Politikė taip pat neslepia, kad po rinkimų vargiai įmanoma liberalų koalicija ir su valstiečiais.
Seimo rinkimams skirtame Eltos skelbiamų interviu cikle V. Čmilytė-Nielsen atkreipia dėmesį ir į tai, kad jos vadovaujama partija kaip pagrindinį prioritetą išskiria švietimą ir pabrėžia, kad šioje srityje Vyriausybė privalo imtis ryžtingų ir nuoseklių veiksmų.
Visgi vertindama prezidento Gitano Nausėdos pasiūlymus ankstinti priešmokyklinį ir pradinį mokymą bei užtikrinti privalomą ikimokyklinį ugdymą socialiai jautrioms šeimoms V. Čmilytė-Nielsen teigia, kad šias, jos nuomone, sveikintinas iniciatyvas galima įgyvendinti tik liberalizuojant darželių steigimą, taip išsprendžiant jų prieinamumo problemą.
Interviu naujienų agentūrai ELTA politikė taip pat išsakė savo požiūrį apie diskusijas dėl istorinės atminties, įvertino poreikį keisti rinkimų sistemą bei paaiškino, kodėl nebijo Laisvės partijos konkurencijos artėjančiuose Seimo rinkimuose.
– Artėjant Seimo rinkimams politikai pasineria į diskusijas, kokių reformų reikėtų imtis naujai išrinktai valdančiajai daugumai. Bene visos partijos kaip vieną prioritetinių sričių išskiria švietimą, žada įvairių socialinių garantijų, atlyginimų kėlimą ir t.t. Kokių prioritetinių reformų, darbų, jūsų nuomone, turėtų pirmiausiai imtis naujasis Seimas?
– Nenustebinsiu, kaip jūs ir sakote, švietimas yra išskiriamas kaip vienas pagrindinių prioritetų, todėl ir mūsų programoje tai yra vienas didžiausių prioritetų ir mes matome didžiulį poreikį nustatyti ilgalaikius švietimo tikslus. Manome, kad labai svarbu, jog nauja koalicija, nauja suformuota Vyriausybė imtųsi gana ryžtingų ir nuoseklių veiksmų švietimo srityje ir apimtų kiekvieną švietimo lygmenį.
Mes pradėtume nuo ikimokyklinio ugdymo, kuris, mūsų nuomone, yra labai svarbus ir šiandien dažnai nepelnytai yra nustumiamas į šoną kaip neva mažiau reikšminga sritis.
Tuo tarpu daugelis tyrimų ir tyrimas, į kurį mes dažniausiai atsižvelgiame – penkiolikmečių moksleivių PISA tyrimas – rodo, kad pasiekimai tų, kurie lanko ikimokyklines ugdymo įstaigas, būna gerokai didesni už tų, kurie nelanko.
Mes manome, kad būtent prieinamo, kokybiško ikimokyklinio ugdymo užtikrinimas, kitoks požiūris, pagarba ikimokyklinio ugdymo pedagogams, kas turėtų būti išreikšta ir jų darbo apmokėjime bei tobulėjimo galimybėse, yra labai svarbi sritis. Tai liečia visus švietimo lygmenis: pradedant mokykliniu, viduriniu ir aukštuoju mokslu.
Mes manome, kad švietimas iš esmės yra svarbiausia sritis.
Žinoma, atėjus naujajai Vyriausybei reikės ir toliau tęsti kovą su COVID-19, o tai yra visiškai neapibrėžta situacija. Iki šiol mes stebime antrąją bangą ir stebime, manau, nenuoseklius šios Vyriausybės veiksmus: tai imamasi labai griežtinti (reikalavimus – ELTA), tai vėl šiek tiek blaškomasi.
Tik prieš naujuosius mokslo metus, man atrodo, rugpjūčio 18 dieną, buvo išsiųstos rekomendacijos ugdymo įstaigoms. Taigi iššūkių naujai Vyriausybei, kuri bus suformuota, tikrai bus labai nemažai.
