Greitųjų medicinos pagalbos stočių skyrybos COVID-19 pandemijos įkarštyje Lietuvą grąžino į laikus, kai greitosios pagalbos ekipažas pas ligonį gali važiuoti šimtą kilometrų, nors visai šalia yra kitas.
Tokia situacija susiklostė Telšių, Mažeikių ir Plungės greitosioms pagalboms nusprendus atsiskirti nuo Šiaulių greitosios medicinos pagalbos stoties (GMPS) dispečerinės.
Istoriją kartoja du kartus
Skambučius iš Plungės, Rietavo ar Telšių rajono mobiliojo ryšio bokštai dažnai nukreipia į Šiaulius, tačiau šiame mieste dirbantys greitosios pagalbos dispečeriai neturi teisės net pakonsultuoti medikus kviečiančio paciento.
Sulaukę tokio skambučio Šiaulių GMPS dispečeriai renka šešiaženklį numerį ir paskambinę kolegoms į Panevėžį padiktuoja pagalbos prašančio gyventojo telefono numerį.
Sulaukę dispečerio iš Panevėžio skambučio skubios pagalbos laukiantys gyventojai jam vėl iš naujo turi aiškinti, dėl ko kviečia greitąją pagalbą.
Telšių ir Mažeikių greitosios pagalbos stotys prie Panevėžio GMPS dispečerinės prisijungė prieš mėnesį. Per tą laiką Šiaulių GMPS sulaukė daugiau nei šimto pasiklydusių skambučių iš Mažeikių ir per 40 skambučių iš Telšių.
Nebenori mokėti už ryšį
„Mums tai papildomas darbas ir gyventojų nervinimas. Skubios pagalbos laukiantis žmogus savo problemas priverstas pasakoti du kartus“, – apie susidariusią situaciją pasakojo ilgametė Šiaulių GMPS vyriausioji gydytoja Eugenija Kukaitienė.
Šių metų rugsėjo 30-ąją E.Kukaitienė gavo Telšių, Mažeikių ir Plungės greitųjų pagalbų raštą, kad privačios bendrovės radijo ryšys, kuriuo naudojasi Šiaulių GMPS, šioms įstaigoms per brangus.
Jos pareiškė jau nuo lapkričio 1-osios norinčios jungtis prie Panevėžio GMPS dispečerinės, kuri naudojasi valstybės finansuojamu Bendrojo pagalbos centro (BPC) ryšiu.
Reforma – per vieną mėnesį
Toks skubotas sprendimas sujaukė Šiaulių GMP darbą. „Per mėnesį man reikėjo sumažinti darbuotojų, kurie buvo priimti Telšių apskričiai aptarnauti, sumokėti jiems išeitines pašalpas“, – pasakojo Šiaulių GMPS vadovė E.Kukaitienė.
Medikams nerimą kelia ir kita problema: BPC ryšiu besinaudojanti Panevėžio GMP gyvena lyg atskira respublika. Kur važiuoja Panevėžio apskrityje esančių Pasvalio, Rokiškio ir Anykščių GMP ekipažai, nemato nei Šiaulių, nei Vilniaus, nei Kauno greitųjų pagalbų dispečeriai, lygiai taip pat nemato ir Panevėžio GMP kitose savivaldybėse esančių brigadų.
Sveikatos apsaugos ministro įsakyme nurodyta, kad visų rajonų greitosios pagalbos ekipažai turi būti matomi kitoms dispečerinėms. To reikia norint kuo greičiau suteikti pagalbą nelaimės ištiktam žmogui.
„Kartais skambučiai paklysta – sulaukiame jų ir iš Zarasų, ir iš Ukmergės. Tokiais atvejais mes ir be jų dispečerinių matome, ar yra laisva brigada, ir galime jai perduoti iškvietimą. Kur yra Panevėžio apskrities brigados, mes nematome ir su jomis susisiekti negalime“, – apie keistą situaciją kalbėjo E.Kukaitienė.
Permainas pajus ir latviai
Ant plauko pakibo ir Lietuvos bei Latvijos sveikatos apsaugos ministerijų sudaryta sutartis dėl pagalbos teikimo COVID-19 pandemijos metu.
Mažeikių rajonas yra pasienio zonoje. Jeigu Šiaulių GMPS dispečerinę pasiekia skambutis iš Latvijos, pranešimas perduodamas arčiausiai esantiems ekipažams.
Tačiau šią zoną turinti aptarnauti Šiaulių GMPS nebemato Mažeikių ekipažų. Iš savo automobilių jie jau išmontavo po 3,5 tūkst. eurų kainavusią Šiaulių dispečerinės įrangą.
Neaiški ir Plungėje dirbančios mobiliosios greitosios pagalbos brigados ateitis.
