Tai keturis sekmadienius apimantis laikotarpis, kurio pavadinimas kildinamas iš lotyniško žodžio adventus, reiškiančio atėjimą. Remiantis krikščionišku mokymu, adventas yra laikotarpis, simbolizuojantis Jėzaus gimimo – atėjimo laukimą.
Adventas baigiasi per Kūčias, tai yra gruodžio 24 d.
Ramybės metas
Beveik keturias savaites trunkantis adventas yra pasiruošimo Jėzaus gimimui laikas. Tad simboliškai šis laikas skiriamas didžiųjų metų švenčių laukimui ir pasiruošimui joms.
Kartu tai yra ramybės ir susikaupimo metas, kai rekomenduojama atsisakyti linksmybių, laiką leisti ramiau, netriukšmingai, apmąstant gyvenimą ir besibaigiančius metus. Nuo senovės buvo manyta, kad, atėjus adventui, verta aprimti, „apsivalyti“ mintis, kad, sutikus didžiąsias metų šventes, būtų galima atsinaujinti ir pradėti naujus metus atsisakius to, kas kenkia ar trukdo.
Senovėje tikėta, kad būtent šiuo metu suaktyvėja dvasios. Todėl advento laikotarpiu protėviai imdavosi įvairių priemonių, skirtų piktoms jėgoms atbaidyti: jie bandydavo prišaukti saulę, užtikrinti namų apsaugą.
Bažnyčios mokymas advento penktadieniais pataria tradiciškai atsisakyti mėsos. Kai kurie liaudies papročiai liudija, kad anksčiau šiuo rimties metu buvo draudžiama dirbti kai kuriuos ūkio darbus, pavyzdžiui, kirsti mišką ar kapoti malkas, kirpti avis, užsiimti triukšmingais buities ir ūkio darbais.
Manyta, kad per adventą negalima nieko skolintis ir kaip tik šiuo metu būtina tiek grąžinti visas skolas, tiek nudirbti visus nebaigtus darbus. Tiesa, visus darbus buvo rekomenduojama nudirbti iki vidurnakčio.
Svarbiausios tradicijos
Advento vainikas. Vainikas jau tapo beveik neatsiejama advento laikotarpio dalimi. Advento vainiko tradicija Lietuvoje išpopuliarėjo po 1990 m. ir į mūsų šalį atėjo iš Vakarų Europos, kaip vokiškosios kultūros dalis. Spėjama, kad evangelikų pastorius Johanas Hinrichas Vichernas 1839 m. nupynė pirmą advento vainiką.
Tai padaryti jį paskatino vaikai, nuolat klausinėjantys, kada ateis šv. Kalėdos. Keturios vainike esančios žvakės, uždegamos kiekvieną sekmadienį, turėjo vaikams padėti, skaičiuojant iki šv. Kalėdų likusias dienas.
Tradiciškai vainikas pinamas iš visžalių augalų šakų – dažniausiai eglių. Vainikas papuošiamas keturiomis žvakėmis, kiekvieną advento sekmadienį reikia uždegti po vieną žvakę – žvakės yra keturių šio laukimo laikotarpio savaičių simboliai. Taip kiekvieną savaitę uždegant po vieną žvakę, paskutinįjį – ketvirtąjį – advento sekmadienį jau dega visos keturios žvakės.
Religiniai ir etnologiniai šaltiniai liudija, kad svarbios būdavo ir žvakių spalvos. Įprastai į vainiką dėtos trys violetinės žvakės ir viena rožinė žvakė.
Advento kalendorius. Dar viena advento tradicija, padėjusi skaičiuoti iki šv. Kalėdų likusias dienas, buvo advento kalendorius, kuris išpopuliarėjo XIX–XX a. sandūroje. Kiekvienai advento dienai kalendoriuje skirta viena dėžutė, vienas maišelis, vienas vokas ar vienas langelis.
Kuo užpildyti dėžutes ar langelius, labai priklauso nuo norų ir įpročių. Tikintieji jas mielai užpildydavo citatomis iš Šventojo rašto ar gerais darbais, kuriuos vertėtų atlikti iki švenčių.
Neretai advento kalendoriaus langeliuose „slepiasi“ ir saldainis ar nedidelė dovanėlė, padedanti praskaidrinti niūrias ir tamsias žiemos dienas bei šv. Kalėdų laukimą.
Pasninkas. Advento laikotarpiu rekomenduojama susilaikyti nuo itin gausių vaišių, nes tai laikas skirtas apvalyti ir kūną, ir sielą. Tikintieji advento penktadieniais dažniausiai nevalgo mėsos.
Kai kas per adventą atsisako ne tik mėsos, bet ir pieno produktų, taip pat alkoholinių gėrimų. Kada pasninkauti? Klausimas, į kurį vieno atsakymo nėra. Kartais pasninkaujama tik penktadieniais, kartais ir kai kuriomis kitomis savaitės dienomis ar net visą adventą.