– Kaip tuomet vertinate prezidento siūlymus ankstinti priešmokyklinį ir pradinį mokymą bei užtikrinti privalomą ikimokyklinį ugdymą socialiai jautrioms šeimoms?
– Sakyčiau, kad visi trys siūlymai yra geri, bet jie neveiks, jeigu nebus išspręstas darželių prieinamumas. Šiandien didmiesčiuose vaikams kyla problemų patekti į darželį.
Mes, politikai, galime sugalvoti daugybę įvairių reikalavimų ir įpareigojimų tėvams vesti vaikus į darželius, bet jeigu darželių nebus šalia, tai šie įpareigojimai neveiks. Mums atrodo ypač svarbu, kad reikalavimai darželių steigimui būtų liberalizuoti. Nes šiandien Lietuvoje mes turime labai griežtus reikalavimus, tarp jų tiek higieninos normas, tiek ir visokias kitokias normas.
O, pavyzdžiui, Skandinavijos šalyse mes matome pavyzdžių, kur kuriasi maži šeimos darželiai, mini grupės ir puikiausiai veikia ši formų įvairovė. Ji užtikrina galimybę pasirinkti tėvams ir realizuoti idėjas, kad ikimokyklinis ugdymas galėtų būti ankstinamas, ilginamas ir visaip kitaip gilinamas.
– Viešoje erdvėje nemažai kalbama, kad į Seimą eina politikai, kurie yra „ne savo rogėse“. Kaip vertinate politikus, kurie neturi reikiamų teisinių žinių ir nedaug teišmano apie Seimo darbo specifiką? Ar nėra taip, kad dabartiniam Seimui trūksta profesionalumo?
– Aš manau, kad čia kiekvienam Seimui tas pats priekaištas būdavo. Bet mes gyvename demokratijoje, rinkėjai renka tuos politikus, kurie jiems labiausiai patinka, kurių idėjos užkrečia, kurie galbūt kaip kandidatai sugeba paliesti tas svarbiausias problemas ir pasiūlyti sprendimus.
Parlamentas iš esmės yra visuomenės atspindys: ir vyresnių žmonių čia yra, ir jaunesnių, ir moterų. Deja, moterų mažoka visada, bet moterys Lietuvoje šiek tiek mažiau aktyviai įsitraukia į politinę veiklą ir galbūt už moteris rinkėjai šiek tiek mažiau yra linkę balsuoti, sprendžiant iš mūsų parlamento sudėties.
Bet iš esmės aš sakyčiau, kad parlamentas yra visuomenės atspindys ir žmonės renkasi pagal tai, kaip jie įsivaizduoja, koks turėtų būti Seimo narys. O kad Seimo nariams daug priekaištų yra dėl kvalifikacijos trūkumo, tai yra normalu.
– Bet ar manote, kad Seimo nariai turėtų turėti bent jau esminių žinių apie įstatymų leidybą?
– Aišku, visada yra geriau, kai žmogus ateina jau turėdamas patirties, bet aš nemanau, kad turėjimas 141 teisininką arba 70 ekonomistų ženkliai pagerintų situaciją Seime.
Manau, kad yra visos sąlygos prieš einant į rinkimus, prieš atiduodant savo balsą pasirinkti tą, kas labiausiai patinka. O platformų, kurios siūlo susipažinti su politikų pažiūromis, šiais laikais yra labai daug: internetas, socialiniai tinklai, įvairios iniciatyvos kaip „Mano balsas“ ir pan.
– Visgi prisiminkime jūsų partietį Joną Varkalį, kuris VRK aiškino, kad klaidingai užpildė Seimo nario kandidato anketą dėl teisinių žinių stokos. Ar, jūsų nuomone, nėra paradoksas, kad politikas teigia neturįs reikiamų teisinių žinių, nors kandidatuoja į Seimą, t. y. instituciją, atsakingą už įstatymų leidybą?
