– Ar jau pats faktas, kad URM įsikūrė profesinė sąjunga nerodo įtampos tarp ministerijos darbuotojų jų vadovybės? – „Lietuvos rytas“ pasiteiravo A.Valionio.
– Sakyčiau, teisėtas dirbančiųjų interesų gynimas būdingas viso pasaulio tiek valstybinėms institucijoms, tiek privačioms įmonėms. Lietuva – ne išimtis.
– Tačiau anksčiau URM nebuvo profesinės sąjungos.
– Iš tiesų mūsų profesinė sąjunga įsikūrė tik praėjusių metų pradžioje. Be abejo, jos tikslas – ginti URM darbuotojų interesus, nes jų ir ministerijos administracijos požiūris daugeliu klausimų gali ir nesutapti.
URM personalą sudaro trijų kategorijų darbuotojai: diplomatai, valstybės tarnautojai ir dirbantys pagal sutartį. Profesinė sąjunga atstovauja jų visų interesams.
– Ar tiesa, kad profesinė sąjunga ir dabartinė URM vadovybė kone atvirai konfliktavo?
– Tie konfliktai dar nesibaigė, kai kas sprendžiama net teismuose, bet tokia padėtis ir lėmė, kad patys profesinės sąjungos nariai, suprasdami, koks nepageidautinas susipriešinimas diplomatijos institucijoje, ėmė siekti kompromiso ir diplomatiško dialogo su administracija.
Tada man ir buvo pasiūlyta perimti vadovavimą URM profesinei sąjungai, tikintis, kad aš, buvęs ministras ir įgijęs didelės derybinės patirties, sugebėsiu suderinti interesus ir pasiekti sutarimą. Sutikau tapti profesinės sąjungos pirmininku ir, manau, mums pavyks pirmą kartą pasirašyti kolektyvinę sutartį su administracija.
– Bet sakėte, kad konfliktai ministerijoje dar nesibaigė.
– Taip, tai tiesa – praėjusiais metais ankstesnis profesinės sąjungos pirmininkas, buvęs Muitinės departamento direktorius Rimutis Klevečka netgi aštriai konfliktavo su ministerijos vadovybe. Dėl to jis ėmė nesutarti ir su profesinės sąjungos nariais, norinčiais taikiai bendrauti su administracija. Man ir teko užduotis imtis tokios misijos.
– Jums jau tai pavyko?
– Ministrui ir jo artimiausiai aplinkai reikia suvokti, kad profesinė sąjunga nėra kažkieno užgaida, o atėjo ilgam. Būtina pradėti gilų ir prasmingą dialogą. Administracijai paprasčiau gyventi, kai nėra jai oponuojančios profesinės sąjungos, bet ji susikūrė, stiprėja, kaupia patyrimą ir teks su ja kalbėtis.
Prireikė nemažai laiko, kol mums pavyko įtikinti URM administraciją pradėti derybas dėl kolektyvinės sutarties. Būta atsikalbinėjimo, vilkinimo, nenorėta matyti Darbo kodekso pažeidinėjimų. Bet padėtis jau keičiasi. Naujoji URM kanclerė Jovita Neliupšienė bendrauja konstruktyviai.
– Kas labiausiai piktina ministerijos darbuotojus?
– Pirmiausia darbuotojams rūpi lygios karjeros galimybės ir motyvacija gerai dirbti.
– Kitaip sakant, paskyrimai į svarbius diplomatinius postus?
– Taip, mes manome, jog geriausieji, darbščiausieji, labiausiai motyvuoti, o ne ministro numylėtiniai turi greičiau kilti karjeros laiptais. Be to, rūpinamės ne vien diplomatais, bet ir valstybės tarnautojais bei dirbančiais pagal sutartį.
Žinoma, daugiausia nepasitenkinimo kelia neteisingi diplomatų paskyrimai, rotacijos ir paaukštinimai. Yra vertinimo sistema, bet joje daug painiavos. Pagal Diplomatinės tarnybos įstatymą sukurta diplomatų rangų sistema, kartu Valstybės tarnybos įstatymas numato darbuotojų kategorijas ir tai kartais suveliama.
