Apie visa tai „Mokysiu“ tinklalaidėje kalbėjosi fizikos mokytojas, baigęs Vilniaus universiteto Mokyklos pedagogiką, Ignas Gaižiūnas ir Vytauto Didžiojo universiteto Lietuvių kalbos ir literatūros mokomojo dalyko pedagogikos I kurso studentė Žymantė Kesylytė.
Kelias į mokyklą: nuo pašaukimo iki atsitiktinumo
Apie tai, kad kada nors dirbs lietuvių kalbos mokytoja, Žymantė svajojo visą savo gyvenimą. Pašnekovė anksti suprato, kad būtent mokyto darbas yra jos pašaukimas.
„Tačiau vienu metu per daug įsiklausiau į kitų žodžius. Man sakė, kad mokytojavimas – per daug atsidavimo reikalaujantis, sudėtingas darbas, jog daugiau nieko ir neveiksiu gyvenime – tik dirbsiu mokytoja. Pagalvojau, kad galiu veikti kažką kito. Man patiko ir daug kitų dalykų – galvojau architekte tapti ar bioinžineriją studijuoti. O po dvyliktos klasės į Olandiją išvažiavau studijuoti pramonės dizaino“, – pasakojo Žymantė.
Vis dėlto po pirmųjų studijų metų Olandijoje mergina grįžo į Lietuvą ir nusprendė siekti savo senos svajonės.
„Vieną dieną atėjo toks stiprus suvokimas ir nušvitimas, kad laikas daryti tai, ką turiu daryti ir visada žinojau, jog darysiu. Mečiau studijas Olandijoje ir įstojau į VDU – Lietuvių kalbos pedagogiką. Labai įdomu – niekas iš mano pažįstamų nenustebo, kai pasakiau, kad aš būsiu lietuvių kalbos mokytoja“, – su šypsena prisiminė mergina.
Tuo tarpu kitas pašnekovas – Ignas – pasidalijo visiškai priešinga istorija. Jis visada buvo įsitikinęs, kad mokytoju netaps. Vis tik gyvenime aplinkybės susidėliojo taip, kad jis jau trejus metus dirba mokytoju.
„Mane nuo mažumės domino pasaulis, man viskas buvo labai įdomu ir aš net nedvejodamas pasirinkau fizikos studijas. Nebuvo jokių minčių apie mokytojo darbą. Paskui pasirinkau gretutines Mokyklos pedagogikos studijas, nes buvo tokia galimybė. Maniau, kad čia atsarginis variantas: nepasiseks – galėsiu būti mokytoju. Tačiau kai įstojau į magistrantūros studijas ir nusprendžiau, kad reikia dirbti, pačiam save išlaikyti, ir pradėjau ieškoti darbo, kuris leistų man suderinti studijas, grafikas būtų lankstus. Ir visiškai atsitiktinai išgirdau, kad mano grupioko mokykla ieškojo fizikos mokytojo. Pasakiau, kodėl gi ne – padirbsiu metus, išeisiu, toliau mokysiuosi. O dabar aš jau treti metai čia“, – kalbėjo jis.
Jaunojo pedagogo teigimu, iš pradžių jo viduje kirbėjo noras išeiti iš mokyklos, tačiau viena priežastis Igną vis sustabdydavo.
„Man pasaulis yra labai įdomus – kokios ten jėgos, reiškiniai. Tuo pačiu man patiko apie tai pasakoti, su tuo dalyku supažindinti, kad žmonės suprastų, o tą supratimą realizuotų. Labai smagu, kad galiu ne tik pats savo suvokimą gilinti apie pasaulį, bet ir juo dalintis bei ugdyti kitus žmones“, – sakė Ignas.
Mokytojais tampa ne tik stropuoliai
Neretai sakoma, kad pedagogikos studijas pasirenka tie, kurie mokyklą baigia geriausiais rezultatais – būtent šie du pašnekovai tai ir patvirtino. Žymantė – šimtukininkė, o Ignas visus egzaminus išlaikė virš 90 balų. Vis tik kokių žmonių mokykloje daugiausia? Kas renkasi pedagogikos studijas?
„Man į galvą šauna du tipai žmonių, kurie pasirenka mokytojo kelią. Tie, kuriems labai patinka vaikai, arba tie, kuriems labai patinka dalykas. Myli vieną iš dviejų. Tačiau bet kokiu atveju vaikai turi patikti – nuo to nepabėgsi“, – įsitikinęs Ignas.
Savo patirtimi pasidalijo ir Žymantė – pasak jos, nors egzaminus išlaikė puikiai, mokykloje nebuvo pavyzdinė mokinė.
„Aš pati nebuvau labai stropi mokinė mokykloje, gavau šimtuką, nes mokykloje sekėsi lietuvių kalba, man patiko. Aš labai mėgau rašyti, man sekėsi mokykloje. Tačiau aš niekada nebuvau ta, kuri kiekvieną dieną padaro namų darbus, mėgdavau išsisukti nuo užduočių. Tačiau aš labai mėgstu vaikus ir degu tuo, kad aš noriu mokyti, kitiems perduoti tai, ką aš turiu savyje“, – kalbėjo mergina.
Ir pedagogas, ir psichologas
Tinklalaidės „Mokysiu“ metu pašnekovai užsiminė ir apie tai, kokią mokyklą, santykį tarp mokytojo bei mokinio norėtų matyti ateityje.
„Aš manau, kad mokykloje neturi būti kariškos struktūros. Turėtume pereiti nuo „Aš pasakiau – jūs padarote“ prie „Aš pasiūliau, o jūs – pasirinkite“ arba „Jūs klauskite – aš atsakysiu“. Tačiau turi būti pusiausvyra – negali mokytojas būti toks draugas kaip bendraklasiai, reikia išlaikyti pagarbą“, – savo nuomone dalijosi Ignas.
Žymantė turėjo kitą nuomonę – šiandien mokytojas turi būti draugas, pas kurį mokiniai nebijotų ateiti pasikalbėti.
„Aš turėjau mokytojų, kurie tuo pačiu buvo tarsi draugai. Tai buvo žmonės, pas kuriuos ateidavome ir būdavome klasėje, nes ten būdavo gera. Su viena mokytoja mes nuolat sėdėdavome – ji buvo visiškai atvira mums, mūsų problemoms, džiaugsmams, ji su mumis kartu džiaugdavosi, liūdėdavo, verkdavo ir taip toliau. Tai buvo vieta, kurioje vyko daug išgijimų, mokiniai jausdavosi saugūs.
Aš manau, kad bendravimas yra labai svarbus, tačiau reikia nusibrėžti savo ribas –viskas priklauso nuo mokinių amžiaus. Su vyresniais vaikais būtina turėti kažkokį artimą ryšį, būti tuo žmogumi, pas kurį jie gali ateiti pasipasakoti. Reikia, kad vaikai ne tik ateitų pasiklausyti dalyko apie lietuvių kalbą, bet ir pakalbėtų apie savo problemas. Tai tuo pačiu prisideda ir prie emocinės sveikatos – mokytojas pats to nesuvokdamas iš dalies tampa psichologu“, – įsitikinusi Žymantė.
Daugiau apie mokytojo profesiją, pedagogikos studijas – tinklalaidėse, kurių galite klausyti „Spotify“ – paskyroje „Mokysiu“ arba „YouTube“ platformoje – Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos paskyroje.