Edita Sajenko (35 m.), nuo mažens turinti sutrikusio intelekto diagnozę, be teismo sprendimo daug mėnesių buvo kalinama Kauno tardymo izoliatoriuje. Už pasikėsinimą nužudyti savo naujagimį jai grėsė net 15 metų kalėjimo arba ilgi metai psichiatrijos ligoninėje.
Bet po „Lietuvos ryto“ publikacijos „Laiptinių kūdikių ašaros – tikros“ ir teismų sprendimų E.Sajenko atgavo laisvę.
Moteris „Lietuvos ryto“ žurnalistei parodė sidabrinį sužadėtuvių žiedą, rengiasi vestuvėms su kūdikio tėvu ir turi vienintelį norą – kuo greičiau pamatyti ir atgauti tokiomis tragiškomis aplinkybėmis gimusią dukterį.
Vaiką paliko laiptinėje
Kaip rašė „Lietuvos rytas“, 2019 metų gruodžio 16 d. E.Sajenko, likusi bute Vilniuje viena, kur gyveno kartu su tėvais, pirma laiko pagimdė kūdikį, susupo į antklodę ir padėjo laiptinėje. Pamačiusios tai kaimynės neskubėjo į pagalbą pažįstamai jaunai moteriai, bet tuoj pat iškvietė policininkus ir medikus.
Policija iškart rado motiną, atsekusi pagal kraujo dėmes ant laiptų. Ji buvo namie nukraujavusi ir nualpusi.
Medikai sveiką kūdikį išvežė į vaikų ligoninę, motiną – į Santaros klinikas, iš kurių ji po 3 dienų buvo pervežta į Vilniaus areštinę, o po 2 mėnesių – į Kauno tardymo izoliatorių.
Turinti psichikos negalią moteris be jokios pagalbos buvo kalinama net 8 mėnesius, pažeidžiant ne vieną Jungtinių Tautų Neįgaliųjų teisių konvencijos, prie kurios Lietuva prisijungė dar 2010 metais, straipsnį.
Gimė su proto negalia
„Mūsų duktė Edita jau gimė turėdama psichikos negalią. Tai buvo gimdymo trauma.
Mokyklos nepajėgė lankyti, gyveno ir mokėsi specialiajame internate. Pastaruoju metu dirbo Socialinės integracijos centre. Pernai išgirdome iš jos, kad Radviliškyje turi draugą Petrą, kurį myli. Prašydavome jį mums pristatyti, bet nenorėjo.
Kad laukiasi kūdikio, mes įtarėme, tačiau Edita mokėjo įtikinti, kad esą storėja nuo hormoninių vaistų.
Kai ji namie pagimdė, aš buvau darbe. Dukros nebepamačiau, ji buvo išvežta į ligoninę, po to – į areštinę. Radau to Petro telefoną, žmogus kitą dieną atlėkė su dviem krepšiais kūdikio rūbų ir buteliukų. Pasirodo, jie laukė naujagimio, buvo supirkę jam kraitelį ir planavo kartu gyventi.
Nulėkėme su Petru į vaikų ligoninę, prisistatėme, kad čia tėvas, o aš – močiutė, tačiau kūdikio mums neleido pamatyti.
Po kelių dienų jis buvo atiduotas globėjams.
Nors Petras, lieptas Vaiko teisių apsaugos tarnybos, pasidarė DNR testą ir buvo patvirtinta jo tėvystė, kūdikio jam nei parodė, nei pasakė, kur jis auga“, – „Lietuvos rytui“ pasakojo Editos mama Regina Sajenko.
Tėvui dukters nerodė
Nors Editai, dar vasario 26 dieną atlikus ambulatorinę psichiatrijos ekspertizę, buvo pripažinta diagnozė – vidutinio laipsnio silpnaprotystė, ji iki liepos vidurio neatgavo laisvės. Už grotų jos sveikata nuo patiriamo streso dar labiau pablogėjo.
„Ar reikia didelio proto suvokti, kad Editą po gimdymo ištiko šokas? Ji nesuvokė, ką daro. Ji net neprisiminė to momento, kaip išnešė kūdikį į laiptinę. Iš izoliatoriaus ji man skambindavo verkdama beveik kasdien.
Sakydavau jai, kad niekada jos nepaliksiu, o mūsų kūdikį užauginsiu, už jį eisiu iki Strasbūro. Juk aš vaiko tėvas!
Edita labai laukė mūsų vaiko. Mačiau, kad ji lėtesnio mąstymo. Bet ar galima neįgalų žmogų išbrokuoti? Ji labai gera, rami. Aš našlys, vienas užauginau sūnų, uždirbu. Užauginsime ir dukrą“, – sakė žurnalistei Petras Goerkis.
Savo dukrą jis pirmą kartą pamatė tik rugpjūčio pradžioje. Ją parodyti į Vaikų ir paauglių centrą Vilniuje atvežė globėja.