Neretai nutinka taip, kad augant darbuotojo kvalifikacijai, didėjant patirčiai nebūtinai kyla ir jo diplomatinis rangas ar jis skiriamas į aukštesnes pareigas.
Siekiame diplomatams garantuoti tolygaus kvalifikaciją atitinkančio kilimo pagal pareigas, atlyginimo augimo, profesionalumą atspindinčio diplomatinio rango. Nediplomatams – adekvataus pareigybinės kategorijos augimo.
Todėl tardamiesi dėl diplomatinės tarnybos įstatymo pataisų ir derėdamiesi dėl kolektyvinės sutarties stengiamės sutarti dėl aiškios ir sąžiningos vertinimo sistemos.
– Gal iki šiol daugiausia lėmė protekcijos, geri asmeniniai ryšiai su ministerijos vadovais?
– Yra keletas priežasčių. Viena vertus, daug patirties sukaupę, aukštus diplomatinius rangus įgiję diplomatai nesulaukia jiems tinkamų pareigų, nes administracija nesukūrusi teisingos vertinimo sistemos.
Kita vertus, į aukštas diplomatines pareigas paskiriami politinio pasitikėjimo pareigūnai ir pritrūksta vietų kvalifikuotiems karjeros diplomatams.
Natūralu, kad žmogus, puikiai baigęs aukštąją mokyklą, įveikęs sudėtingą konkursą, pradėjęs dirbti ministerijoje nuo apatinio laiptelio, pamažu kopęs aukštyn ir įgijęs didžiulę patirtį, gali jausti apmaudą, kai jį staiga aplenkia kažkas iš būrelio, susitelkusio aplink ministrą.
Ogi tokių asmenų kartais būna net ne būrelis o visas būrys! Anksčiau su ministru į URM ateidavo vienas politinio pasitikėjimo viceministras ir du trys politinio kabineto nariai – patarėjai.
Būdamas ministras, laikiausi nuomonės, kad kuo mažiau URM dirba politinio pasitikėjimo darbuotojų, tuo darbas stabilesnis, paprasčiau išvengti politinio kišimosi. Man buvo lengviau remtis daugiausia karjeros diplomatais, nes tada visos partijos sutarė, kad svarbiausias Lietuvos tikslas įstoti į NATO ir ES, visi URM darbuotojai buvo susitelkę.
Vėliau ministerijoje ėmė vis daugėti politinių paskyrimų.
– Turbūt ne vien nuo užsienio reikalų ministro tai priklauso. Į URM dirbti ateina ir Prezidentūros, Vyriausybės darbuotojai.
– URM pati deleguoja į Prezidentūrą ir Vyriausybę savo darbuotojų, siekdama geresnio bendradarbiavimo su šiomis institucijomis, jie išsiunčiami su terminuotomis darbo sutartimis ir vėliau sugrįžta į ministeriją. Tai normali praktika.
Tačiau negerai, kai į aukštą diplomatinį postą skiriamas asmuo iš šalies, neturintis nei reikiamos kvalifikacijos, nei tokio darbo patirties, užkirsdamas kelią patyrusiam diplomatui.
– Gal tai ne tik negerai, bet ir katastrofiška, jei toks neišmanėlis skiriamas ambasadoriumi. Juk jis gali smarkiai pakenkti Lietuvos diplomatijai.
– Ministerija, stengdamasi sumažinti žalą, į pagalbą tokiam ambasadoriui siunčia tą patį patyrusį karjeros diplomatą. Tada jis tempia visą ambasados darbo vežimą, rašo visus raštus ir vedžioja už rankos mažai diplomatijoje nutuokiantį ambasadorių.
Be abejo, neįmanoma visai išvengti paskyrimų iš šalies. Tai gali būti ir naudinga, nes būna atvejų, kai ambasadoriumi tapęs politikas sugeba sėkmingai spręsti kokius nors sudėtingus diplomatinius klausimus. Tačiau tai turėtų būti ne taisyklė, o išimtis.
