Gal nujausdamas, kas gali nutikti, A.Lukašenka ir griebėsi automato su jau kitokiomis, visam pasauliui žinomomis pasekmėmis.
Kirgizijoje, priešingai nei Baltarusijoje, yra politinės partijos, jos dalyvauja rinkimų „kovose“, bet po rinkimų pralaimėjusieji nespaudžia rankų laimėtojams, o ima kietus ir sprogstančius daiktus ir eina versti, jų manymu, sufalsifikuotų rinkimų organizatorių. Beje, ne pirmą kartą.
Politologai jau seniai politinių batalijų Kirgizijoje nevadina kautynėmis už demokratiją. Įvardija paprastai – klanų pjautynės. Panašu, kad taip yra ir šį kartą. O dar ir plėšikaujama. Baltarusijoje – kita priežastis, naujos kartos sukilimas prieš „kolūkio pirmininką“. Ar neišvengiamuose naujuose rinkimuose laimės demokratija, t.y. kokią mes įsivaizduojame, dar pamatysime.
Jau penkerius metus stebime kovą su korupcija, oligarchija ir Rusija Ukrainoje. Pavargome ir spėlioti, kuo ta kova baigsis. Dar visai neseniai sveikinome su pergale prieš stagnaciją naują Armėnijos valdžią, o dabar, vis labiau plečiantis žiaurioms kovoms Kalnų Karabache, tik skėsčiojame rankomis. Mūšiams ruošiamos raketos. Baisiau už žemės drebėjimą.
Kas, kur, kada artimiausiu metu? Kokios žinios atplauks po rinkimų Tadžikijoje ir Moldovoje? Tadžikijoje 26 metus karaliauja prezidentas E.Rahmonas, panašiu procentu kaip A.Lukašenka vis „perrenkamas“. Tadžikai – rami tauta, bet šiais laikais politinė ramybė panaši į COVID-19 – po latentinės rinkimų kampanijos staiga pradedama „karščiuoti“.
Akivaizdi pandeminė politinė situacija Moldovoje. Didelei šios šalies gyventojų daliai prezidento I.Dodono nuvertimas – garbės reikalas. Gali užtemdyti ir Baltarusiją. Iki 2021-ųjų galima sulaukti daugybės atgijusių konflikto židinių. Ties riba vėl pavojingai alsuoja Balkanai. O ir klasikinėse demokratijose, nors ir vengiama jas aptarinėti, ne ką ramiau.
Grėsmingai rūkstančių, o neretai ir ugnimi prasiveržiančių politinių vulkanų atžvilgiu nelengva apsispręsti kaimynams, valstybių grupėms, tokioms kaip ES, tarptautinėms organizacijoms. Raginimai sėsti prie derybų stalo, taikiai spręsti konfliktus vis rečiau išgirstami. Ir net pritarus konflikto zonoje kuriai nors pusei sunku apsispręsti dėl tolesnių veiksmų taktikos.
Ryškiausias pavyzdys – Baltarusija. ES ilgai svarstė ir iš dalies tebesvarsto, kokią poziciją užimti dėl A.Lukašenkos. Surasti kaltus rinkimų falsifikavimu ir prievartos protestuotojų atžvilgiu organizavimu nesunku. Galima perrašyti net iš ankstesnių laikų.
Tačiau ar įtraukti į personalinių sankcijų sąrašą A.Lukašenką, kilo vidinių nesutarimų.
Rimtas veiksnys – Baltarusija yra Kolektyvinės saugumo sutarties organizacijos (Armėnija, Baltarusija, Kazachija, Kirgizija, Rusija ir Tadžikija) narė, turinti konkrečius tarpusavio karinės pagalbos įsipareigojimus. Ir net straipsnį sutartyje, beveik nurašytą nuo NATO sutarties penkto straipsnio.
Prancūzijos prezidento E.Macrono vizito į Lietuvą tikslas buvo ne tik paremti Baltarusijos opoziciją, susitinkant su S.Cichanouskaja, bet ir mokantiems skaityti tarp eilučių Lietuvos politikams perduoti ne tik savo nuomonę – ES nėra linkusi konfrontuoti su Rusija.
Tai reiškia, kad ES iš esmės pritaria V.Putino ir A.Lukašenkos beveik dvejų metų „pereinamojo laikotarpio“ nuo „pakyrėjusio“ Baltarusijos vadovo iki „geresnio“ planui.
Iš pradžių maniau, kad ES išsigando, bet Rusijos pakraščiuose sproginėjančių politinių minų fone tai išmintingas sprendimas. A.Lukašenkos problema jau nebėra lemiama. Svarbu, kas bus po jo. Manau, bet kuris skubus variantas nėra naudingas nei Lietuvai, nei ES. Skubos darbą velnias gaudo. Opozicija A.Lukašenkai ir režimui, sutarianti diktatoriaus atžvilgiu, visais kitais valstybės ateities klausimais yra daug margesnė nei kadaise buvo Sąjūdis Lietuvoje. Tik kol kas tie skirtingumai viešai neaptariami.
Nors apetitas kyla bevalgant, vis labiau įsitikinu, kad S.Cichanouskaja netęs politinės karjeros. Revoliucinių permainų fone, didelės politinės ir ekonominės krizės laikotarpiu, Baltarusijai reikia ir atitinkamo sukirpimo politiko.
Per vėlu klausti, kaip elgtis Baltarusijos atžvilgiu Lietuvai, nes mūsų valstybė jau pasielgė. Kiek verti mūsų vertinimai ir sprendimai, parodys ateitis. Abejoju, ar reikėjo Lietuvai, reaguojant į įvykius Baltarusijoje, kelti save kaip pavyzdį kitoms ES valstybėms.
Taip, Lietuvai buvo pagiriamai patapšnota per petį, bet A.Lukašenkos pavardės dar nėra ES sankcijų sąraše. Žinome A.Lukašenkos judesius diplomatinių santykių su Lietuva ir Lenkija atžvilgiu. Akivaizdu, kad ši istorija persikels jau galbūt ant kito Lietuvos užsienio reikalų ministro pečių. Kaip bus sprendžiama?
Strategija ir taktika kitų valstybių atžvilgiu priklauso nuo savų nacionalinių interesų ir turimos tikslios informacijos, kas rūpimoje šalyje vyksta, kokie jos planai. Norisi tikėti, kad Lietuvos vadovai yra gerai informuoti, kas vyksta Baltarusijoje, ir žino daugiau nei eilinis pilietis.
Bet nesenoje istorijoje yra buvę ir neišsamaus, netikslaus ar net klaidingo žinojimo. Pavyzdžiui, vis labiau aiškėja, kad apie Baltarusijos planus atominės energetikos srityje buvo sužinota pavėluotai ir netiksliai. Beje, išorės žvalgyba pasaulyje dabar kaip niekada aktyvi.