– Suprantu, ką turite galvoje. Bet kalbant apie kolegą Joną Varkalį, kaip suprantu, jis jau kelis kartus pildė tą pačią anketą ir šiek tiek keitėsi reikalavimai. Šį kartą problema kilo dėl to, kad anketą užpildęs taip, kaip įprasta, jis sulaukė VRK papildomų klausimų.
Džiaugiuosi, kad situacija išsisprendė. Aš manau, kad galbūt yra šioks toks neteisingas įsivaizdavimas, kad žmogus atėjęs į Seimą turi išmanyti visas sritis ir gali vienas išmąstyti gerus įstatymus, pats juos parašyti ir dar pats už juos balsuoti. Taip tikrai nėra. Čia ateina paprasti žmonės, mūsų visų pažįstami, kaimynai, šeimos nariai ir t.t.
Tai žmonės, kurie atėję iš kažkokios srities ir tą sritį labiau išmanantys: medikai, buvę mokytojai ir pan. Seime neįmanoma nuveikti jokių darbų neturint komandos, neturint ,su kuo pasitarti, neturint teisininkų, kurie padės suformuluoti teisine kalba kažkokį įstatymo projektą ar idėją įvilkti teisine kalba.
Manau, kad čia viskas visiškai normalu. Visgi kitas dalykas, kad ypač šis Seimas nuėjo į pavojingą tendenciją labai aktyviai kurti teisės aktus. Lietuva yra viena iš pirmaujančių valstybių kuriant, „kepant“ įstatymus.
Čia mūsų įstatymų leidimo bėdos labai pasireiškia, o tai kyla iš to, kad Seimo nariai nori pasirodyti savo rinkėjams, jog jie aktyviai dirba.
Pas mus kokybė pagal svarbą vis dar tikrai nusileidžia kiekybei. Ir, matyt, kai kurie Seimo nariai mano, kad pasibaigus kadencijai jie pasakys: „aš šimtą įstatymų sukūriau“, ir tai bus labai didelė vertybė.
Man atrodo, kad geriau pasakyti, jog prisidėjau prie trijų iniciatyvų, viena ar dvi gal iš jų nepavyko, bet užtat dėl vienos labai džiaugiuosi, nes pagerėjo gyvenimas. Žinoma, čia požiūrio klausimas.
– Dar šiek tiek kalbant apie asmenis, kurie Seime jaučiasi tarsi „ne savo rogėse“, galbūt vertėtų prisiminti ir kitą jūsų partijos narį Virgilijų Alekną, kuris visuomenėje yra labai gerai žinomas kaip Lietuvai nusipelnęs sportininkas. Visgi jo, kaip Seimo nario, veikla visuomenei nėra labai matoma. Ar, jūsų nuomone, V. Alekna savo, kaip parlamentaro, darbais,nusipelnė Liberalų sąjūdžio rinkimų sąraše užimti ketvirtą vietą? Ar apskritai manote, kad politika yra jo sritis?
– Šis klausimas visiems buvusiems sportininkams lygiai taip pat gali būti užduodamas, aš ir pati esu buvusi sportininkė. Matyt, politikoje buvusiam čempionui pasiekti tokių pačių aukštumų yra sudėtinga.
Nes tai, ką Virgilijus Alekna pasiekė sporte, tai vienas iš milijono ar vienas iš dešimties milijonų tokių žmonių yra, tai čia, manau, neverta lyginti. O kalbant apie jo veiklą Seime, tai taip, aš manau, kad jis yra geras politikas, jis yra labai darbštus, labai kruopštus. Pripažinsiu, kad jam trūksta noro pasirodyti, pasipuikuoti. Jis yra labai kuklus žmogus ir tais atvejais, kai tikrai ir turi idėjų, ir nuosekliai dirba, jis kur kas mieliau nesiveržia į pirmąsias gretas.
Tokia yra charakterio ypatybė. Ar tai jį daro blogesniu politiku? Mano nuomone, ne. Bet galbūt kai kurių rinkėjų akyse jis tada atrodo nepakankamai ryškus, nes nešoka savęs girti. Toks yra žmogaus būdas, man ši savybė atrodo žmogų puošianti, bet politiko galbūt ir nepuošia.
