam... nebeliko.
Septinta – ar ekologinės problemos jau gali tapti Lietuvos strateginės ateities programos dalimi, ar savo vietos po aktualios politikos saule joms dar laukti dešimt penkiolika metų?
Galima ir daugiau klausimų bei temų sugalvoti, bet ir išvardytų pakanka susivokti, ar kandidatas yra rimtas politikas, ar tik ieškantis laikinos kelerių metų darbo vietos. Nieko neveikiančių politikų Seime sunku išvengti, bet ne tokio kiekio, koks yra dabar.
Susiję straipsniai
Yra dar viena didelė sparčiai artėjančių rinkimų problema. Tai – kandidatų pristatymas žiniasklaidoje. Būtent srautas kalbančių galvų jau nuo pirmo TV forumo atbaido nuo visų likusių, o atsiminti, kas ir kieno buvo sakyta, faktiškai neįmanoma. Suprantama, jog organizatoriams norisi, kad būtų įdomu, bet pasekmė viena ir ta pati – daugybei rinkėjų net iki įlendant į balsavimo būdelę vis dar kirba tas pats klausimas: o už ką balsuoti?
Gal reikėtų sumažinti vienu metu prisistatančių partijų atstovų skaičių.
Mano manymu, užtektų vien partijų pirmininkų be juos lydinčių gurguolės. O vienmandatininkų kalbos per radiją išvis beviltiškos. Gaila, kad iki šiol nesiryžta panaikinti vienmandačių apygardų.
Jau seniai aišku, kad Seimo narys sprendžia nacionalinio lygio problemas ir nėra savivaldybių lobistas Vilniuje. Todėl ir prašalaičiui būtų lengviau paaiškinti, kas mūsų valstybėje svarbiausia.