Savo jėgas naujoji Seimo narė išbandė ir Naujosios Vilnios vienmandatėje apygardoje, kur tarp konkurentų liko trečia.
Lietuvos lenke prisistatanti moteris patikino, kad tautinių mažumų klausimas bus itin svarbus jos politinėje veikloje. Supriešinimu ir manipuliacija grįsta tautinių mažumų politika, pasak E.Dobrovolskos, turi baigtis.
– Kokios pagrindinės prioritetinės sritys atsidurs jūsų politinėje darbotvarkėje?
– Perteklinės teisinės atsakomybės atsisakymas yra prioritetinė sritis. Juolab, kad atstovaujant diskriminacijos ir kitose bylose, teko pamatyti, kaip kai kurie teisės aktai veikia ar neveikia. Liekant prie savo prioritetų, akivaizdu, kad ir bendri draudimai arba neproporcionalūs ribojimai lieka aktualūs ir mano darbotvarkėje.
Pavyzdys galėtų būti draudimas gauti pajamas pirmaisiais vaiko priežiūros atostogų metais. Tai tikrai neskatina moterų išlikti darbo rinkoje ir neužtikrina lyčių lygybės.
– Kaip galima numanyti, atsimenant jūsų rinkiminę kampaniją ir pasisakymus viešojoje erdvėje, jums rūpi ir tautinių mažumų klausimai?
– Tikrai taip. Tai viena iš sričių, su kuria nemažai dirbau. Kaip mes žinome, nuo 2010 m. Lietuva neturi tautinių mažumų įstatymo, mes dar turime ratifikuoti tautinių mažumų pagrindų konvenciją. Jeigu mes pažiūrėtume, Europos Taryba kas penkerius metus teikia ataskaitas Lietuvai būtent su rekomendacijomis, ką reikėtų keisti.
Šiandien mes, deja, nieko neturime ir labai gaila, kad iki šiol tai buvo labiau manipuliacijos įrankiu, o ne problemos sprendimu. Esu tikra, kad tautinių mažumų lingvistinių teisių užtikrinimas jokiu būdu nekelia grėsmės valstybinės kalbos statusui ir yra puikiai suderinamas.
Pusmetis iki rinkimų buvau grupės prie Tautinių mažumų departamento vadovė, rengiant įstatymo projektą, kurio darbo grupėje dalyvavo ir Valstybinė kalbos inspekcija, Kalbos komisija, kitos institucijos ir ministerijos. Rengiant projektą, tikrai pavyko rasti kompromisinius variantus, kurie tinka abiem pusėms.
Norėčiau tikėti, kad šios kadencijos Seimui pavyks priimti tą įstatymą.
– Jūs pateikėte praktinį pavyzdį, įvardijote realų įstatymą, kurio priėmimo sieksite. Kokių dar įstatyminių patobulinimų, pakeitimų siektumėte srityse, kuriose planuojate dirbti parlamente?
– Kitas pavyzdys galėtų būti marginali asmenvardžių rašyba. Man teko atstovauti daugiau nei šimte bylų, kuriose teismų praktika yra labai aiški ir netgi Kalbos komisijos, kuri dalyvauja tose bylose, pozicija sako, kad mišrioms šeimoms, kai, pavyzdžiui, lietuvė išteka už užsieniečio arba jų vaikams nėra prieštaravimo rašyti W, Q ar X.
Yra tokių absurdiškų situacijų, kad net jei teisminiu keliu motinai yra įrašoma viena iš minėtų raidžių, susilaukus vaikų, dėl kiekvieno vaiko turi būti atskiras teisminis procesas.
Tai reiškia, kad mes švaistome biudžeto pinigus teisėjų atlyginimams, civilinės metrikacijos skyriui, kuris privalo rengti išvadas, ir Kalbos komisijai, kuri teikia išvadas.
Šiuo klausimu daugiau nei šimtas teismų yra laimėta, tai aišku, koks įstatymas turėtų būti priimtas, ir akivaizdu, kad trūksta išimtinai tik įstatymų leidėjo valios. Norėčiau tikėti, kad šis Seimas galės susitarti ir nebešvaistys lėšų tokiems reikalams.
– Girdėjome jūsų pasisakymus, susijusius su iki šiol vystyta tautinių mažumų politika, kuriuose jūs akcentavote, kad tautinių mažumų politika Lietuvoje ilgus metu buvo supriešinančio pobūdžio. Kokia ta tautinių mažumų politika turėtų būti, kad ji nepriešintų ir išties atspindėtų tautinių mažumų teises?
– Šia tema iki šiol buvo mėginama manipuliuoti, gerų arba blogų santykių su Lenkija vardan. Manau, kad galima gražiai bendradarbiauti su savo kaimyne, nekeliant tokių sąlygų. Čia reiktų pabrėžti, kad mes, visų pirma, kalbame apie Lietuvos Respublikos piliečius, kurie yra tiesiog kitos tautybės.
