Antrajame rinkimų ture liberalioji politika sustiprės ir būtent jos pagrindu formuosis vyriausybė. TS-LKD iš tikrųjų yra liberalai, o ne konservatoriai, ir šis pavadinimas neteisingai jiems priskiriamas. G.Landsbergis teisingai apie Laisvės partiją sako, jog jų vertybės nuo TS-LKD nesiskiria. Nebent vertybinių popierių srityje.
Netolimoje praeityje TS-LKD gretose dar buvo konservatizmo šalininkų ir žinovų.
Dabar, regis, tokių nebeliko nė vieno – Lietuvos politinėje scenoje dominuoja globalistai, o nacionalistai, teigiama šio žodžio prasme, išsikvėpė dar užkulisiuose. V.Radžvilo kalbų niekas neišgirdo. O gal ir nesuprato.
Šie rinkimai buvo įvairių tautininkiškų politinių junginių ir darinių paskutinis šansas. Iš rinkimų bangos atgal į jūrą nuneštų partijų vienintelė Lietuvos žaliųjų partija (LŽP) ateityje, po penkerių–dešimties metų, dar gali tikėtis daugiau rinkėjų dėmesio, nes šiuo metu ekologines problemas, aktualias senojoje Europoje, mūsų kraštuose užgožia socialiniai klausimai. Tačiau LŽP reikės vis dėlto keisti pavadinimą. Painiojimas su valstiečiais ir žaliaisiais tiesiog pražūtingas.
Apibendrinant Lietuvos politinio gyvenimo ilgametes peripetijas galima teigti, jog partijų formavimasis mūsų valstybėje baigėsi. Kad ir pasiskaidžiusios, yra dvi kryptys – liberalistinė ir socialdemokratinė.
Prieš Antrąjį pasaulinį karą Lietuva norėjo būti modernia europietiška valstybe. Dabar nori tapti dar modernesnė, net postmodernistinė. Sėkmės. Tačiau be savitumo, originalios kultūrinės tradicijos, jos kūrybiško palaikymo valstybė bus kaip sriuba be druskos.
Ką pastebėjau ir išgirdau rinkimų kampanijos, kurioje ir pačiam teko dalyvauti, metu.
Neperrinktiems Seimo nariams – paguodos prizas: solidžios išeitinės kompensacijos
Visų pirma, ko nereikėjo nei specialiai stebėti, nei specialiomis priemonėmis pasiklausyti, – aiškiai buvo girdėti, kad nėra jokių kandidatų ir partijų diskusijų. Piktinosi pretendentai į Seimą, piktinosi rinkėjai ir net monologų, t.y. debatų, vedėjai, tačiau paaiškėjo, jog tokia demokratinių „ginčų“ sąranga yra Vyriausiosios rinkimų komisijos sumanymas.
Teisinamasi laiko stoka ir pretendentų gausa, bet kas trukdo Seimui pakeisti taisykles taip, kad rinkėjams pagaliau būtų aišku, ko siekia ir ką siūlo, laukdami kritikos iš oponento, partijos ir kandidatai.
Kodėl negalima pradėti debatų prieš du, o gal ir tris mėnesius?
Klausantis kandidatų į Seimą dažnai norėjosi pasiteirauti, ar tikrai į šią instituciją renkama. Iš turinio panašiau, kad į savivaldybę. Norėdami įtikti rinkėjams vienmandatininkai ir atsakinėjo kaip būsimi savivaldybių nariai, kurie yra vietinių problemų lobistai. Ir europinių pinigų pramušinėtojai.
Kita vertus, gal jau ir nebeliko didelių problemų. Viskas jau išspręsta. Esame milžiniško politinio agregato, ES, nariai, atidavėme jo „centrui“ nemažą dalį valstybės įgaliojimų, o ES vis labiau integruojantis atiduosim dar daugiau. Ir liks tik regioninės smulkmenos? O kas yra svarbiausia „ekonominei kolonijai“, kaip gana originaliai apibūdino Lietuvos statusą V.Radžvilas? Vytis metropoliją, t.y., kaip madinga sakyti, vytis Vakarus. Jokia paslaptis, jog ne vienam kandidatui Seimas yra laiptelis į „kur nors Briuselyje“.
Mano manymu, ES yra naudinga Lietuvai, bet šios organizacijos ateitis mažoms šalims yra tiesiogiai susijusi su valstybingumu. Savanoriškas valstybingumo atsisakymas yra sudėtingesnė problema už okupaciją. Tačiau būsimame Seime tokių klausimų nebekils. Kažin ar Lietuvos ateities problemos ES kontekste bus pastebėtos ir žiniasklaidoje.
Dar D.Grybauskaitės laikais numarinta diskusija apie užsienio politiką taip ir neatsigavo. Tad nenuostabu, kad tai ir buvo nykiausia rinkimų debatų dalis. Trafaretiniai klausimai, trafaretiniai atsakymai. Ne todėl, kad paklausėjai nieko nenusimano apie užsienio politiką, o atsakinėtojai neturi savo nuomonės. Viskas kur kas paprasčiau – tiek klausiant, tiek atsakant bijoma suklysti. Šabloniniai pasakymai, šimtą kartų girdėtų „aprobuotų“ nuostatų kartojimas, žodžių mišrainė apie vertybes apsaugo nuo klaidos. Ir, neduok Dieve, nuo „istorinės klaidos“.
Išgirdau tik vieną įdomų klausimą: ar iš demokratinės, Lietuvai palankios Baltarusijos vyriausybės taip pat nepirktume Astravo AE pagamintos elektros? Galima papildyti dar vienu klausimu: ką daryti su įstatymu dėl elektros pirkimo iš Baltarusijos, kurio, ekspertų įtikinamu teigimu, neįmanoma įvykdyti? Ar ir būsimajame Seime bus priiminėjami strateginės reikšmės įstatymai, o tik po pusmečio bus aiškinamasi, ar jie įvykdomi?
Bet labiausiai nustebino ne rinkimų kampanijos turinys, kuris kartojasi jau metų metus ir smulkėjant problemoms geresnis nebus, bet valdančiųjų psichologinis nusiteikimas.
Man pasirodė, jog valstiečiai ir žalieji nori orumo neįžeidžiančio rezultato, bet nesiveržia formuoti naujos Vyriausybės.
Susiję straipsniai
O kodėl turėtų plėšytis? Laikai sunkūs, ekonomika, kad ir mažiau, nei prieš pusmetį buvo prognozuota, trauksis. Neišvengiamai teks griebtis diržų veržimo akcijų. Susinervinę gyventojai išeis į gatves. O kas vyksta gatvėse, kol kas dar kitų valstybių, girdime ir matome beveik kas valandą.
Tokiais laikais opozicijoje daug geriau negu valdžioje. Tai ramiai ir aiškina R.Karbauskis – esą kur kas paprasčiau ir saugiau būti opozicijoje, juolab kad ir alga tokia pat. Nebent iš ambicijos vėl norima kišti galvą po artėjančios ekonominės krizės kirviu.