Kodėl tik dabar?
Kad galėtų pamatyti dukrą, tėvas turėjo Radviliškyje, kur gyvena, pasitikrinti sveikatą ir tai padarė jau prieš tris mėnesius.
„Laukite leidimo, mes jums pranešime“, – pažadėjo Vaiko teisių apsaugos skyriaus darbuotojai Vilniuje, T.Ševčenkos gatvėje.
Bet leidimo vis nebuvo, nors tėvas nuolat skambindavo. Pagaliau paaiškėjo, kad sveikatos pažymą Radviliškio poliklinika nusiuntė į... Daniją, nes kadaise P.Goerkis ten porą mėnesių dirbo.
Teko sveikatą tikrintis iš naujo. Ir vėl laukti.
Kryžiaus keliai nesibaigė
Po „Lietuvos ryto“ publikacijos ir Apeliacinio teismo sprendimo liepos pradžioje pagaliau E.Sajenko atgavo laisvę. Bet iš Kauno izoliatoriaus buvo nuvežta į Rokiškio psichiatrijos ligoninę, kur buvo stebima.
Po savaitės Apygardos teismas panaikino jai įtarimus pasikėsinimu nužudyti naujagimį, ir moteris grįžo į tėvų namus.
Su Edita susitikome netoli jos namų. Moteris jokiu būdu nenorėjo susitikti bute, nes iki šiol sakė negalinti be susijaudinimo praeiti pro laiptinę, kur padėjo pagimdytą kūdikį.
– Edita, kai laukėtės kūdikio, žinojote su draugu, kas gims – berniukas ar mergaitė? – iš tolo pradėjau pokalbį su vis dar išbalusia po ilgų nelaisvės mėnesių moterimi.
– Nežinojome. Gydytoja mums nepasakė, gerai nematė. Todėl buvome sugalvoję du vardus – Sandra arba Saulius.
– Jūs lankėtės pas ginekologę?
– Taip, nuolat.
– Ar reikėjo lankyti ir kūdikio priežiūros kursus? Gal gydytoja matė, kad jums to reikia?
– Ne, niekas man to nesakė.
– Kai pagimdėte, ar pamatėte, ko susilaukėte – sūnaus ar dukros?
– Ne, nespėjau dėl to streso netgi pamatyti. Man ilgai nepasakė. Atseit žudikei motinai nėra reikalo sakyti.
– Kokie buvo jūsų pirmieji žingsniai atgavus laisvę?
– Mes su Petru iškart nuėjome pas notarą, gavome dukros gimimo liudijimą. Jai suteikėme tėvo pavardę – Goerkytė. Nes spalio 2 dieną mes tuoksimės. Mama jau užsakė Vilniuje kavinę.
– Iš Kauno izoliatoriaus teismo sprendimu buvote nuvežta į Rokiškio psichiatrijos ligoninę. Ar žinojote, kodėl?
– Kai vežė, net nepasakė kur. Davė kažkokį lapą pasirašyti. Tik atvažiavusi pamačiau iškabą. Nieko nežinojau.
Labai išsigandau, puoliau skambinti mamai: kodėl? Mamai taip pat niekas nepasakė.
Paguldė į palatą, kur buvo tikras durnynas. Vėliau perkėlė į ramesnę. Jokių vaistų man nedavė, galėjau ten laisvai vaikščioti. Po savaitės atvažiavo mama ir parsivežė namo, nes teismas mane paleido.
– Gal žinote, kodėl taip ilgai jus laikė nelaisvėje be teismo?
– Aš nesupratau. Mama sužinojo, kad prokuroras Alvydas Valiukevičius vis pratęsdavo mano suėmimą, nes esą galiu pabėgti. Nes per apklausą pasakiau, kad mano brolis Norvegijoje, o kai paklausė, ar norėčiau aplankyti, pasakiau „taip“.
Bet kam man bėgti, aš juk tik norėjau savo dukrytės.
Mama prašydavo, kad uždėtų man apykoję, ir norėjo už mane laiduoti, bet neleido. Nes namuose galiu ką nors sau pasidaryti.
Dabar buvo pratęsę suėmimą iki rugpjūčio 17 dienos. Ačiū Dievui, teismas išlaisvino.
– Ar izoliatoriuje gavote medicininę pagalbą? Juk jums buvo nustatyta psichikos liga.
– Kokia pagalba kalėjime? Aš juk vaiko žudikė, tai žinote, kaip kameroje...
Buvo psichologė, sakė, kad viskas bus gerai, ir tiek.
Mama iš karto atvežė geležies preparatų, nes sergu psoriaze ir po gimdymo buvau labai nukraujavusi, bet jai neleido perduoti.
Kalėjime tik direktorius Mindaugas Zaikauskas buvo žmoniškas, mane guosdavo.
– Kaip jums sekasi dabar, grįžus namo?
