Vytautas Bruveris. Durims užsidarant tiesiog akyse, apie padėtį pradeda viešai kalbėti ekspertai

Būtent šią tiesą patvirtino pagrindinis besibaigiančių metų įvykis Lietuvoje ir pasaulyje – koronaviruso pandemija.

Ar daug kas iki tol už Kinijos ribų žinojo apie Uhano miestą? Dabar šis pavadinimas žinomas kiekviename tokiais uhanais virtusiame Europos ir kitų žemynų mieste.

O faktas, kad šis procesas buvo toks greitas ir viską apimantis, patvirtina, regis, paradoksalų ar net sunkiai įtikėtiną dalyką – šiuolaikinio pasaulio glaudumo nebuvo aiškiai įsisąmoninę nei kai kurių pagrindinių valstybių lyderiai, nei visuomenės.

Užtat dabar tiek valdantieji, tiek opoziciniai politikai, tarsi stengdamiesi išpirkti kaltę dėl vėlavimo ar aplaidumo ir pirmosiose, ir vėlesnėse pandemijos stadijose, mėgina demonstruoti pasirengimą ir ryžtą kuo greičiau reaguoti į karo su virusu pokyčius.

O ką kita jiems belieka daryti? Juk naujo pandemijos antplūdžio mastas, pavyzdžiui, Europoje, pastaruoju metu yra toks, kad skatina spėti, jog antroji banga gali būti didesnė ir ilgesnė nei pirmoji.

Ypač tai akivaizdu mūsų šalyje. Žvelgiant į grėsmingus naujų susirgimų bei mirčių skaičius norisi teigti, kad Lietuva tik dabar išgyvena tikrąjį koronaviruso antpuolį, o tai, ką regėjome pavasarį, tebuvo žiedeliai.

Aiškėja ir tai, kad šios bangos padariniai greičiausiai bus didesni negu vadinamosios pirmosios. Be to, net nepaisant jau atsiradusių pirmųjų vakcinų, pandemija visu frontu neatsitrauks ne tik šią žiemą ar pavasarį, bet gal dar ir kitą žiemą.

Šitokia galimybė, regis, kol kas dar gana lėtai įsisąmoninama tiek valdžioje, tiek visuomenėje.

Tiesa, šiomis dienomis valdžios pasitelkti ekspertai jau pradeda viešai aiškiau apie tai kalbėti, o įkandin jų, tarkime, premjerė I.Šimonytė jau atvirai prisipažįsta, kad nežino, kokių ir kiek išteklių prireiks pandemijos padariniams suvaldyti.

Bene ryškiausia visų šių tendencijų iliustracija yra pastarųjų dienų padėtis Jungtinėje Karalystėje.

Trūko tik šios vyšnios ant torto – taip galima pasakyti apie tai, kas vyksta ūkanotajame Albione ir aplink jį.

Europos Sąjunga ir Jungtinė Karalystė kol kas taip ir nesusitarė dėl būsimų tarpusavio santykių, pirmiausia prekybinių. Nors paties Londono nustatytas dar vienas galutinis terminas – gruodžio 31 d. – jau visai ant nosies.

Pagrindinis nesantaikos obuolys, skandinantis susitarimą dėl prekybos, – žvejybos Jungtinės Karalystės teritoriniuose vandenyse sąlygos.

Britai nori susigrąžinti daugiau dabar juose ES priklausančių kvotų ir tai padaryti greičiau, nei nori atiduoti Briuselis.

Žodžiu, pavojus, kad „Brexit“ įvyks be jokio susitarimo, ir dėl to auganti nežinia vėl pakibo virš abiejų Lamanšo krantų.

Juolab kad Jungtinės Karalystės valdžia ėmė pūsti raumenis ir grasinti, jog tuo atveju, jei tikrai nebus sutarta, prie naujų derybų kitąmet nebus grįžtama neapibrėžtą laiką.

Negana to, pandemijos fronte, kuriame vilties šviesą jau įžiebė prasidėjęs visuomenės skiepijimas nuo COVID-19, trenkė naujiena – pasirodo, ne tik Londone, bet ir dalyje visos Anglijos plinta nauja mutavusio viruso atmaina. Ji net 70 proc. labiau užkrečiama negu „motininė“, nors ir nėra sukelianti daugiau mirčių.

Šios atmainos atvejai jau fiksuoti ir kai kuriose kitose Europos šalyse – Belgijoje, Nyderlanduose.

Savaime suprantama, susisiekimas tarp Jungtinės Karalystės ir likusio pasaulio ėmė trūkinėti, o durys užsidarinėti tiesiog akyse.

Visa tai žaibiškai atsiliepė ir Lietuvai. O kaipgi kitaip – anapus Lamanšo gyvena bene didžiausia šalies ekonominių migrantų bendruomenė, o tūkstančiai jų jau buvo pakėlę sparnus ir įkėlę kojas į oro uostus skristi į tėvynę, prie Kūčių stalo.

Šioje minioje ir daugybė tokių žmonių, kurie buvo įvairiais asmeniniais ir profesiniais reikalais trumpam nuvykę į Jungtinę Karalystę, o dabar jau turėjo parvykti atgal.

Tačiau mūsų Vyriausybė, susirinkusi į nenumatytą posėdį sekmadienio vakarą, uždraudė skrydžius iš Londono į Lietuvą iki pat Naujųjų metų.

Nežinia, kiek šis staigus žingsnis buvo nulemtas realaus pavojaus baimės, kiek pademonstruoti ryžtą, politinę valią ir skirtumą nuo buvusios valdžios.

Beje, jau šiomis dienomis kai kurie ekspertai prabilo, kad naujas pavojus realus, – pavienių nauja viruso atmaina užsikrėtusių žmonių esą jau gali būti ir Lietuvoje.

Bet kokiu atveju nesunku nuspėti, kad jei Lietuvoje imtų masiškai plisti virusą dar sparčiau skleidžianti mutacija, mirtinas pavojus ir taip per siūles braškančiai sveikatos apsaugos sistemai būtų dar didesnis.

Kas bus? Net aukščiausi Lietuvos pareigūnai, tarp jų prezidentas G.Nausėda, turėjo pripažinti, kad po pirmosios nedidelės vakcinų siuntos, kuri pasieks šalį šiomis dienomis, tvyro nežinia.

Kita vertus, valdžia priversta reaguoti į vis garsėjančią dejonių ir prakeiksmų audrą, sklindančią iš anapus Lamanšo ir net oro uostuose jau įstrigusių tūkstančių tautiečių minios.

Ten nuolat gyvenančius emigrantus valdžia gali daugmaž drąsiai palikti likimo valiai, tam pritariant nemažai daliai visuomenės: „Patys kalti, nusigrūdot, tai ir sėdėkit.“

Bet tiems, kurie Jungtinėje Karalystėje įstrigo tik dėl to, jog būtinais reikalais buvo trumpam nuvykę, valdžia žada specialius skrydžius ir kitokią pagalbą. O kas toliau – ir vėl nežinia.