„Niekad nesistengiau elgtis „kaip visi“, nuo pat tada, kai mama svajojo, kad būčiau „mergaitė kaip mergaitė“, t.y. kaligrafiškai rašyčiau, mėgčiau persisiūti mankietus ir kalnierius bei privalomo instrumento pamokas. Tad dažniausiai atrodydavo, kad gruodžio 31-ąją tiesiog neturiu ką papildomo pasakyti – lygiai gerai galima pradėti naują gyvenimą nuo bet kurio trečiadienio. Visgi šie metai nebuvo eiliniai.
Nei Pasauliui, nei Lietuvai, nei ir man asmeniškai. Ženklinti atradimais ir praradimais, kurių buvo daugiau nei jau daugmaž būtų per akis. Nuo rinkimų taip ir neradau progos prisėsti ir padėkoti už parodytą pasitikėjimą. Turbūt labiausiai todėl, kad tas pasitikėjimas man nėra tiesiog žodis – aš jį jaučiu, nešu ir bijau nenulaikyti kiekvieną akimirką eidama nevienareikšmiškų atsakymų į sudėtingus klausimus lynu.
Ne todėl, kad baisu būtų netekti valdžios – baisu sudaužyti trapų rutulį, į kurį tiek daug skirtingų žmonių sudėjo savo skirtingas viltis. Tad visada atrodo, kad žodžiai galbūt ne tie, kuriais galėtum visa tai nusakyti. Bet mane palaiko tikėjimas ir pasitikėjimas – piliečiais, komanda, galiausiai, gebėjimu tiesiog pripažinti, kad kažkas nepavyko.
Pradėjome ne ten, kur būtume svajoję ir ne tuo, apie ką svajojome. Sermėginė gyvenimo tiesa verčia kas posėdis ir kas pasitarimas svarstyti karantino režimo modalumus. Bet – su piliečių ir mokslo pagalba bei šiokia tokia sėkme – tikiuosi, kad diskursas irgi keisis. Ir artės prie to, apie ką išties norėtume kalbėti daugiausia – ateities Lietuvos. Šiandien dėkoju visiems – dirbusiems, dirbantiems ir dirbsiantiems, padėjusiems, padedantiems ir padėsiantiems, kad per kritinį laiką prabristume kuo sklandžiau. Prašau visų supratimo ir kantrybės.
Susiję straipsniai
Atsiprašau tų, kurie tikėjosi stebuklo, tegul niekieno ir nežadėto. Per rinkimus daug kalbėjome apie normalią politiką. Be gąsdinimų, gulbės pieno ir kitų kraštutinumų. Noriu tikėti, kad kitąmet turėsime bent jau daugmaž normalius metus. Metus, kai įgyvendinsime atsigavimo po covido žingsnius ir pradėsime likviduoti jo pasekmes. Metus, kai patirtas pamokas paversime ilgai praverčiančia patirtimi.
Savo sekėjų atsiprašau, kad manęs čia nebus daug. Nebus, nes čia esu aš pati, o ne viešųjų ryšių skyrius. Būsiu, kiek spėsiu. Bet visi kartu visur, kur esame, stengsimės būti atviri ir girdintys.
Normaliųjų Metų!“, – socialiniame tinkle „Facebook“ rašė I.Šimonytė.