Greičiausiai aplink tokias temas gali suktis lemiamas Seimo rinkimų kampanijos etapas. Bent taip leidžia spėti šią savaitę vykęs rinkimuose dalyvaujančių partijų prisistatymo maratonas ir pirmieji politiniai debatai.
Minėtos temos rinkimų kampanijos dalykinių diskusijų epicentre būna visada. Daugelį piliečių taip pat domina ir pažadai „optimizuoti“ valstybes institucijas, pirmiausia Seimą, teisėsaugą, teismus.
Juolab kad šiemet dėmesį sveikatai, ekonomikai ir švietimui maksimaliai užaštrino pandemija. Taigi valstiečiai, turintys neblogus šansus išlikti valdžioje, jei pagrindinės opozicinės jėgos nesusivienys prieš juos, savo rinkimų programos pristatyme ir akcentavo ekonomiką, sveikatos apsaugą, švietimą. Buvo pasigirta: taip pakeltas visas ūkis, kad jis nesusirgo net per pandemiją, o pinigų daugėjo visur – piliečių kišenėse, valstybės ižde, rezerve.
Valstiečių vedlio Ramūno Karbauskio teigimu, valdžia ir geriausias ministras Aurelijus Veryga puikiai tvarkėsi su sveikatos apsauga bei jos reformomis. Valdantieji žėrė pažadus toliau plėtoti ekonomiką, mažinti skurdą, socialinę ir regionų atskirtį, reformuoti švietimą. Tą patį girdėjome ir prieš ketverius metus.
Bet kalbėdamas apie tai, su kuo partija labiausiai kausis per rinkimus ir su kuo galėtų, o su kuo negalėtų eiti į valdžią, R.Karbauskis išskyrė kitą svarbią takoskyrą politiniame lauke – tarp liberalių (vartodamas šį žodį neigiama prasme) partijų ir ginančiųjų tradicines vertybes (kaip valstiečiai).
Ar priešrinkiminės aistros neužgoš Seimo rudens sesijos darbų?
Beje, į „liberaliųjų“, taigi Lietuvos pažangai esą pavojingų, politinių jėgų gretas valstiečių vedlys įrikiavo ne tik tradicinius savo priešininkus konservatorius su liberalus, bet ir pagrindinius konkurentus dėl kairiųjų rinkėjų balsų ir potencialius koalicijos partnerius socialdemokratus bei „darbiečius“.
Vertėtų atkreipti dėmesį ir į tai, jog R.Karbauskis, sėdėdamas šalia vis dažniau pirmosiose vajaus linijose šmėžuojančio A.Verygos, aiškiai neatsakė į klausimą, ar valstiečių kandidatas į premjerus tebėra jų sąrašo lyderis S.Skvernelis. Taip dar labiau buvo pakurstytos užkulisių kalbos, kad premjero kėdė gali būti matuojama dabartiniam sveikatos apsaugos ministrui.
Mažesnieji valstiečių partneriai valdžioje „socialdarbiečiai“ taip pat labiausiai gyrė itin didelę ekonomikos ir socialinės srities pažangą, primindami savo, kaip lemiamos valdančiosios koalicijos dalies, nuopelnus.
Siekdami sustiprinti įspūdį, kad būtent jie yra tikrieji socialdemokratai, o ne buvę jų bendražygiai, vadovaujami G.Palucko, „socialdarbiečiai“ bene labiausiai kalba ir apie skandinavišką gerovės valstybę.
Tuo metu opoziciniai socialdemokratai mėgina toliau vagoti savąją vagą – kurti virš visų politinių kairės ir dešinės rietenų iškilusios solidžios ir konstruktyvios jėgos įvaizdį. Primindami, kad jų programa geriausiai „subalansuota“, šie kairieji vienus mokesčius siūlo mažinti, kitus, pavyzdžiui, nuosavybės, didinti, švietimui skirti 6 proc. BVP, kultūrai – 2 proc., o sveikatos apsaugą pertvarkyti taip, kad ji netaptų ne tik gydymu, bet ir sveikatos tausojimu.
Partijos išsitraukė numerius Seimo rinkimams: kas ketvirtas politikas šiemet keičia partiją
Panašiai savo prisistatymą rinkėjams konstruoja ir opoziciniai konservatoriai, kuriais dabartiniai valdantieji gąsdina savo rėmėjus kaip pagrindinio senojo elito ir blogio jėga.
Konservatoriai kaip tik ir pliekė valstiečius, kad neatlikę jokių žadėtų reformų jie labiausiai apsileido būtent švietimo srityje. Čia dešinieji pažadėjo proveržį steigiant naujas „tūkstantmečio gimnazijas“ rajonuose. Dar vienas G.Landsbergio kariaunos taikinys buvo sveikatos apsaugos sistema, kurią pažadėta subalansuoti.
Užtat pagrindiniai galimi konservatorių sąjungininkai Liberalų sąjūdis ir Laisvės partija daugiausia dėmesio skyrė būtent tiems ideologiniams dalykams, apie kuriuos kalbėjo ir R.Karbauskis.
Abeji liberalai, ypač „laisviečiai“, stengėsi prisistatyti kaip draudimų, valstybinio reguliavimo ir atsilikusios patriarchalinės ideologijos (tam esą ir atstovauja valstiečiai) pagrindiniai priešininkai. Tarp jų pažadų – įteisinti homoseksualių porų partnerystę, legalizuoti lengvuosius narkotikus, sumažinti mokesčius ir valstybės reguliavimą.
Į modernių rinkėjų balsus pretenduoja ir partija „Laisvė ir teisingumas“, kuri liberalią retoriką mėgina vartoti kalbėdama tiek apie ekonominę socialinę politiką, tiek apie vertybinę orientaciją.
Dar labiau apie vertybinius ir ideologinius dalykus, ypač pabrėždamos būtinybę smarkiai sumažinti Seimą, kitas valstybės institucijas, prigriebti teisėsaugą ir teismus, kalba naujos neparlamentinės ir save pabrėžtinai antisisteminėmis tituluojančios partijos.
Susiję straipsniai
Aštri radikaliosios dešinės retorika, kova prieš „senąjį elitą“ vienija ir „Drąsos kelią“, ir Nacionalinį susivienijimą, ir Kartų solidarumo sąjungą-Santalką Lietuvai, ir „Lietuva – visų“, artimą valstiečių sąjungininkę Lietuvos lenkų rinkimų akciją-Krikščioniškų šeimų sąjungą.
Daugelis šių darinių, būdami didžiųjų parlamentinių partijų šešėlyje, kuo nors kitu vargiai sugebėtų išsiskirti ir patraukti rinkėjų dėmesį. Žodžiu, galima spėti, kad, kaip ir per ankstesnių rinkimų vajų, šįkart nei didieji, nei mažieji vėl nepasižymės šviežumu ar išradingumu.