Ją įkūrusi Šiaulių GMPS darbuotojus aprūpino įranga, medikamentais ir apranga, tačiau neišnuomojo patalpų. Plungei nusprendus atsiskirti nuo Šiaulių dispečerinės, iš patalpų kraustoma ir ši brigada, nors 15 jos darbuotojų priklauso Plungės greitajai pagalbai.
Tikrino trys komisijos
Telšių apskrities greitosios pagalbos medikai Šiaulių GMPS paslaugomis naudojosi septynerius metus – nuo 2013 metų. Prisijungti prie didesnio miesto tuomet buvo pigiau, nei įkurti savo dispečerinę.
„Prisijungus šias savivaldybes mums prisidėjo dar 170 tūkst. gyventojų, todėl priėmėme daugiau dispečerių. Šių rajonų mašinoms nupirkome naują įrangą, kad dispečeriai galėtų matyti ekipažų judėjimą, o vairuotojas tiksliai žinotų, kur jam reikia važiuoti“, – pasakojo Šiaulių GMPS vadovė E.Kukaitienė.
Automobiliuose sumontavus modernią įrangą dispečeriai matė, kuris ekipažas yra arčiausiai pagalbos prašančio žmogaus, ir nusiųsti jį į iškvietimą. Per tą laiką dispečeriai pranešėjui patardavo, ką daryti, kol atvyks medikai.
Dėl dispečerinės aptarnavimo paslaugų Šiaulių GMP buvo sudariusi sutartį su „Degbera“ ir Tarptautinės skubiosios medicinos akademija (TSMA). Anot E.Kukaitienės, norinčiųjų teikti šias paslaugas buvo ir daugiau, tačiau kitų bendrovių pasiūlymai neatitiko tuomečių Sveikatos apsaugos ministerijos reikalavimų.
E.Kukaitienė prisiminė, kad tuo metu, kai prie Šiaulių prisijungė aplinkinių miestų GMP, trys komisijos tikrino, ar visur veikia ryšys. Ryšio kokybė buvo tikrinama atokiausiose vietose.
Laimėtojai – vis tie patys
„Komisijos patvirtintus aktus nusiuntėme Valstybinei ligonių kasai (VLK) ir pradėjome gauti pinigus už šių savivaldybių gyventojus“, – pasakojo E.Kukaitienė.
Už vieną gyventoją VLK greitosios pagalbos stotims moka maždaug apie 1,7 euro, tad Šiaulių GMP neteko daugiau nei kelių šimtų tūkstančių eurų metinių pajamų, kurios po keistų sprendimų nukeliavo į Panevėžį.
Prie Panevėžio dispečerinės nusprendęs prisijungti Telšių rajono pirminės sveikatos priežiūros centras (Telšių PSPC) spalio 15-ąją sudarė greitosios pagalbos dispečerinės paslaugų teikimo sutartį su Kaune registruota bendrove „Atvira karta“.
Ši bendrovė pastaruoju metu laimi visus Panevėžio GMPS viešųjų pirkimų konkursus, o BPC jau dešimtmetį beveik visas paslaugas perka tik iš su „Atvira karta“ susijusių bendrovių „InnoForce“ ir „Innoseven Technologies“.
Medikai aiškinsis teismuose
BPC skelbtas konkursas dėl bendro ryšio visoms greitosios pagalbos stotims įstrigo teismuose, o su atskiromis bendrovėmis sutartis pasirašančios greitosios pagalbos įstaigos tapo šios situacijos įkaitėmis.
„Užkulisiuose vyksta kažkokie dideli dalykai, o mes į tai įtraukti kaip sraigteliai“, – apgailestavo Šiaulių GMPS vadovė E.Kukaitienė.
Pačiame koronaviruso pandemijos įkarštyje medikai, deja, kovoja ne dėl pacientų sveikatos.
Panevėžio GMPS padavė į teismą ir Sveikatos apsaugos ministeriją, ir Teritorinę ligonių kasą.
Pagal sutartį su Teritorine ligonių kasa Šiaulių GMPS aptarnauti Telšių, Plungės ir Mažeikių rajono savivaldybes yra įsipareigojusi iki šių metų pabaigos. Tą patį patvirtino ir Sveikatos apsaugos ministerija – Panevėžio GMPS sutartis su minėtomis savivaldybėmis gali sudaryti tik ateinantiems 2021 metams.
Kol sutartis nenutraukta, Panevėžio GMPS negali gauti pinigų už Telšių ir Mažeikių gyventojus. Šiuo metu jų negauna ir Šiaulių GMPS, nes jiems jau nebeteikia pirmosios pagalbos paslaugų.
