„Štai kaip iš tiesų reikia, o ne taip, kaip jūs, kažką veblenantys!“ – keletą dienų ošė dalis Lietuvos, turėdama galvoje mūsų dabartinės valdžios viršūnes.
Bet buvo ir tokių, kurie iškart prisiminė, kad savo prezidentavimo metu D.Grybauskaitė buvo dažnai lyginama su tuo pačiu diktatoriumi, – pirmiausia dėl jos polinkio su visais jai neįtinkančiais tvarkytis irgi pasitelkus kišeninę teisėsaugą. Tik, žinoma, ne kruvinomis rankomis, bet ir ne baltomis pirštinėmis – STT sukurptomis pažymomis, kurios kartais netgi būdavo žodinės, ar prokuratūros savo oponentams iškeltomis niekinėmis bylomis.
Tačiau ironiškiausia net ne tai, o faktas, kad savo pirmosios kadencijos metu ta pati D.Grybauskaitė ėjo į ne vieną pasimatymą su baltarusių Batka, glaudėsi po jo skėčiu nuo lietaus apsikabinusi puokštes gėlių iš diktatoriaus rankų. Negi tada A.Lukašenka, kuris apskritai karjerą pradėjo nuo fizinio susidorojimo su pagrindiniais oponentais ir talžė opoziciją per kiekvienus savo „rinkimus“, nebuvo „diktatorius kruvinomis rankomis“ ir toks tapo tik dabar?
Taip pat galima prisiminti, kad buvusi Lietuvos prezidentė gynė Baltarusijos vadovą ir jo režimą nuo rimtų sankcijų net tuo metu, kai Vakarai vėl ėmė jam jomis grasinti po dar vieno žlugusio „santykių perkrovimo“ ir represijose paskandintų „rinkimų“. Negana to, ji palaikė ir slaptus asmeninius ryšius su artimiausia Batkos aplinka.
Beje, D.Grybauskaitė – toli gražu ne vienintelė iš buvusių arba esamų Europos šalių vadovų, kurie neseniai bučiavosi su A.Lukašenka dėl santykių „perkrovimo“, o šiandien jau jam grūmoja. Tik mūsiškei tai labiausiai nedera.
