Teismuose dar neišnagrinėjus buvusio Aplinkos apsaugos departamento direktoriaus Vaido Laukio atleidimo pagrįstumo jau ėmė braškėti ir tik rugpjūtį į šį postą paskirtos Olgos Vėbrienės kėdė.
Naujasis aplinkos ministras „Lietuvos rytui“ patvirtino, kad aiškinasi, ar skaidriai buvo suburta ministerijai pavaldaus departamento vadovybė.
S.Gentvilas neslėpė, kad jam kilo abejonių dėl to, kaip direktorė pasirinko savo pavaduotojus ir patarėjus: „Kitose ministerijai pavaldžiose įstaigose nieko panašaus nėra. O.Vėbrienė šiomis dienomis privalės pasiaiškinti, kodėl departamentas pavirto tik išrinktiesiems skirtu savotišku golfo klubu.“
„Lietuvos rytui“ su pačia O.Vėbriene nepavyko pasikalbėti, bet kai kurie jos pavaldiniai buvo šiek tiek šnekesni.
Nusekė paskui viršininkę
Vasaros pabaigoje Aplinkos apsaugos departamento direktore tapusi O.Vėbrienė greitai pasijuto taip, tarsi vadovautų
mažų mažiausiai ministerijai, kurių vadovai gali suburti politinio pasitikėjimo komandą.
Naujoji direktorė į departamentą atsivedė buvusius bendradarbius iš Ekonomikos ir inovacijų ministerijos – Arūną Alekną ir Joną Malikėną.
Kartu su jais O.Vėbrienė darbavosi ministerijos Strateginių sprendimų paramos grupėje. Kalbama, kad šios grupės vadovo pareigos buvusiai ministerijos kanclerei galėjo būti įsteigtos specialiai, kai ministro postą paliko jos globėjas valstietis Virginijus Sinkevičius, tapęs eurokomisaru.
„Lietuvos ryto“ šaltinių teigimu, V.Sinkevičiui išvykus į Briuselį naujo darbo netrukus pasiūlyta pasidairyti ir O.Vėbrienei, nes jos vadovaujama grupė esą buvo labiau butaforinė.
Šiaip ar kitaip, Ekonomikos ir inovacijų ministerijos struktūroje tokia grupė vis dar egzistuoja, tik joje nėra nė vieno darbuotojo ir niekas nežino, kam ji skirta.
Bet iš vienos ministerijos pradėta krapštyti O.Vėbrienė sėkmingai rado prieglobstį kitoje. Praėjusį pavasarį dėl tarnybinės būtinybės ji perkelta į Aplinkos ministerijai pavaldžią įstaigą.
Tapusi laikinąja Aplinkos apsaugos departamento vadove O.Vėbrienė buvusius bendradarbius A.Alekną ir J.Malikėną paskyrė savo patarėjais ir esą pamalonino solidžiais 20–30 proc. algos priedais. Tiesa, apie dosniai dalijamus priedus bent A.Alekna atsisakė kalbėti. Vyresnysis patarėjas nebuvo linkęs atvirauti ir paklaustas, ar kvietimą dirbti departamente lėmė pažintis su jo vadove: „Nenorėčiau dabar jums sakyti. Tiesiog buvo toks pasiūlymas ir aš pagal įstatymą turėjau teisę persikelti kaitumo būdu.“
Pavaduotojai – be konkurso
Be jokio konkurso O.Vėbrienė savo pavaduotojais paskyrė dar du bičiulius – Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamente specialistu dirbusį Jurgį Kazlauską ir buvusį policininką Mantą Matulionį.
Beje, J.Kazlauskas dėl tarnybinės būtinybės praėjusią gegužę iš pradžių buvo perkeltas į departamento Aplinkos kokybės Atliekų tvarkymo kontrolės skyriaus vyresniojo specialisto pareigas, bet jau kitą dieną tapo šio skyriaus vedėju.
Tiesa, departamente niekam nebuvo paslaptis, kad valstiečio Seimo nario Tomo Tomilino visuomeninis padėjėjas netrukus turėjo tapti direktoriaus pavaduotoju. Taip ir atsitiko, kai iš šių pareigų buvo išprašytas iki tol jas ėjęs Vaidas Gricius.