Diplomatų motyvacija dings, jei jie matys, kad į jų siekiamas aukštesnes pareigas skiriami niekada ministerijoje nedirbę asmenys.
– Tai ir mėginate įtvirtinti kolektyvinėje sutartyje?
– Taip, siekiame, kad tokių paskyrimų būtų kuo mažiau ir jie būtų gerai pagrįsti. Todėl norime, kad Atestacinėje komisijoje būtų ir profesinės sąjungos atstovų.
Seimui yra pateiktos Diplomatinės tarnybos įstatymo pataisos, kurios numato tokius saugiklius. Jos sunkiai skinasi kelią ir, matyt, reikės sulaukti naujo Seimo darbo pradžios.
Prasidėjusios derybos dėl kolektyvinės sutarties taip pat turbūt sustos, kol nepradės dirbti nauja ministerijos vadovybė.
– Lietuvoje didžiuojamasi, kad keičiantis valdžioms, išsaugojamas užsienio politikos tęstinumas. Užsienio reikalų ministras L.Linkevičius retai sulaukdavo opozicijos kritikos, bet iš jūsų pasakojimo aiškėja, kad dailus ministerijos fasadas slepia gilią vidinę nesantaiką. Gal ir pačią užsienio politiką būtų dėl ko kritikuoti?
– Tenka pripažinti, kad ne viskas pas mus idealu. Manyčiau, per pastaruosius ketverius metus per daug garo buvo skiriama švilpukui, kitaip sakant, dėmesio viešiesiems ryšiams.
Seniai žinoma tiesa: diplomatai dirba tyliai. Diplomatas turėtų devynis kartus gerai pagalvoti, kad dešimtą kartą nepasakytų nieko nereikalingo. Kalboms yra Seimo nariai, jie gali priiminėti visokias rezoliucijas.
Užsienio reikalų ministras pirmiausia turi ginti savo valstybės interesus, o jų esmė – saugumas ir ekonominis klestėjimas. Jei užsienio politikoje ima dominuoti viešieji ryšiai, sunku tikėtis, kad ji bus efektyvi.
– Sakyčiau, kritikuojate užsienio reikalų ministrą L.Linkevičių, kuris gal ir per uoliai stengėsi pritarti visiems buvusios šalies vadovės D.Grybauskaitės užsienio politikos viražams.
– L.Linkevičius stropiai vykdė ne visada pagrįstus Prezidentūros sprendimus. Jam reikėjo būti aktyvesniam formuojant Lietuvos užsienio politiką. Prezidentė savo stipria valia, autoritetu viską diktavo, o ministras visiškai jai pakluso, atsisakydamas kartais būtinos diskusijos svarbiais užsienio politikos klausimais.
– Kokie tarptautinių santykių pokyčiai gali įvykti JAV prezidento rinkimus laimėjus Joe Bidenui ir kaip jie atsilieptų Lietuvos užsienio politikai?
– Dar anksti konkrečiau kalbėti, bet tikiuosi, kad pasaulio tarptautinis klimatas giedrės, o JAV ir ES santykiai gerės.
Man didžiulį nerimą kėlė neatsakingas Donaldo Trumpo elgesys, kuris priminė dramblio žongliravimą porceliano parduotuvėje. Labai ilgai ir sunkiai tenka kurti transatlantinės erdvės savitarpio pasitikėjimą, NATO įtakų ir galių sistemą ir labai lengva viską išderinti.
Taip ir nutiko, kai D.Trumpas ėmė garsiai svarstyti, ar JAV naudinga dalyvauti NATO veikloje. Kaip teko skaityti neilgai jo komandoje dirbusių asmenų memuaruose, juos apimdavo siaubas nuo tokių prezidento pamąstymų. Tai silpnina ne tik NATO, bet ir pačių JAV galią, sąjungininkų pasitikėjimą šia valstybe ir kelia sumaištį visame pasaulyje.