Konsensusas Seime galėtų būti surastas, kai mes kalbėsime būtent apie savo piliečius ir apie tai, kad būtent šitai piliečių grupei mes norime priimti reglamentavimą, kurio trūksta.
Lygiai taip pat manau, kad didžiausia klaida yra tada, kai abi pusės turi savo įsitikinimus ir nebando surasti dialogo. Tikrai viena iš vertybių yra valstybinė kalba ir jos apsauga įtvirtinta Konstitucijoje, bet tautinių mažumų teisės taip pat yra įvardintos Konstitucijoje.
Tai šias vertybes galima jų nesupriešinant sureguliuoti ir išspręsti tą klausimą, kad tos temos tiesiog nebebūtų ir nebebūtų manipuliacijų.
– Artėjant Seimo rinkimams, dažnai girdėjome kritiką Laisvės partijai esą ji yra tik dviejų klausimų partija. Tai galima sakyti, kad jūsų politiniai prioritetai, planuojama politinė darbotvarkė parodo, jog taip tikrai nėra?
– Man atrodo, kad tas priešrinkiminis partijos vertinimas kaip vieno ar dviejų klausimų partijos nėra įžeidus. Iš tikrųjų Laisvės partija Seime turės narius, kurie ateina iš labai skirtingų sričių ir su keliomis labai aktualiomis ir žinomomis temomis. Pavyzdys galėtų būtų Tomas Vytautas Raskevičius, kuris puikiai atstovauja LGBT bendruomenei, jos aktualijoms.
Aš pati dirbu su teisės ir teisingumo procesais bei tautinių mažumų tema. Turime Morganą Danielę, dirbančia su psichinės sveikatos klausimais.
Tie nišiniai klausimai gana dažnai yra pamirštami, tai turėjimas žmonių, kurie kalbės ne tik bendrais klausimais, bet ir tais klausimais, nors tai be abejo sudarys mažąją dalį Seimo darbotvarkės, yra svarbus. Šių klausimų iškėlimas, manome, labiau sujungs bendruomenę, o ne skaldys ją. Iki šiol mes girdėjome apie kai kurių grupių ištrėmimą iš viešojo gyvenimo, o tai yra visiškai neteisinga.
– Pakalbėkime apie jūsų asmeninį apsisprendimą. Jūs teisininkė, žmogaus teisių aktyvistė, kaip apsisprendėte sukti į politiką – tiek į savivaldą, tiek į nacionalinę politiką?
– Plano ir siekio dalyvauti politikoje neturėjau. Tačiau dirbant, atstovaujant žmogaus teisių problematiką, teko nemažai bendrauti su politikais. Prieš savivaldos rinkimus, kadangi pažinojau Remigijų Šimašių kaip merą, pas kurį ėjau su pasiūlymais, ką galima Vilniaus mieste pakeisti žmogaus teisių labui, gavau kvietimą.
Būtent R.Šimašius yra asmuo, kuris yra kaltas, kad atsidūriau politikoje, nes aiškus deklaravimas, kad Vilnius yra daugiakultūris, laisvės ir atvirumo miestas, buvo labai svarbus. Vilniaus miesto savivaldoje matome žmones, atstovaujančius įvairias visuomenės grupes.
Tikrai tikiu, kad žmonėms, kurie dirba su teisės aktų projektais arba su teise, būtų protinga investuoti savo žinias. O sprendimas buvo paremtas tuo, kad nesvarbu, kiek bylų tu gali laimėti ir yra pripažįstama, kad tikrai kai kurie teisės aktai nefunkcionuoja, bet, deja, tai visiškai nieko nereiškia, nes reikia tiesiog politinės valios. Tikiu, kad ši valdžia tikrai geriau atlieps visuomenės poreikius.
– Jūs turite patirties teisės srityje, savivaldos politikoje, su kokiomis vertybėmis ateinate į Seimą?
– Mano patirtis Vilniaus miesto savivaldybėje leido suprasti, kad, mano manymu, esminė vertybė ir yra tas santykis, kai girdi visas grupes. Kadangi teko vadovauti darbo grupei savivaldybėje, kuri rengė romų integracijos programą, tas girdėjimas skirtingų pusių ir mėginimas kalbėtis, išgirsti, suprasti ir atliepti, o ne tiesiog priimti reguliavimą buvo labai svarbus.
Kai kuriuose debatuose iš valdančiųjų teko girdėti, kad pats reguliavimas yra kaip tikslas. Reguliavimas negali būti tikslas, jis tik priemonė ir mes turime išgirsti, kokių tikslų iš tiesų siekiama.
