Karantino sąlygomis didesnė dalis žmonių buvo priversti keisti gyvenimo būdą. Ar šie nauji įpročiai ir poreikiai pakeis kauniečius? Ko galėtume pasimokyti iš karantino laikotarpio, kokias išmoktas pamokas pritaikysime gyvenime po karantino bei pandemijos?
Kauno technologijos universiteto (KTU) Socialinių, humanitarinių mokslų ir menų fakulteto dekanas A.Lašas įsitikinęs, kad karantinas mus prijaukins prie virtualios aplinkos ir per ją teikiamų paslaugų.
Bet Kauno valdžiai, A.Lašo nuomone, jau dabar metas galvoti, kaip padėti kauniečiams, kad jie po karantino jaustų kuo mažiau skaudžių pasekmių, ir patarė, į ką reikėtų kreipti daugiausia dėmesio.
– Kaip vertinate kauniečių elgesį pirmojo ir antrojo karantino metu, kokių klaidų buvo padaryta, ar tinkamai pasiruošta antrajai pandemijos bangai? – „Laikinoji sostinė“ paklausė A.Lašo.
– Nemanau, kad kauniečių elgesys kuo nors išsiskyrė iš kitų miestų gyventojų elgsenos. Vieni saugojosi daugiau, kiti – mažiau, ir tai jau kiekvieno individo išsilavinimo bei psichologijos klausimai.
Akivaizdu, kad antrajai pandemijos bangai Vyriausybė nesugebėjo adekvačiai pasiruošti ir laiku priimti svarbių sprendimų. Pavyzdžiui, man nekyla jokios abejonės, kad griežtas karantinas turėjo būti skelbiamas per vaikų rudens atostogas ir pratęsiamas nuo savaitės iki dviejų. Bet to nebuvo padaryta greičiausiai dėl artėjančių rinkimų. To pasekmes visi matome.
– Kaip, jūsų nuomone, pasikeis kauniečių gyvenimas po karantino? Gal daugiau žmonių mažiau pinigų leis įvairiems daiktams, o ieškos kultūrinių renginių, knygų? O gal to naivu tikėtis?
– Net neabejoju, kad žmonės po karantino bus išsiilgę bendravimo, kelionių, įvairių renginių ir reginių.
Taigi šuolį šiose srityse tikrai matysime.
Jei kalbėtume apie vartojimą, nesu įsitikinęs, kad keisis jo mastas, bet faktas yra tai, jog koreguosis, pavyzdžiui, apsipirkimo įpročiai. Daugelis žmonių dar noriau pirks internetu, užsisakys maistą į namus, naudosis kitomis elektroninėmis paslaugomis. Taigi net ir po karantino virtuali erdvė mūsų gyvenime dominuos vis labiau.
– Kokias pasekmes jaus verslas, restoranai, viešbučiai, turizmas, kultūros įstaigos? Kam pavyks sugrįžti į rinką? Gal dabar metas galvoti, ką originalaus pasiūlyti klientams? Kas gali būti patrauklu ateityje?
– Pasekmės turizmo verslui greičiausiai bus trumpalaikės. Iš pasaulinių akcijų rinkų tendencijų matome, kad ateities lūkesčiai iš esmės nesikeičia. Nėra pagrindo manyti, kad žmonės ilgainiui ims mažiau keliauti ar lankytis restoranuose. Tai labiau susiję su finansinėmis galimybėmis, o psichologinė nuostata ar požiūris neturėtų iš esmės keistis.
Kaip jau minėjau anksčiau, manau, kad karantinas mus dar labiau prijaukins prie virtualios aplinkos ir per ją teikiamų paslaugų.
– Kokios jūsų prognozės dėl nekilnojamojo turto perspektyvų, ar būstų ir namų pirkėjų poreikiai keisis? Gal dažniau bus ieškoma būsto, kuriame patogiau izoliuotis, dirbti iš namų?
– Nesu šios srities specialistas, bet būtent taip prognozuoja ekonomistai. Nežinau, kiek tokios tendencijos yra ilgalaikės, nes jei pandemija bus galutinai suvaldyta per ateinančius metus, išnyks ir tas kontekstas, kuris mus vertė mąstyti apie kitokį būstą.
Bet gali atsitikti ir taip, kad po kelerių metų turėsime naujos pandemijos bangą, ir tada jau nauji nekilnojamojo turto pirkėjų poreikiai dar labiau įsišaknys.
– Ar Kaune švietimo sistema sugebėjo prisiderinti prie karantino sąlygų ir kokios naudos iš to gali būti po jo? Gal daugiau jaunų žmonių gali būti linkę studijuoti Lietuvoje ir Kaune, nes judėjimas po pasaulį buvo apribotas ir tai gali pasikartoti ateityje?
– Nauda priklausys nuo to, kokias išvadas ilgainiui padarysime. Pavyzdžiui, švietimo specialistai jau daug metų kalba apie tai, kad turėtų keistis mokytojo vaidmuo. Dabar, pasinaudodami skaitmeninėmis technologijomis, galime mokymą labiau individualizuoti, greičiau ir efektyviau nustatyti žinių ar įgūdžių spragas, bet klausimas, ar tuo pasinaudosime.
Nemanau, kad jaunimo noras mokytis Kaune kaip nors iš esmės transformuosis. Kaunui dėl studentų buvo ir liks sunku konkuruoti su sostine. Sostinė turi savo unikalių privalumų, todėl mums reikia telkti ir stiprinti pačias studijas. Jei mes čia, Kaune, turėsime stiprias tarptautinio lygio ir tarptautiškas studijų programas, tada ir mūsų patrauklumas gerokai išaugs ne tik Lietuvoje, bet ir už jos ribų.
– Ar karantino metu buvo kokių nors lūkesčių iš Kauno valdžios, kokių darbų reikėjo? Kaip miesto vadovai ir politikai gali prisidėti, kad Kauno verslas ir gyventojai po karantino jaustų mažesnes jo pasekmes?
– Nereikia laukti karantino pabaigos, nes žmonėms ir dabar yra labai daug iššūkių, ypač psichologinių. Būtent šitoje srityje Kauno valdžia turėtų imtis daugiau iniciatyvos, paremti nevyriausybines miesto organizacijas, papildomai finansuoti psichologinės pagalbos linijas, nes tokios krizės turi tiek trumpalaikių, tiek ir ilgalaikių socialinių pasekmių.
Reikėtų taip pat planuoti papildomą pokrizinę pagalbą mokiniams. Juk ne visos mokyklos sėkmingai vykdo nuotolinį ugdymą, todėl neišvengiamai atsiras žinių bei įgūdžių spragų. Jas reikės užpildyti skiriant papildomą dėmesį mokiniams ir finansavimą pedagogams.
Žodžiu, poreikiai tikrai dideli, todėl reikia išgryninti esminius prioritetus. Man atrodo, kad švietimas ir sveikata visada turi būti valdžios prioritetų priešakinėje linijoje.