Šaltinių teigimu, J.Kazlauskas tuo pat metu dirbo dar vienoje valstybinėje įstaigoje – priklausė Ginčų komisijai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos.
Nors J.Kazlauskas sėdėjo ant dviejų kėdžių, jam buvo išmokami solidūs priedai prie atlyginimo už papildomas užduotis.
Šis Aplinkos apsaugos departamento direktoriaus pavaduotojas „Lietuvos rytui“ teigė, kad jam esą pavykdavo suderinti kelis darbus. Vis dėlto spalio pabaigoje jis nutarė pasitraukti iš Ginčų komisijos.
Dirba ir Utenoje, ir Vilniuje
Tuo metu kitas O.Vėbrienės pavaduotojas M.Matulionis ir toliau bando suktis ir darbuodamasis departamente, ir Vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos Utenos skyriuje.
M.Matulionis tikino, kad tam turi visus reikiamus leidimus. Buvęs policininkas teigė, kad Utenoje dirba pagal grafiką, kuris esą kinta pagal poreikį.
Bet jis tiksliai negalėjo atsakyti, kada dirba departamente, o kada – Vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos Utenos skyriuje.
„Utenoje darbuojuosi jau dvejus metus, tai, matyt, sėkmingai“, – paklaustas, kaip pavyksta viską suderinti, atsakė departamento direktoriaus pavaduotojas.
Pasiteiravus, kada ir kaip jis suspėja atlikti papildomas užduotis, už kurias jam mokami priedai prie atlyginimo, M.Matulionis pradėjo muistytis: „Nenorėčiau apie tai kalbėti, nes jūsų nematau. Be to, man reikia pagalvoti ir prisiminti, nes kalbėdamas spontaniškai galiu būti ir ne visai tikslus.“
Į departamentą M.Matulionis atėjo kaip ir kiti O.Vėbrienės komandos nariai – dėl tarnybinės būtinybės. Jis iš Utenos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Operatyvaus valdymo skyriaus viršininko pareigų buvo perkeltas į Vilnių.
Buvęs policininkas iš pradžių buvo įdarbintas departamento Imuniteto tarnyboje, o vėliau be konkurso tapo įstaigos direktoriaus pavaduotoju.
Signalai verčia sunerimti
Aplinkos apsaugos departamento Imuniteto tarnyboje pastaruoju metu vyko ir daugiau manevrų – į šį padalinį dėl tarnybinės būtinybės vienas po kito buvo priimti policijos pareigūnai, kurie ilgai tarnyboje neužsibūdavo.
Tokia migracija glumina ir aplinkos ministrą S.Gentvilą: „Matyti, kad į departamentą plūsta žmonės iš policijos, taip pat iš kitų tarnybų, kuriose anksčiau jie darbavosi politiniu lygmeniu. Kol kas nenoriu brėžti raudonų linijų, bet kyla labai daug klausimų, į kuriuos departamento vadovybė privalės atsakyti artimiausiu metu.“
Ministras taip pat atkreipė dėmesį, kad dažniausiai žmonės į departamentą ateina ne konkurso būdu, o iš kitų įstaigų perkeliami dėl tarnybinės būtinybės.
„Tas žinias dar būtina patikrinti, bet pirmi signalai verčia suklusti. Mane pasiekė informacija, kad buvusiai valdančiajai daugumai artimi asmenys ateina į vadovaujamas pareigas. Aš to nei smerkiu, nei galiu pateisinti. Bet tai, kad dauguma vadovų į pareigas pateko be viešos atrankos, yra blogai. Valstybės tarnyba turi būti atvira ir konkurencinga“, – „Lietuvos rytui“ kalbėjo Aplinkos ministerijos vadovas.
Draugystė – ne rodiklis
Prieš kelias savaites ministro portfelį gavęs S.Gentvilas priminė, kad ir pats į savo komandą pasikvietė žmonių, anksčiau talkinusių kitai politinei daugumai.
