„Numaniau, kas vyksta „Snoro“ banke, bet galėjau nebent iškelti rankas ir ateiti tiesiai čia arba į prokuratūrą, bet neišdrįsau“, – tuščioje Vilniaus apygardos teismo salėje kalbėjo buvęs banko „Snoras“ viceprezidentas Naglis Stancikas.
Daugybę kartų pareigūnų apklaustas ir pats įtarimų stebuklingai išvengęs N.Stancikas tvirtino supratęs, kuo gali baigtis banko „Snoras“ didžiausio akcininko Vladimiro Antonovo veikla, ir pridūrė, kad banko vadovas Raimondas Baranauskas tiesiog pasidavė jo įtakai.
Nei R.Baranauskas, nei V.Antonovas neturėjo galimybės nei paneigti svarbaus liudytojo žodžių, nei pateikti klausimų. Rusijoje gyvenančius buvusius bankininkus nuspręsta teisti už akių.
Norėjo, bet nedrįso įspėti
Šiuo metu Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre dirbantis N.Stancikas tikino apie galimai neteisėtus sandorius ne kartą kalbėjęs su banko vadovais: „Aš kiekvieną kartą R.Baranauskui ir V.Antonovui bandžiau pasakyti, kad tai – labai pavojinga ir taip daryti negalima, bet kai bankas atsiduria tame kelyje, iš jo išeiti nebėra galimybių.“
Taip N.Stancikas teismui pasakojo apie banko „Snoras“ lėšų pervedimą į Šveicarijos bankus, o iš jų – į R.Baranausko, V.Antonovo ir su jais susijusių asmenų sąskaitas.
Jo teigimu, šio proceso pradžia buvo visai teisėta ir niekam nekėlė įtarimų. „Snoras“ atidarė savo sąskaitas viename Šveicarijos bankų ir į jas pervedė dalį pinigų.
Pinigai virto užstatu
Nemažai tokių operaciją savo parašu yra patvirtinęs ir pats N.Stancikas. Jis teigė tai darydavęs „Snoro“ prezidento R.Baranausko arba pagrindinio akcininko V.Antonovo nurodymu: „Tai – normali praktika. Mes neturėjome stipraus akcininko, todėl ieškojome bendradarbiaujančių bankų.“
N.Stancikas neatmetė, kad tokių bankų įvairiose Europos šalyse ieškojęs V.Antonovas rūpinosi ne tik „Snoro“ plėtra, bet ir galimybėmis pridengti neteisėtus sandorius.
Bylos duomenimis, Šveicarijos banke atsidūrę „Snoro“ pinigai netrukus buvo panaudoti kaip užstatas teikiant paskolas su V.Antonovu siejamoms įmonėms.
Pasirašius turto įkeitimo sutartis pinigai ir toliau liko „Snoro“ sąskaitoje, tačiau bankas nebūtų galėjęs jais naudotis, kol negrąžintos paskolos.
Pelnėsi ir šveicarai
N.Stancikas pasakojo, jog tokia veikla galimai sukėlė įtarimų Šveicarijos bankui, todėl jo atstovai nurodė, kad „Snoro“ sąskaitoje esantys ir už paskolas įkeisti pinigai būtų pervesti į asmenines sąskaitas.
„Aš įsitikinęs, kad šveicarai šimtu procentų suprato, kas čia vyksta, bet juk jie iš to gyvena“, – šešėlį ant Šveicarijos bankininkų metė N.Stancikas.
Jo teigimu, Šveicarijos bankui buvo mokami administravimo mokesčiai ir palūkanos už suteiktas paskolas.
Buvęs „Snoro“ viceprezidentas teigė nežinojęs, nei kieno vardu buvo atidarytos sąskaitos Šveicarijos banke, nei paskolas gavusių bendrovių pavadinimų. Jo tvirtinimu, paskolų sutartis pasirašydavo V.Antonovas ir R.Baranauskas.
Dokumentų reikėjo per parą
N.Stanciko teigimu, vos keli žmonės banke žinojo, kad Šveicarijoje laikomi „Snoro“ pinigai yra įkeisti.
Tarp „Snoro“ buhalterinės apskaitos dokumentų įkeitimo sutarčių nebuvo, todėl, N.Stanciko teigimu, jų negalėjo matyti ir Lietuvos bankas, kuris tikrindavo kiekvieną didesnę „Snoro“ operaciją.
Ilgą laiką dėl pervedimų į Šveicariją „Snoras“ iš Lietuvos banko jokių pretenzijų nesulaukė. „Manau, kad Lietuvos bankas jautė, kas vyksta, stebėjo situaciją ir 2011 metų liepą asmeniškai man paskambinę jo atstovai pareikalavo per parą pateikti pažymas, patvirtinančias, kur yra „Snoro“ lėšos“, – pasakojo N.Stancikas.
Jo teigimu, banko savininkų tuo metu Lietuvoje nebuvo. N.Stancikas tą patį vakarą nusipirko lėktuvo bilietus, kitą dieną nuskrido į Šveicariją ir paprašė, kad vietos bankas pateiktų pažymas, kur laikomos „Snoro“ lėšos.
„Lietuvos bankas reikalavo įrodyti, kad „Snoro“ lėšos buvo neapribotos, todėl šį faktą teko truputį klastoti“, – teisme prisipažino buvęs „Snoro“ viceprezidentas.
Išsiuntė abstrakčias pažymas
Jis teigė Šveicarijos banko darbuotojams užsiminęs, kad pažymoje reikalingas toks įrašas, bet jie to nepadarė: „Aš juk negalėjau priversti Šveicarijos banko darbuotojo to įrašyti.“
Nors dokumentuose nebuvo patvirtinimo, kad „Snoro“ lėšos neapribotos, nebuvo ir įrašo, kad jos apribotos. Šveicarijos banko atstovai nurodė tik sąskaitų, kuriose laikomi „Snoro“ pinigai, numerius, tačiau nebuvo nurodyta, kam tos sąskaitos priklauso.
Šiuos dokumentus N.Stancikas iš Šveicarijos faksu išsiuntė į Lietuvą. Teisme jis pripažino, jog taip nuo Lietuvos banko buvo bandoma nuslėpti, kad „Snoro“ turtas yra ne banko, o privačių asmenų sąskaitose.
Kaltę vertė kitiems
N.Stancikas tikino, kad nei už tai, nei už įtartinus sandorius patvirtinančius parašus jis jokio papildomo atlygio negavo.
„Aš tiesiog dirbau savo darbą. Mano sąžinė rami, iš „Snoro“ nesu pasisavinęs nė cento“, – kalbėjo 18 metų šiame banke dirbęs ir įvairias pareigas ėjęs N.Stancikas.
Jo teigimu, pervesti banko pinigus į privačias sąskaitas buvo šiuo metu Rusijoje už finansinius nusikaltimus laisvės atėmimo bausmę atliekančio V.Antonovo idėja.