D.Trumpo politika pakenkė ir tarptautiniams ekonominiams santykiams, kilo nesantaikos ir JAV prekiaujant su ES, ir su Kanada, ir su Meksika, nekalbant jau apie prekybos karą su Kinija.
– Įsiplieskia ir nauji kariniai konfliktai...
– Atsiranda nauji ir atgimsta seni užsienio politikos žaidėjai. Kol NATO laikėsi vieningai ir tvirtai, tol nebuvo didelių iššūkių tarptautiniam saugumui.
Dabar Rusija, turėdama labai kuklų karinį biudžetą, gali visur mojuoti kumščiu. Turkija deklaruoja siekį tapti pasauline islamo lydere, atgaivinti Osmanų imperijos galią ir tai rodo jos veiksmai Kalnų Karabache.
Sutartis dėl karo veiksmų nutraukimo Kalnų Karabache yra iš esmės Armėnijos kapituliacija ir Azerbaidžano pergalė, kuri sustiprins Turkijos įtaką Pietų Kaukaze. Atvyks 2 tūkst. Rusijos ir Turkijos taikdarių.
– Tačiau ar tame regione neišaugs ir Rusijos įtaka?
– Manau, Rusija stengiasi atkurti taiką, kol visai nebuvo sutriuškinta Armėnija. Jau numuštas ir rusų karinis sraigtasparnis. Maskva iki šiol darė įtaką tiek Armėnijai, kurioje turi karinę bazę, tiek Azerbaidžanui, mažiau Gruzijai, nors kišosi ir į ten vykstančius procesus. Dabar Rusijos įtaka Azerbaidžanui bus minimali, o Armėnijoje gali išaugti.
Maskva suinteresuota nušalinti Armėnijos premjerą Nikolą Pašinianą, kuris pradėjo vykdyti vakarietiškas reformas, ėmė atleidinėti Rusijoje karo mokslus baigusius generolus. Abejoju, ar jis dabar įstengs išsilaikyti.
Tai rodo įvykiai Jerevane – minios, apkaltinusios N.Pašinianą kapituliacija, reikalauja, kad premjeras atsistatydintų, užėmė parlamentą, primušė jo pirmininką.
Visa tarptautinė bendruomenė pripažįsta, kad Kalnų Karabachas – Azerbaidžanui priklausanti teritorija, bet per tris dešimtmečius nieko nebuvo nuveikta, sprendžiant šią problemą. Turkijos padedamas gerokai turtingesnis Azerbaidžanas dabar smarkiai apsiginklavo ir sugebėjo įveikti Armėniją.
– Vis dėlto Azerbaidžanas viso Kalnų Karabacho dar neužėmė.
– Sakyčiau, ir nenorėjo užimti. Azerbaidžaniečių kariuomenė vos per kelis kilometrus nuo Kalnų Karabacho sostinės Stepanakerto ir jie nežino, ką reikėtų daryti su gyventojais, kurių, tiesa, ten liko labai nedaug. Azerai nenukirto ir bambagyslės – kelio tarp Armėnijos ir Kalnų Karabacho, nors nesunkiai galėjo tai padaryti.
Dabar Azerbaidžanas galės derėtis iš jėgos pozicijų. Nepamirškime, kad iš aplink Kalnų Karabachą esančių armėnų užimtų 7 rajonų yra pabėgę daugiau kaip 700 tūkst. azerbaidžaniečių.
Kai 2001 metais Lietuvai pirmininkaujant Europos Tarybos komitetui lankiausi Azerbaidžane, nors Kalnų Karabachas nebuvo mūsų vizito dienotvarkėje, tuometis prezidentas, dabartinio tėvas Heidaras Alijevas primygtinai mane spaudė apsilankyti pabėgėlių stovyklose.
Dabar gali būti prisiminti ir seni amerikiečių pasiūlymai apsikeisti teritorijomis. Juk Azerbaidžanui priklausanti Nachičevanės autonominė respublika yra eksklavas, atkirstas Armėnijos.
– Bet ką čia gali nuveikti Lietuva?