Bet, pasak ministro, įstaigos vadovės pasirinkimą turi lemti darbuotojų kvalifikacija, o ne draugystė: „Tokiose įstaigose kaip Aplinkos apsaugos departamentas komanda turi būti suburta atvirai, pagal kvalifikaciją, o ne atsitempiant savo gvardijas, kaip ministerijose, kur ministras, natūralu, atsiveda savo politinio pasitikėjimo komandas.
Dabar matyti, kad departamento vadovė komandą komplektuoja pagal politinę liniją iš asmenų, kurie darbuojasi ir kitose įstaigose. Aš tai matau ir per pirmąjį pokalbį O.Vėbrienės paklausiu, kodėl departamentas yra paverstas savotišku išrinktųjų klubu.“
S.Gentvilo nuomone, šiuo požiūriu Aplinkos apsaugos departamentas labai išsiskiria iš kitų ministerijai pavaldžių įstaigų.
„Nei Miškų urėdijoje, nei Aplinkos apsaugos agentūroje, nei Valstybinėje teritorijų planavimo ir statybos inspekcijoje nėra taip, kad kolektyvas persikraustytų kartu su vadovu ar su būriu policininkų.
Tiesa, anksčiau departamente irgi buvo problemų ir jam reikėjo didelių pokyčių. Ten reikėjo revoliucijos ir yra įvykę gerų dalykų.
Antai neseniai nuo pareigų buvo nušalinti brakonieriavę aplinkosaugininkai.
Bet reikia subalansuoti veiklą. Dabar matau, jog labai daug investuojama į komunikaciją, bet nežinau, ar turimi ištekliai panaudojami racionaliai ir teisingai“, – kalbėjo S.Gentvilas.
Priedai – tik išrinktiesiems?
Panašių abejonių turi ir Aplinkos apsaugos sistemos darbuotojų profesinė sąjunga, kuriai vadovauja dėl atleidimo vis dar besibylinėjantis buvęs departamento vadovas V.Laukys.
„Šiuo metu trūksta apie 70 aplinkos apsaugos inspektorių. Nors šiemet departamentas darbo užmokesčiui papildomai gavo 1,7 mln. eurų, šios lėšos tradiciškai buvo švaistomos komunikacijai ir išrinktųjų priedams. Neužimtų pareigybių liko tiek pat, o darbo krūvis nesumažėjo – darbuotojai ir toliau verčiami už tą patį atlygį dirbti ir savaitgaliais.
Aplinkosaugininkai šiuo metu priversti darbuotis ir siaučiant koronavirusui, tačiau priedus dėl pavojingų darbo sąlygų gauna ne eiliniai inspektoriai, o Vilniuje įsitaisę vadovai.
Mes jau kurį laiką prašome skirti priedus žmonėms, kurie kasdien susiduria su rizika. Bet mums atkertama, kodėl jie turėtų būti mokami dabar, jeigu nebuvo pavasarį. Ir tuo pat metu girdime, kad priedai gausiai dalijami su vadove susijusiai aplinkai.
Tačiau prašomos informacijos apie vadovybei išmokamus priedus profsąjungos negauna. Užuot išsklaidžius abejones, mums atskaitomi moralai, kad tai – konfidenciali informacija, kurios mums nevalia žinoti. Todėl galiu daryti prielaidą, kad priedai galbūt mokami neteisėtai“, – „Lietuvos rytui“ kalbėjo V.Laukys.
Apie mokamus pinigus – šykšti informacija
Aplinkos apsaugos departamento atstovų teigimu, J.Kazlauskui mokamas 20 proc. priedas už jo funkcijose nenumatytą veiklą – pasirengimą perimti papildomas aplinkosaugos funkcijas iš Valstybinės miškų tarnybos.
Apie kitiems vadovybei priklausantiems pareigūnams mokamus priedus Aplinkos ministerijai pavaldi institucija „Lietuvos rytui“ informacijos nepateikė.
Departamentas viešai nepateikia informacijos ir apie vadovės bei jos pavaduotojų atlyginimus. Įstaigos interneto svetainėje skelbiama tik informacija apie patarėjų algas.
Iš skelbiamų žinių matyti, kad trečiąjį šių metų ketvirtį departamento vyresnieji patarėjai per mėnesį vidutiniškai uždirbdavo po 2,7 tūkst. eurų, o patarėjai – po 2,3 tūkst. eurų.
