Iš tiesų, artėjant spalio 11 d. vyksiantiems Seimo rinkimams, kandidatai į parlamentą ieško naujų komunikacinių erdvių – ne išimtis ir socialinių tinklų grupės. Politinėmis žinutėmis socialinių tinklų grupėse dalinasi ne tik pedagogų bendruomenei priklausantys kandidatai į Seimą.
Šio kanalo naudoti nevengia ir vienmandatėse rinkimų apygardose kandidatuojantys asmenys savo žinutes skleidžiantys mikrorajonų, miestelių ir miestų bei rajonų grupėse.
Tokia komunikacija, pasak Vyriausiosios rinkimų komisijos (VRK) ir politinės komunikacijos specialistų, yra galima ir leistina, svarbu išpildyti vieną svarbią sąlygą.
Naujų kanalų paieška – natūralus dalykas
„Iš politinės komunikacijos pusės, natūralu, kad politikai, artėjant rinkimams ieško visų įmanomų būdų, visų įmanomų kanalų, kuriais galėtų pasiekti savo potencialius rinkėjus. Jeigu kažkoks politikas kandidatuoja vienmandatėje apygardoje, jam reikia pasiekti konkrečioje teritorijoje gyvenančius žmones ar konkrečios bendruomenės narius.
Tada politikai ieško įvairiausių kanalų. Grupių pagal gyvenamąją vietą, pagal interesus socialinių tinklų erdvėje yra tikrai nemažai, tai politikai ir bando į tas grupes įsijungti bei skleisti jose savo žinutes“, – taip naujų komunikacinių erdvių paiešką apibrėžė Vilniaus universiteto (VU) Komunikacijos fakulteto Medijų tyrimų laboratorijos vadovas, politinės komunikacijos specialistas dr. Andrius Šuminas.
Todėl, dr. A.Šumino teigimu, žiūrint iš politinės komunikacijos pusės, toks politikų noras išnaudoti visus įmanomus kanalus yra visiškai normalus.
Svarbi sąlyga
Pasak VRK pirmininkės Lauros Matjošaitytės, minėta politinių ir agitacinių žinučių sklaida socialinių tinklų grupėse ir galima, ir leistina, tačiau yra viena sąlyga.
„Politikai turi žymėti visą politinę reklamą, nesvarbu ar ją skleidžia savo naujienų sraute, ar dalinasi įvairiose grupėse. Grupės nariai ar administratoriai gali įspėti politiką. Politikams nereaguojant, galima informaciją apie tokias žinutes registruoti Reklamos gaudyklėje, kurią galima rasti VRK tinklapyje arba perduoti el. paštu“, – nurodė ji.
VRK pirmininkės teigimu, reklamos socialinių tinklų grupėse atveju reikšmingi yra ir patys grupių nariai bei administratoriai. VRK yra žinomi atvejai, kai politikai pašalino savo žinutes sulaukę neigiamos grupės narių reakcijos.
Anot VU Komunikacijos fakulteto Medijų tyrimų laboratorijos vadovo, neigiamas reakcijas neretai išprovokuoja tie politikai, kurie prie grupių prisijungia tik rinkimų agitacijos laikotarpiu. Todėl svarbu suprasti, kad toks bandymas komunikuoti socialinių tinklų grupėse ne visada yra veiksmingas ir efektyvus.
„Viskas priklauso nuo to, ar politikas prieš tai toje grupėje grupėje buvo, nebuvo ar buvo visai neaktyvus ir neįsitraukė į diskusijas apie problemas, tai grupei aktualius klausimus. Jei kandidatas, likus mėnesiui ar kelioms savaitėms iki rinkimų, pradės toje grupėje labai aktyviai kažką publikuoti, jis atrodys labai keistai ir didelis klausimas, ar tos žinutės bus paveikios.
Visai kitaip atrodys, jei politikas toje grupėje aktyvus bus visus ketverius metus, tada jo agitacija atrodys visai natūraliai“, – sakė dr. A.Šuminas.
Vykdo stebėseną, tačiau pažeidimų – pasitaiko
Kaip portalo lrytas.lt redakciją informavo VRK pirmininkė, VRK perka politinės reklamos stebėsenos paslaugas. Reklamą socialiniuose tinkluose taip pat stebi apygardų rinkimų komisijos.
Sukurta ir jau minėta Reklamos gaudyklė – įrankis, leidžiantis visuomenei dalyvauti politinės reklamos stebėsenoje: teikti informaciją apie pastebėtą politinę reklamą tiek anonimiškai, tiek nurodant savo kontaktus. Visi faktai, pasak VRK vadovės, vertinami, žiūrint ar reklama pažymėta, o jeigu ji apmokėta, tai ar yra deklaruotos išlaidos, ar jos apmokėtos iš teisėtų finansavimo šaltinių.
„Tenka pastebėti, kad ne visada socialiniuose tinkluose skleidžiama reklama yra deklaruojama VRK pateikiamose kampanijos dalyvių ataskaitose. Pati socialinio tinklo administracija VRK tokių paskleistų reklamos ataskaitų neteikia, išskyrus viešai prieinamą reklamos biblioteką, nors visos kitos Lietuvoje veikiančios visuomenės informavimo priemonės tokios prievolės neišvengia.
Nedeklaruotos reklamos ir išlaidų jai faktus mums padeda atskleisti perkamos politinės reklamos internete stebėsenos paslaugos ir piliečių pilietiškumas, dalijantis pastebėta politine reklama socialinių tinklų platformose, pavyzdžiui, per jau minėtą Politinės reklamos gaudyklę.
Šiandien, kuomet politinę reklamą socialiniuose tinkluose galima užsakyti ir apmokėti nebūtinai iš politinės kampanijos sąskaitos, kartais pastebime, jog ją užsako ne kampanijos dalyviai, o jų vardu ar interesais tretieji asmenys, o trečiųjų asmenų finansavimas rinkimų kampanijose yra draudžiamas“, – reklamos niuansus socialiniuose tinkluose detalizavo L.Matjošaitytė.
Jos teigimu, dar vienas probleminis aspektas – politinės reklamos sklaida socialiniuose tinkluose agitacijos draudimo laikotarpiu. Jeigu kitos visuomenės informavimo priemonės politinės reklamos agitacijos draudimo laikotarpiu neskelbia, socialiniuose tinkluose rinkimų dieną, kai draudžiama rinkimų agitacija, jos vis dar pasitaiko.
„Taip pat Lietuvoje veikiančios visuomenės informavimo priemonės politinę reklamą visiems dalyviams gali skleisti tik vienodais įkainiais, kuriuos privalo deklaruoti VRK prieš skleisdami reklamą. Socialinių tinklų administratoriai šios prievolės nesilaiko“, – aiškino L.Matjošaitytė.
