Tačiau aiškėja, kad tam tikrus parlamento rinkimų dėsningumus, trūkumus ir privalumus užprogramuoja ir pati mūsų valstybėje veikianti rinkimų sistema.
Kaip ir kodėl balsuojame?
Vadovaujantis Seimo rinkimų įstatymu, renkant ketverius metus tautą atstovausiančius politikus, visa Lietuvos teritorija dalinama į 71 vienmandatę rinkimų apygardą, atsižvelgiant į gyventojų skaičių ir administracinį teritorinį padalijimą.
Taip pat sudaroma viena daugiamandatė rinkimų apygarda, kurioje pagal proporcinę rinkimų sistemą renkama 70 Seimo deputatų. Taip iš viso išrenkamas 141 Seimo narys. Tokia Seimo rinkimų sistema priskiriama mišriam rinkimų sistemų tipui.
Pasak politologo Alvido Lukošaičio, paaiškinti mišrios Seimo rinkimų sistemos šaknis galima, remiantis vienu argumentu, – tuomet buvo siekta kompromiso tarp labai skirtingų požiūrių ir tas kompromisas buvo pasiektas.
„Visi ieško geriausių rinkimų sistemų, o sistemų be trūkumų nebūna. Mišriosios sistemos kažkada buvo vienas iš modernesnių variantų, dabar, žinoma, yra ir kitokių variantų. Todėl dabartinės Lietuvos rinkimų sistemos nebūtų galima priskirti prie pačių moderniausių“, – sakė A.Lukošaitis.
Jam antrino ir politologas, Mykolo Romerio universiteto (MRU) docentas Vytautas Dumbliauskas, patikindamas, kad tokia rinkimų sistema atsirado kaip kompromisas: mišri rinkimų sistema tuomet buvo vertinama dėl savo kompromisiškumo – galimybės balsuoti ir už asmenis, ir už partijas.
„Mišri rinkimų sistema atsirado, nes skirtingos politinės jėgos skirtingai matė Seimo rinkimų sistemą. 1990-1992 m., rašant Konstituciją, politinė grupuotė, kuriai vadovavo Algirdas Mykolas Brazauskas, pasisakė už proporcinę sistemą, o politinė grupuotė, kurios lyderis buvo Vytautas Landsbergis, buvo už mažoritarinę sistemą.
Kadangi jėgos buvo apylygės, buvo pasirinktas kompromisinis variantas“, – detalizavo doc. V.Dumbliauskas.
Egzistuojantys trūkumai
Politologo A.Lukošaičio teigimu, pagrindinis Lietuvoje įteisintos rinkimų sistemos trūkumas, į kurį dėmesį atkreipia teoretikai, yra vadinamoji mandato skilimo problema: vieni parlamentarai turi vienmandatę, kiti jos neturi. O tai, savo ruožtu, veikia politikų interesus ir atstovavimą, įrodyta, kad tai vienaip ar kitaip pasireiškia ir politikų priimamuose sprendimuose.
„Renkant Seimo narius vienmandatėse apygardose, išrenkamas tik vienas parlamentaras. Todėl už kitus kandidatus atiduoti balsai tiesiog nueina į šiukšlių dėžę. Kad balsai neprapultų, buvo sugalvota proporcinė rinkimų sistema.
Tačiau proporcinė sistema skatina rastis naujas partijas, vis daugiau ir daugiau partijų peržengia barjerą ir turi šansą patekti į parlamentą. Pavyzdžiui, į Seimą išrenkama dešimt vienos partijos narių ir ši partija jau gali žaisti politinį žaidimą“, – pastebėjo MRU politologas V.Dumbliauskas.
Yra ir privalumų
„Remiantis Lietuvos patirtimi, kaip privalumą galima vertinti tai, kad partija-rinkimų favoritė paprastai savo pozicijas, kurias įgija pirmame ture, sustiprina ir antrojo turo rezultatais. Tai yra daugiamandatės rinkimų sistemos rezultatus sustiprina rinkimų rezultatai vienmandatėse.
Tai suteikia tam tikras garantijas, galvojant apie parlamento daugumos suformavimą ir apie tos daugumos paramos stabilumą Vyriausybei“, – pastebėjo politologas A.Lukošaitis.
Vis tik MRU docentas V.Dumbliauskas pabrėžė, kad esminė žinia, kalbant apie rinkimų sistemas, yra ta, jog nėra idealios rinkimų sistemos – tiek proporcinės, tiek mažoritarinės rinkimų sistemos, tiek iš šių dviejų sistemų sudaryta mišri sistema turi savų pliusų ir minusų.
Sistema, apsunkinanti prognozes
Neretai po rinkimų pasigirsta kalbos, kad politikos ekspertų ir analitikų prognozės, susijusios su rinkimų rezultatais, nepasitvirtino. Anot lrytas.lt kalbintų politologų, prognozavimą apsunkina pati rinkimų sistema ir jos pobūdis.
„Pas mus yra du dedamieji – rezultatai daugiamandatėje ir vienmandatėse. Juos suvesti į vieną visumą sudėtinga. Reikia išprognozuoti rezultatus 71 vienmadatėje apygardoje.
Būna keletas apygardų, iki dvidešimties, kuriose iš anksto daugiau mažiau aiški rinkimų baigtis, bet daugumoje apygardų labai stipriai išsiskaido balsai, favoritų nebūna ir būna labai nedideli skirtumai“, – paaiškino A.Lukošaitis.
Politologo V.Dumbliausko teigimu, rinkimų rezultatų prognozės dažniausiai grindžiamos visuomenės nuomonės apklausomis, kurios pirmiausiai rodo partijų galimybes, tikėtiną mandatų pasiskirstymą daugiamandatėje rinkimų apygardoje.
„Pusę Seimo, kuri renkama pagal sąrašus, tikrai lengviau prognozuoti. Tai daugiau ar mažiau nuspėti leidžia reitingai.
Vienmandatės yra tarsi juodas kambarys. Žinoma, yra apygardos, kuriose eilę metų laimi tie patys kandidatai, yra apygardų, kurios ne vienerius metus tiek Seimo, tiek savivaldos rinkimuose labiau palaiko vieną ar kitą politinę jėgą, tokiais atvejais galima daryti spėjimus. Tačiau yra vienmandačių, kur rinkėjų dėmesio susilaukia vis kitokia publika“, – kalbėjo doc. V.Dumbliauskas.