– Kai išleido iš Rokiškio, prigrasė, kad turėsiu lankytis Pal. J.Matulaičio šeimos pagalbos centre Vilniuje. Bet praėjo trys savaitės, ir dar nieko nežinau.
Man paskyrė dvi globėjas, kad padėtų vaikščioti po įstaigas, bet man jų nereikia, juk mama padeda. Ir Petras dabar kartu.
– Jau pamatėte savo dukrą?
– Baisiausia, kad man neleidžia pamatyti, ją matė tiktai mama ir Petras, globėja atveža parodyti.
Jai jau devyni mėnesiai. Sandrutė turi plaukų, dygsta dantys, daug juokiasi. Negaliu, kaip noriu savo vaiko.
– Kodėl neleidžia jums pamatyti?
– Nes pirma turiu pasitikrinti sveikatą.
– Jūs jau laisvėje, namie. Kodėl nepasitikrinate?
– Iš karto užsirašiau tikrintis pas visokius gydytojus. Laukiau, bet nesulaukiau, pasakė, kad sulūžo „sistema“. Liepė užsirašyti iš naujo, vėl laukiu.
Kai pasitikrinsiu, leis Sandrą pamatyti kartą per savaitę. Bet dar neatiduos, tik matysiuosi, nes turi vaikas prie manęs ir aš prie jo įprasti.
Dabar sužinojau, kad neleis iš globėjos mums pasiimti dar 3 mėnesius. Vaikui sueis metai!
Nesuprantu, kodėl Petras negali auginti savo vaiko.
Juk ir mano mama padės, ji jau gavo globėjos teises, gyvens su mumis Radviliškyje. Ji 27 metus dirbo aukle. Bet ne, sako, kad negalima.
– Ar geras jūsų vyras?
– Net per daug geras. Jis pats užaugino savo sūnų, nes žmona mirė.
Jis drožia iš medžio, yra tautodailininkas, groja, dirba. Sandrutei nupirko lovytę, man naują telefoną, puodų. Gyvena 2 kambarių bute, šalia parkas.
Nori nupirkti man vestuvėms suknelę.
Aš norėjau baltos, bet mama sakė, kad netinka. Tai pirks smėlio spalvos, tiks ir krikštynoms.
Buvo pažeista konvencija
Turbūt vieša paslaptis, jog didesnę ar mažesnę proto negalią turintys žmonės susilaukia vaikų.
„Įgyvendinant vaiko teisę gyventi su tėvais, o kartu valstybės pareigą suteikti pagalbą, negalima vaiko diskriminacija dėl jo tėvų ar vieno iš tėvų negalios ar sveikatos būklės.
Svarbu ir tai, kad JT Neįgaliųjų teisių konvencija įtvirtina draudimą atskirti vaiką nuo tėvų dėl vieno ar abiejų tėvų negalios.
Mūsų nagrinėti atvejai rodo, jog savivaldybėse trūksta specifinių paslaugų negalią turintiems tėvams“, – pakomentavo situaciją vaiko teisių apsaugos kontrolierė Edita Žiobienė.
E.Sajenko ir jos globėja motina R.Sajenko kreipėsi į advokatą siekdamos prisiteisti kompensaciją už padarytą moralinę ir turtinę žalą.
„Tenka tik stebėtis, kad išaiškėjus vaiko gimimo aplinkybėms ir dar vasario mėnesį ekspertams nustačius motinos diagnozę – vidutinio sunkumo psichikos negalią, ji nebuvo paleista iš kalinimo vietos.
Tokiam žmogui mes turime padėti socializuotis, o ne įkišti jį už grotų“, – teigė „Lietuvos ryto“ kalbinti teisininkai.
Opios problemos dažniausiai nutylimos
Gražina Banienė
Ventos proto ir psichikos negalią turinčių vaikų ir jaunuolių globos namų direktorė
„Pas mus gyvena apie 200 psichikos negalią turinčių vaikų, kurie čia sutiks ir senatvę.
Žmogiškąja prasme tokie asmenys taip pat turi teisę turėti vaikų. Bet pas mus tokio atvejo dar nebuvo. Matyt, jų likimas priklausytų nuo negalios laipsnio. Jei gimtų vaikas, jo ir neįgalių tėvų likimą spręstų Vaiko teisių apsaugos tarnyba. Ji tokiems žmonėms arba paliktų teisę auginti kūdikį ir mes turėtume jiems skirti kambarį, arba jų vaiką paimtų.
Mūsų jaunuoliai domisi seksualiniu gyvenimu. Kai prasideda hormonų audros, kyla įvairių problemų. Mažose grupėse darbuotojai privačiai jiems aiškina, kaip reikia susitvarkyti, kokių veiksmų su savimi neatlikinėti viešai, o pasitenkinus nusiprausti.
Tai yra opios problemos, bet mažai apie jas kalbama.“