O kalbant apie jo vietą sąraše, tai ketvirtą vietą sąraše jam suteikė partijos nariai demokratiniu reitingavimu. Matyt, partijos nariai mano, kad Virgilijaus Aleknos gerosios savybės yra reikšmingos.
– Pastarąją savaitę jūs pranešėte, kad dabartinį parlamento vadovą Viktorą Pranckietį, rinkimuose dalyvaujantį su jūsų partija, ir po artėjančių rinkimų matytumėte Seimo pirmininko kėdėje. Visgi neretai buvo diskutuojama, kad Viktoro Pranckiečio tikrai negalima laikyti vienu iš stipriausių Seimo pirmininkų. Kaip vertinate tokią kritiką? Ar tikrai V. Pranckietis yra geriausias kandidatas į Seimo pirmininko postą?
– Su Seimo pirmininkais pas mus apskritai yra tokia tradicija sakyti, kad kiekvienas Seimo pirmininkas yra blogesnis už visus buvusius. Tai aš manau, kad ne. Viktoras Pranckietis yra Seimo pirmininkas, kuris dirbo ypač sudėtingomis ir ypač keistomis sąlygomis.
Jo patirtis, matyt, yra unikali ir aš linkiu jam ir, matyt, mums visiems, kad tokia patirtis nebepasikartotų. Kadangi geriausia yra, kai Seimo pirmininkas turi susiklausymą ir konstruktyviai dirba su valdančiąja dauguma.
Kalbant apie mūsų šešėlinių ministrų sąrašą ir galimų postų sąrašą, tai sakyčiau, kad gal šiek tiek kitaip ten buvo formuluota. Buvo formuluota, kad Viktoras Pranckietis mūsų yra matomas kaip kandidatas į žemės ūkio ministrus, kas jam tikrai labai tiktų.
Mes dar išskyrėme kelias prioritetines ministerijas: Švietimo, mokslo ir sporto, Ekonomikos ir inovacijų, Aplinkos ministerijas, kurios, mūsų manymu, yra ypač svarbios, kad būtų įgyvendinti mūsų rinkimų pažadai.
– Šešėlinių ministrų ir galimų postų sąraše jums, kaip partijos lyderei, numatoma premjerės pozicija. Ar būtumėte geresnė premjerė nei Saulius Skvernelis?
– Tikrai nežinau, ar geresnė, ar blogesnė, čia jau po ketverių metų rinkėjai, matyt, vertintų. Bet taip, aš kaip sąrašo lyderė, natūralu, kad tikrai nesislapstau už kažkieno nugarų. Mano ir yra priedermė būti kandidate į šią poziciją. Vėlgi rinkėjai nuspręs, kiek Liberalų sąjūdis gaus mandatų ir kokių galimybių turės formuoti valdančiąją koaliciją ar dalyvauti jos formavime.
– O kaip prognozuojate, kokia yra tikimybė, kad galėtumėte užimti premjero postą?
– Kokia tikimybė, kad Liberalų sąjūdis laimės rinkimus? Pagal apklausas ji yra nelabai didelė, bet vėlgi tai visai nesumenkina to, kad kiekviena partija turi savo kandidatus, per kuriuos komunikuoja savo rinkimines idėjas. Tokios yra politinio žaidimo taisyklės, mes jas gerbiame ir joms paklūstame.
– Artėjant rinkimams dingo liberalų aštrumas kritikuojant valdančiąją daugumą. Prieš metus jūsų retorika valstiečių atžvilgiu buvo gerokai principingesnė. Kokios to priežastys?
– Aš nesakyčiau, kad dingo. Galbūt tik viena objektyvi priežastis – aš buvau ne tik Liberalų sąjūdžio frakcijos seniūnė, bet ir opozicijos lyderė. Kasdien atėjus į Seimą mano didelė darbo dalis buvo, tikiuosi, konstruktyviai kritikuoti.
