Politika apskritai primena karą, o karas juk savisaugos instinkto pasekmė. Karo metu atsiranda moralė, kuri pateisina moralės nebuvimą. Taigi politika yra karas, kuriame moralės nebuvimas paprasčiausiai pateisinamas. Ką daryti, jeigu nebesinori dalyvauti tame kare, bet reikia. Kitaip tariant, klausimas toks – ką rinkti?
Žavus dalykas yra politikų reitingai. Vienų reitingai staiga išauga, kitų staiga smunka, o trečių stabiliai laikosi vietoje. Kaip tai vyksta? Teko dalyvauti socialinių tyrimų apklausoje, jos technika be galo elementari. Gauni ilgus įvairių politikos, verslo, kultūros ir pan. veikėjų sąrašus ir turi išsirinkti iš tų sąrašų keletą pavardžių, kurios tau atrodo mielos. Na, ne šiaip mielos, o dėl kokių nors nuopelnų, kurie turėtų būti didesni nei kolegų.
Pirmą sykį dalyvaudamas apklausoje nuėjau lengviausiu keliu: išsirinkau atpažįstamas pavardes.
Antrą sykį gavęs pasiūlymą dalyvauti apklausoje atsisakiau. Sužymėti jau žinomus žmones – jokios naudos. Kruopščiai tyrinėti šimtus asmenų, domėtis jų darbais ir gyvenimu neturiu tiek laiko ir noro. Taigi iš esmės žmogus, paklaustas, ką jis mano apie vieną ar kitą politiką, iš karto prisimena, kad vieną ar kitą politiką matė (daug kartų) per TV arba internete, arba ant kokios nors sienos. Tai ir sudaro jo nuomonę, kad tas politikas kai ką nuveikė, todėl jis yra geresnis nei kiti.
Bet gali būti, kad politikas visiškai nieko nenuveikė, tik sugebėjo puikiai reklamuotis ir garsiai šaukti; o gali būti, kad jo padėjėjai, kolegos, istorinės aplinkybės ir t.t. padarė visą darbą už jį, o jis tik pranešė apie tą darbą per žiniasklaidos kanalus. Iš esmės tai uždaras ratas, kurį sukuria nesibaigianti reklama: politikai reklamuojasi, patenka į rinkėjų dėmesio lauką, įstringa atmintyje, jų reitingai kyla, atėjus kitiems rinkimams jie vėl renkami į Seimą ir postus. Nuostabu ir tai, kad politikas, ką nors padaręs, šaukia – aš dalyvavau rengiant įstatymą, aš dirbau frakcijoje. Po velnių, bet juk tai ir yra tavo darbas!
Pavarčiau politinių partijų interneto puslapius: visi giriasi, visi krikščionys, visi už laimingą Lietuvą, bet nepalieka jausmas, kad mūsų partijos – ne jėga, kuri nori ką nors nuveikti žmonių labui, o tik grupelės gudruolių, siekiančių susikurti darbo vietas. Valdantieji giriasi, kad davė pinigų, pakėlė minimalų atlyginimą, vaiko pinigus, dar ką nors, bet tai labiau primena išmaldą, o ne pastangas kurti padoraus gyvenimo sąlygas žmonėms, kurie nepajėgūs kovoti rinkos arenoje.
XVII amžiaus filosofas Th.Hobbesas sakė, kad valstybės išorėje žmogaus tyko netramdomi geiduliai, karas, baimė, skurdas, bjaurastis, vienatvė, barbarizmas, neišmanymas, laukinumas, o gyvenant valstybėje viešpatauja protas, taika, saugumas, gerovė, prabanga, bendruomenė, geras skonis, mokslai ir gera valia. Gal apie tokią (utopinę ar antiutopinę) valstybę ir kalba mūsų politikai vartodami „gerovės“ sąvoką?
Kita vertus, kiek baimės, bjaurasties, vienatvės, neišmanymo ir barbarizmo žmonės ir sukuria, ir patiria gyvendami valstybėje? Nes tai hibridinis mechanizmas, prievartines struktūras derinantis su pasirinkimo laisve. Viena ranka siekia sutvirtinti moralines normas, kita – liberalizavimo, viena didina karines išlaidas, kita užsiima socialine rūpyba. Ar tai apskritai suderinami dalykai, ypač neturtingoje valstybėje?
Anot rašytojo J.M.Coetzee, ne Dievas, ne Istorijos dvasia sukūrė rinką. Ir jeigu ją sukūrėme mes, galbūt galėtume ją padaryti ar perdaryti, kad būtų malonesnė, švelnesnė? Kodėl pasaulis turi būti gladiatorių arena, kurioje turi žudyti arba žūti, kodėl negalėtų būti panašus į triūsiantį avilį ar skruzdėlyną?
Klausimas, ar mums reikalinga valstybė, – provokuojantis. Žinoma, reikalinga. Būtų prasmingiau klausti – kokia valstybė? Man labiau patiktų panaši į avilį ar skruzdėlyną, o ne į gladiatorių areną.