– Lietuva gali nuosekliai remti ES ir tarptautinių organizacijų pastangas spręsti šį konfliktą. Galime Bendrijos lygiu siūlyti, ką reikėtų daryti. Iki šiol nesame gerai įsisąmoninę, kad Lietuva yra ir ES, ir NATO dalis, o ne kažkas atskirai. Mes galime čia tarti savo žodį.
Tačiau pastaruosius aštuonerius metus Lietuva to nedarė, laikėsi tylaus užutekio pozicijos. Aiškiau neapibrėžėme net savo interesų.
– Susidarydavo įspūdis, kad JAV prezidentu tapus D.Trumpui, Lietuva stengėsi tik laviruoti tarp amerikiečių ir europiečių, visiems įtikti ir nė vienų neužpykdinti.
– Taip, bet J.Bidenui tapus JAV prezidentu, įtampa tarp Vašingtono ir Briuselio, Berlyno, Paryžiaus turėtų atlėgti.
Vieną gerą darbą vis dėlto D.Trumpui reikėtų pripažinti – jis primygtinai parodė, kad ir Europos didžiosios valstybės privalo pasirūpinti saugumu, padidinti savo įnašą į NATO finansavimą.
Mums į naudą ir tai, kad amerikiečiai, išvesdami dalį karių iš karinių bazių Vokietijoje, ateina į Lenkiją. Tai labai sustiprins mūsų saugumą, nes kas rizikuos tiesiogiai įsivelti su JAV į karinį konfliktą? Šie pokyčiai turėtų išlikti ir prie J.Bideno.
– Kitaip sakant, tikitės, kad transatlantiniai santykiai dabar tik gerės?
– Rizikos išlieka. Ką tik ES paskelbė kelių milijardų dolerių sankcijas JAV dėl valstybės paramos „Boeing“ bendrovei. Ne taip tiesiama ranka į Baltuosius rūmus ateinančiam J.Bidenui. Nesuprantu, kam reikėjo tai daryti.
– ES turbūt laukia ir daug vidinių iššūkių?
– Girdėti balsų, kad JAV pralaimėjus D.Trumpo populizmui, ir Europoje ši banga silpnės. Aš nesu taip optimistiškai nusiteikęs. Euroskepticizmas atlėgs tada, kai išnyks jį skatinančios priežastys.
Kol emigrantų antplūdžio grėsmė nedingo, nesitraukia koronaviruso pandemija, tęsiasi ekonominė krizė, tol populiarūs bus paprasti atsakymai į sudėtingus klausimus. Juo labiau socialiniai tinklai leidžia populistams lengvai įtikinti savo teisumu menkai išsilavinusius rinkėjus.
Kita vertus, jaučiasi, kad artėja didelių ES reformų metas. Daugėja informacijos, kad įvyks Bendrijos forumas, panašus į ankstesnį ES Konstituciją turėjusį parengti Konventą. Jis galėtų nubrėžtų ateities Europos gaires.
Lietuvai reikia apsispręsti kokios ES mes norime – nacionalinių valstybių šeimos su minimaliais centro įgaliojimais ar federacijos. Galimi ir tarpiniai variantai.
Buvęs Europos Komisijos vadovas Jeanas-Claude Junckeris siūlė ir dviejų greičių ES. Bendrijos branduolys būtų euro zona, kuriai priklausančios valstybės sparčiau judėtų link integracijos. Galbūt bus grįžtama prie panašių sumanymų.
Esu įsitikinęs, kad Lietuvos interesas būtų priklausyti tokiam branduoliui. Žinoma, Lenkija priešinsis šio darinio kūrimui. Tai jau iššūkis Lietuvai, kaip suderinti ir glaudesnę europinę integraciją, ir labai svarbią strateginę partnerystę su Varšuva. Apie tai reikia galvoti jau šiandien. Tokia diskusija galėtų sutelkti Lietuvos politikus.
Vienaip ar kitaip, naujajam Lietuvos užsienio reikalų ministrui iššūkių netrūks. Kad ir kas juo taptų, tikiuosi, kad jis glaudžiai bendradarbiaus su profesine sąjunga.
