Ak, tiesa, netrukus svarbiausias politinis įvykis per pastaruosius ketverius metus – naujo Seimo rinkimai. Tačiau rinkimų kampanija – vos pastebima. Ją irgi užgožė Baltarusija ir pandemija.
Tiesa, šią savaitę nuskambėjo ir kiek garsesnė žinia iš rinkimų fronto. Vyriausioji rinkimų komisija (VRK) skyrė baudą konservatorių vedliui G.Landsbergiui ir kreipėsi į mokesčių inspektorius dėl to, kad dešinieji dar balandžio pradžioje iš partijos lėšų už 20 tūkst. eurų nupirko per 2 tūkst. respiratorių ir įteikė juos Medikų sąjūdžiui.
Konservatoriai, aišku, tvirtina, kad tai joks neleistinas rinkėjų papirkimas ir apskritai niekaip nesusijęs su rinkimais, o tiktai pilietiškas veiksmas skubant į pagalbą medikams, kuriuos apleido valdžia.
Rinkėjų papirkimu VRK tos dovanos nepripažino tik dėl formalios priežasties – buvo likusios kelios dienos iki politinės rinkimų kampanijos pradžios. Bet tai paskelbta partijoms neleistina veikla.
Pandemijos fone, kaip ir konservatoriai, rinkėjus pamalonino ir Liberalų sąjūdis, kuris pasitelkęs savanorius dalijo įvairią paramą žmonėms. Bet tai darė irgi prieš kampanijos pradžią.
Rinkimų prievaizdai dar gilinasi, ar rinkėjų papirkimu galima laikyti Kėdainiuose koncerno „Vikonda“ jubiliejaus proga surengtas ledų dalybas, į kurias kvietė Darbo partijos vedlys europarlamentaras V.Uspaskichas.
Galima įžvelgti, kad kai kurie politikai naudojasi ir tarnybine padėtimi, kaip, tarkime, žemės ūkio ministras A.Palionis, save išliaupsinęs pavaldžios institucijos leidinyje.
VRK šio atvejo paslėpta rinkimų reklama nepripažino.
Taip atsitiko dar su keliais galimos paslėptos reklamos atvejais.
Būtent tokie ryškesni ar mažiau ryškūs, bet iš esmės smulkmeniški epizodai šmėkščioja rinkimų vajaus padangėje primindami, kad patys politikai šią kampaniją nususino, taip pat užteršė polinkiu apeiti jų pačių priimtus įstatymus.
Vis mažiau vilties, kad Seimo rinkimų kampanija taps ir aktyvesnė, ir įdomesnė.
Be to, toji viltis slopsta daugėjant požymių, kad valdantieji valstiečiai, pasinaudodami augančiu ir pavasario lygį pradedančiu siekti užsikrėtimų Lietuvoje skaičiumi, vėl griebsis didesnių viešojo gyvenimo, taigi ir rinkimų kampanijos, suvaržymų.
Nieko nuostabaus – juk būtent pandemija ir griežtas karantinas, Lietuvai esą padėjęs sėkmingai kovoti su virusu, tapo pagrindiniu atsigavusio valstiečių reitingo katalizatoriumi.
Tiesa, premjeras S.Skvernelis žada, kad šįkart visuotinio karantino, kuris iš naujo imtų smaugti visą ekonomiką ir visuomenę, tikrai nebus.
Bet jau dabar imamasi priemonių, kurios savo perdėtu ir ginčytinu griežtumu vėl skaudžiai smogs ištisiems sektoriams, pavyzdžiui, pramogų verslui, kurio daugelis atstovų lyg tyčia yra aršūs valdančiosios valstietijos kritikai.
Štai ir dabar, kai valdžia nurodė dėvėti kaukes vis striukinamų renginių atvirame ore ir viduje žiūrovams, garsūs dainininkai ir prodiuseriai supliekė ir šį prieštaringą apribojimą, ir jo skelbėjus. O juk, sekant kai kurių šalių pavyzdžiu, gal vertėtų kaukę dėvėti ir gatvėse, ir darbo vietose.
O ką apie mūsų trisdešimtmetės demokratijos sveikatą ir pajėgumus sako krizė Baltarusijoje, kurios dalis visuomenės pagaliau nusprendė reikalauti to, ką turime mes, artimiausi kaimynai?
Savaip iškalbinga tai, kad visų pagrindinių politinių jėgų vadovų, Užsienio reikalų ministerijos ir Prezidentūros pateikta, o antradienį Seime priimta rezoliucija dėl padėties Baltarusijoje buvo į priekį stumiama labai skubant, neleidžiant į tekstą įrašyti net mažiausių pakeitimų.
Akivaizdu, kad toks skubėjimas buvo nulemtas noro spėti pareikšti savo poziciją prieš trečiadienį vykusį nuotolinį Europos Vadovų Tarybos posėdį, kita vertus, buvo bijoma nukrypti nuo generalinės bendros ir gana abstrakčios linijos, kuri savo ruožtu pritaikyta prie dar atsargesnės visos ES pozicijos.
Todėl antradienio Seimo posėdyje iš esmės nevyko jokių rimtesnių dalykinių diskusijų dėl tokio lemtingai svarbaus Lietuvos užsienio politikos klausimo, o skambėjo tik mitingų ir iškilmingų posėdžių stiliaus kalbos.
Žinoma, dar įsiminė reakcija į valdančiosios Lietuvos lenkų rinkimų akcijos-Krikščioniškų šeimų sąjungos rinkimų sąrašo vedlio Z.Jedinskio pareiškimus, kad baltarusių protestus žiauriai nuslopinęs Minsko režimas „gina konstituciją“.
Viešojoje erdvėje ir socialiniuose tinkluose pasipylė srautas prakeiksmų A.Lukašenkos užtarėjui, taip pat reikalavimai Z.Jedinskį su visa jo partija nedelsiant šalinti iš valdančiosios koalicijos, o gal net iš Seimo.
Lietuvos lenkų politikas nedalyvavo balsavime dėl Seimo rezoliucijos greičiausiai ne tik dėl savo įsitikinimų, bet ir dėl to, kad buvo paprašytas negadinti bendro vaizdo.
Tiesa, demokratijos tvirtovėmis laikomų Vokietijos ar JAV parlamentuose netrūksta ir tokių politikų kaip Z.Jedinskis, ir partijų, kurios Lietuvoje greičiausiai oficialiai būtų paskelbtos už įstatymo ribų.
Pavyzdžiui, Vokietijos parlamente esantys kraštutiniai kairieji aktyviai remia Kremliaus režimą, Krymo okupaciją ir pateisina karą Ukrainos rytuose.
Tačiau šių veikėjų, išreiškiančių dalies visuomenės poziciją, savotiškas toleravimas liudija ir realiai veikiančią demokratiją, ir kartu problemas, kurias išties būtina spręsti civilizuotomis priemonėmis, o ne apsimetinėti, kad jos neegzistuoja.