Bet opozicijos lyderio toks uždavinys ir yra. Kai jau nebesu opozicijos lyderė, ir rinkimų kampanijai įsisiūbuojant, koncentruotis vien tik į kritiką tikrai nesinorėtų, nes rinkėjai laukia iš mūsų ir konstruktyvių pasiūlymų. Kitas dalykas yra situacija, su kuria susidūrėme pavasarį kilus pandemijai.
Ji taip pat yra ypatinga, nes kritikuoti valdančiuosius tikrai yra už ką, tai visada darome, tačiau mes nenorime nugrimzti tik į burbėjimą, nes puikiai suprantame, kad situacija yra neapibrėžta, labai sudėtinga, su tokia situacija susiduriame pirmą kartą.
Tai kritika, matyt, turi būti subalansuota.
– O ar pasitikite valstiečių partija ir jos lyderiais?
– Kokia prasme pasitikiu? Jie yra politiniai oponentai, aš matau daug problemų jų veikime, jų retorikoje, jų veiksmuose ir, aš manau, kad per pastaruosius ketverius metus mes daugelyje svarbių sričių nuėjome atgal, o ne pasistūmėjome į priekį. Aš manau, kad nepasitikėjimo, suvaržymų politika nepasiteisino visiškai ir mes tikrai elgtumėmės kitaip.
– Ar svarstytumėte eiti su valstiečiais į koaliciją?
– Aš labai sunkiai įsivaizduoju koaliciją su dabartiniais valstiečiais. Žinote, prieš rinkimus nė viena partija visiškai nebrėžia raudonųjų linijų ir vėlgi rinkėjai pagal savo įsivaizdavimą sudėlios, kaip turėtų atrodyti naujasis parlamentas. Bet su tokiais valstiečiais, kokie jie yra dabar, aš sunkiai įsivaizduoju sąlyčio taškų.
– Su kokiomis dar partijomis neįsivaizduojate bendrų koalicijos galimybių?
– Dar kartą sakau, manau, kad dabar ne laikas brėžti raudonas linijas. Tiesiog natūralu, kad su tradicinėmis, europietiškomis, klasikine ideologija paremtomis partijomis, su kuriomis ir opozicijoje dirbome ilgą laiką, tai yra konservatoriais ir socialdemokratais, aš matau kur kas daugiau sąlyčio taškų nei su tokiomis, kurios yra labiau populistinės ar labai siauro segmento.
– O kaip vertinate Laisvės partijos pirmininkę Aušinę Armonaitę? Ar, jūsų nuomone, ji stipri lyderė?
– Aš manau, kad man nekorektiška vertinti Armonaitę. Aušrinė pakankamai ilgą laiką yra buvusi mūsų partijos narė, frakcijos narė, dabar ji yra kitoje partijoje. Manau, kad ji yra jauna, perspektyvi politikė.
– Tuomet paklausiu kitaip. Ar nebijote Laisvės partijos konkurencijos artėjančiuose Seimo rinkimuose?
– Ne, aš nieko nebijau. Šitoje srityje konkurencija liberalams apskritai yra sveikintinas dalykas, esi ne liberalas, jei bijai konkurencijos. Bet perspektyvoje, aš manyčiau, kad liberalūs politikai turėtų pasistengti susitarti, kad liberalių rinkėjų interesams būtų kuo tvirčiau atstovaujami Seime.
– A. Armonaitė teigia, kad Liberalų sąjūdis per pastaruosius kelerius metus labai pasikeitė. Kaip manote, ar yra šiame pastebėjime racijos? Ar yra ženklų, kad per pastaruosius kelerius metus liberalumo jūsų partijoje sumažėjo?
– Ne, aš taip nemanau. Aš manau, kad kiekvienas konstruoja savo politinę žinutę apie tai, ką yra apskaičiavęs. Aš manau, kad prieš paskutinius savivaldos rinkimus Remigijus Šimašius drauge su Aušrine Armonaite priėmė labai pragmatinį sprendimą. Remigijus Šimašius ėjo į rinkimus, norėdamas juos laimėti ir pasiskaičiavęs, kad jam tai patogiau daryti ne po Liberalų sąjūdžio vėliava.