Atsiskyrimas – ne naujiena
Panevėžio GMPS direktorė Rūta Ramoškienė teigė, kad Žemaitijos miestų prisijungimas prie jų dispečerinės nebuvo skubotas sprendimas: „Viskas buvo derinama su savivaldybių tarybomis. Šie pasitarimai vyko nuo liepos mėnesio ir netiesa, kad atsakingi Sveikatos apsaugos ministerijos darbuotojai to nežinojo.“
Jos žiniomis, apie siekį atsiskirti Telšių PSPC vadovė ministeriją raštu informavo dar liepą. R.Ramoškienės nuomone, Šiaulių GMPS apie priimtą sprendimą taip pat buvo informuota laiku – likus mėnesiui nuo mažesniųjų stočių atsiskyrimo.
Panevėžio GMPS direktorė teigė, kad šio prisijungimo tikslas labai aiškus – noras sutaupyti pinigų, nors vien šio tinklo modernizavimui ir priežiūros paslaugoms Informatikos ir ryšių departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dar 2018 m. išleido beveik 13 mln. eurų, dar 10 mln. eurų valstybei jau kitais metais kainavo jo diegimas ir palaikymas.
Nors R.Ramoškienė skaičiavo, kad už pinigus, kuriuos mažesnių miestų greitosios pagalbos stotys per metus sumoka už radijo ryšį, būtų galima įsigyti nemažai naujos įrangos – defibriliatorių arba šešis elektrokardiografus, perėjimas prie kito ryšio vargu ar buvo tikrasis tokių sprendimų motyvas.
Pagalbos gali nesulaukti
Chaosas įstaigose, kurios turi kovoti dėl žmonių gyvybės, stebina ir Greitosios medicinos pagalbos stoties darbuotojų profesinės sąjungos pirmininką Tadeušą Rodzą.
Jo nuomone, greitoji pagalba turėtų būti viena institucija, kaip policija arba Priešgaisrinė gelbėjimo tarnyba.
Tuomet nebūtų lyg atskira respublika veikiančių ir su kitais miestais jokio ryšio nepalaikančių dispečerinių, kokia šiuo metu yra Panevėžyje.
„Jei koks nors įvykis įvyktų ant rajonų ribos, žmogus gali nesulaukti pagalbos, tačiau jokių ribų tarp savivaldybių neturėtų būti. Kiekvienas žmogus turėtų gauti vienodą pagalbą“, – kalbėjo T.Rodzas.
Dėl ryšio problemų nekilo
Valstybės finansuojamu radijo ryšiu Panevėžio GMPS naudojasi vienintelė Lietuvoje, nors apie bendrą ryšį kalbama dar nuo 2016 metų.
„Kodėl reikia mokėti už tai, ką valstybė duoda nemokamai? Kodėl gaisrinė, policija ir aplinkosaugininkai gali naudotis valstybės ryšiu, o greitoji už tai turi mokėti?“ – svarstė R.Ramoškienė.
Panevėžio GMPS vadovė teigė, kad palaikyti ryšio su kitų miestų greitųjų pagalbų ekipažais nėra jokios būtinybės. „Įvykus nelaimei mes galime tarpusavyje susikalbėti su visomis įvykio vietoje dirbančiomis specialiosiomis tarnybomis, o jie to negali. Kiekvienas ryšys turi savų privalumų ir trūkumų“, – kalbėjo R.Ramoškienė.
Panevėžio GMPS direktorė priminė, kad prireikus skubios pagalbos medikai vieni su kitais gali susisiekti ir mobiliaisiais telefonais: „Visada turi būti alternatyvus ryšys.“
Per daug šeimininkų
Panevėžio greitosios medicinos pagalbos stotyje T.Rodzas lankėsi dar vadovaudamas Vilniaus GMPS ir prisimena, kad ši dispečerinė neatitiko sveikatos apsaugos ministro įsakyme nurodytų reikalavimų.
Tuo metu panašiai veikė ir Utenos GMPS dispečerinė, bet po kurio laiko prisijungė prie Vilniaus dispečerinės. „Tuo metu pastebėjome, kad jų radijo ryšio stotelės veikė tik mieste, o už miesto ryšys visai dingdavo“, – prisiminė T.Rodzas.
Profesinės sąjungos vadovo nuomone, tokių problemų neliktų, jei visų rajonų greitosios pagalbos stotys priklausytų Sveikatos apsaugos ministerijai, turėtų vienodus automobilius ir įrangą. Šiuo metu vienos greitosios pagalbos stotys priklauso pirminės sveikatos priežiūros centrams, kitos – savivaldybėms.
„Kai kuriuose Europos miestuose gyvena daugiau žmonių nei visoje Lietuvoje, bet juose nėra dešimčių greitosios pagalbos stočių, o Lietuvoje jų yra 50 ir dar skirtingo pavaldumo“, – painia tvarka stebėjosi T.Rodzas.