Tiesą pasakius, šito sprendimo motyvų jis visiškai neslėpė. Tai man keistai skamba šie visi ideologiniai išvedžiojimai, žinant sprendimų užkulisius.
– Visgi jūsų partijos galimas delegatas į ministrus yra V. Pranckietis, pagarsėjęs pareiškimais, kad mažuma turi paklūsti daugumai. Ar tai savaime neidentifikuoja ir pačios partijos nusigręžimo nuo liberaliųjų vertybių?
– Aš manau, kad vertindami mūsų partijos požiūrį ir atstovavimą liberalioms vertybėms, jūs turėtumėte pasižiūrėti ir į mūsų pirmąjį dešimtuką kandidatų, kuriuo aš tikrai didžiuojuosi, ir į mūsų programą, kurioje visos nuostatos yra atspindėtos. O kad V. Pranckietis yra pasakęs šią frazę, tai prisiminkime, kas labiausiai už ją kritikavo, tai buvome mes.
Taip, faktas yra tas, kad Liberalų sąjūdžio partijoje žmonės už vieną frazę tikrai nėra šalinami iš partijos ir tam tikrą nuomonių įvairovę mes tikrai toleruojame. Mes nesame statutinė partija, mes nebalsuojame pagal lyderio komandą. Aš, tiesą pasakius, tuo džiaugiuosi.
– Bet diskusija buvo ne apie tai, ar šalinti V. Pranckietį iš partijos. Jūs V. Pranckietį patys pasikvietėte į Liberalų sąjūdį, nors žinojote jo poziciją kai kuriais klausimais. Ar užtenka šiam politikui liberalumo?
– Kalbant apie šią konkrečią frazę, tai, kaip minėjau, mes labiausiai už tai jį ir kritikavome ir jam prikaišiojome šią frazę. O kalbant apie jo, kaip politiko, pasikeitimą pastaraisiais metais, aš manau, kad jis tapo tam tikru pasipriešinimo simboliu prieš Seimo „valstiečių“ lyderių autokratišką būdą. Mes tai vertiname.
– Buvęs Liberalų sąjūdžio pirmininkas Eligijus Masiulis, padarė nemažą žalą partijos reputacijai. Ar jau užgijo E. Masiulio padarytos žaizdos?
– Ši istorija, akivaizdu, kad buvo didžiulis sukrėtimas ir mažai kas tikėjosi, kad partija po tokio sukrėtimo išgyvens, atsities, sėkmingai dalyvaus savivaldos ir Europos Parlamento rinkimuose, Seimo rinkimuose. Visus šiuos dalykus mums pavyko padaryti ir tai, matyt, yra labai gera iliustracija, kad šioje partijoje yra daugiau idėjos ir daugiau vertybių, negu kai kurie žmonės nori kartais parodyti.
Tai taip pat tapo puikiu lakmuso popierėliu, nes vis tie, kurie ieškojo lengvų kelių į politiką, visi tie, kurie tikėjosi su sparčiai augančia partija įšokti į Seimą, jie labai greitai pasitraukė. Tiesą pasakius, dalis mūsų Vilniaus skyriaus irgi pasirinko lengvesnį kelią, toks jų sprendimas. Bet aš džiaugiuosi būdama tokios partijos pirmininke, kuri išgyveno labai sudėtingą laiką.
– Ar gali būti, kad šiuo metu gan žemai Liberalų sąjūdžio pozicijai partijų reitingų lentelėje vis dar daro įtaką korupcijos istorija?
– Aš manau, kad mūsų reitingai yra pakankamai geri, nes nuo balsuojančių jie siekia iki 10 procentų pagal skirtingus duomenis. Na taip, 2016 metų pavasarį mūsų reitingai buvo apie 15 procentų, tai buvo, matyt, vienas iš Liberalų sąjūdžio rekordų. Tai parodo didžiulį potencialą liberalių partijų ir šis potencialas, akivaizdu, išlieka. Jam koją pakiša šioks toks susiskaldymas ir, matyt, dar kažkoks ir tos istorijos šleifas. Bet perspektyva yra gera.
– Pastaruoju metu vis dažniau kalbama apie Seimo rinkimų sistemos keitimą. Ar matytumėte poreikį keisti parlamento rinkimų modelį, jei taip, tai kaip?
– Manau, kad teoriškai proporcinė rinkimų sistema būtų tikriausiai labiau tinkama, labiau subalansuota. Bet praktiškai aš sunkiai įsivaizduoju, kad mes Seime surinktume daugumą tam, kad keistume mūsų rinkimų sistemą.
Aš galbūt kitaip šiek tiek formuluočiau: mes turime pašalinti iš mūsų politinės kultūros tas apraiškas, kurios vienmandatėje renkamų Seimo narių buvimą daro kartais prieštaraujantį bendram valstybės interesui. Čia reikėtų kalbėti apie VIP (Valstybės investicijų – ELTA) programos ar jos principų peržiūrėjimą, kadangi ji dažnai tampa valdančiųjų įrankiu.
Ir kiekvieni nauji valdantieji, nauja koalicija, eidama į valdžią, sako, kad peržiūrės, pakeis, bet per daug patogus tai tampa įrankis, kad kažką keistų. Manyčiau, kad šias rizikas sutvarkius būtų galima ir palikti sistemą, kuri yra dabar. Net ir dėl to, jog ją pakeisti būtų tikrai sunku.
Bet perspektyvoje, galbūt po kažkiek laiko, manau, kad ši diskusija yra tikrai reikalinga ir aš matau tikrai nemažai racijos tame, kad proporcinė rinkimų sistema būtų gal net ir labiau tinkama Lietuvai.
– Koks jūsų požiūris į diskusijas dėl istorinės atminties? Kokia Lietuvoje turėtų būti istorijos politika?
– Kuo mažiau politikos turėtų joje būti, kuo mažiau politikų ir kuo mažiau politikų manipuliacijų istorine atmintimi. Tai yra ekspertų, istorikų reikalas, o politikų padorumo reikalas yra nenaudoti istorinės atminties savo rinkimų kampanijose, norint atkreipti dėmesį į savo naują rinkiminį sąrašą ar dar kažką. Tai yra blogai, nes labai supriešina visuomenę.
Mes ir taip esame linkę susipriešinti: susijungiame labai noriai tik dėl Baltarusijos ar gyvūnėlių teisių, o visais kitais atvejais mes labai greitai susipriešiname. Manau, kad politikams kyla pagunda pažaisti visu šiuo visuomenės susipriešinimu, bet tai yra labai pavojingas kelias.
Aš pasisakyčiau už maksimalų politikos išėmimą iš istorinės atminties temos.
– Bet jautrios istorinės temos, kurių Lietuvos istorijoje yra nemažai, bet kokiu atveju priešina visuomenę. Kaip manote, ar išeitis būtų apskritai mažiau diskutuoti apie istoriją?
– Aš manau, kad reiktų kuo daugiau diskutuoti, bet šiek tiek mažiau politikams, šiek tiek daugiau ekspertams. Mes turime tikrai puikių, išsilavinusių, šioms temoms savo gyvenimą pašventusių ekspertų, kurie, man rodos, labai dažnai tikrai be reikalo lieka nustumti į šoną.
Aš esu už atvirą, intelektualią diskusiją, už tai, kad mes sugrįžtume prie skaudžių savo istorijos laikotarpių, kad mes į juos žiūrėtume įvairiais kampais, kad mes diskutuotume, kad šviestume jaunimą apie tai.
Aš tikrai būčiau už tai, kad plačiąja prasme kuo daugiau istorinės atminties simbolių išliktų ir jaunoji karta galėtų su jais susipažinti, kad mokyklose būtų apie tai kalbama ir diskutuojama. Bet politikų kišimasis į šias temas dažniausiai būna kontrproduktyvus.
