Vaiko teisės sovietmečiu: sprendžiant dėl šeimos likimo svarbus ir fermos vedėjo žodis

„Žiemos būdavo tokios, kad net tvoros nuo šalčio poškėdavo, o rajonų ligoninių vaikų skyriai tapdavo tarsi prieglauda šeimoms. Per vieną naktinį budėjimą tada dar vadinamoji milicija galėjo atvežti penkis sušalusius ir alkanus vaikus iš vienos šeimos, o vos spėjus juos nuprausti ir perrengti šiuos, jau laukdavo kiti.

Šeima žiemą.<br>V.Balkūno nuotr.
Šeima žiemą.<br>V.Balkūno nuotr.
Pamirštos rogutės.<br>V.Ščiavinsko nuotr.
Pamirštos rogutės.<br>V.Ščiavinsko nuotr.
Vaikystė sovietmečiu.<br>V.Balkūno nuotr.
Vaikystė sovietmečiu.<br>V.Balkūno nuotr.
Vaikystė sovietmečiu.<br>V.Balkūno nuotr.
Vaikystė sovietmečiu.<br>V.Balkūno nuotr.
Daugiau nuotraukų (4)

Lrytas.lt

Jan 9, 2021, 9:41 PM

Žinoma, ne kiekvieną naktį taip, bet per šventes ir savaitgalius pasitaikydavo tokių budėjimų, kad vos spėdavome suktis ir apie jokią psichologinę pagalbą nebuvo nei kalbos, reikėjo rūpintis kitais dalykais“, – prisiminimais apie darbą vieno nedidelio Lietuvos miesto ligoninės vaikų skyriuje dalijosi Vlada S.

Savo pavardės viešinti nenorėjusi moteris (redakcijai jos pavardė žinoma – aut. past.) visą gyvenimą dirbo medicinos sesele ir teigia, kad tai, kaip veikė vaiko teisių sistema anuomet ir kokia ji yra dabar – kaip diena ir naktis. „Gal ir dabar dar kur nors taip yra, bet pamenu, kad į darbą nešdavome savo vaikų išaugtus drabužius, kaupdavome vystyklus, juk sauskelnių nebuvo. Tie vaikai būdavo išsigandę, naktimis labai verkdavo, o ir ligoninėje jie praleisdavo mėnesius, ne skartais nebūdavo kur juos patalpinti, dabar viskas kiek kitaip“, – pasakojo ji.

Sudomino rasti dokumentai

Raseiniškė Regina Klevinskienė vaiko teisų apsaugos sistemoje dirba nuo 1997 metų, bet šią sritimi ji pradėjo domėtis kur kas anksčiau. „Baigusi studijas dirbau pedagoginį darbą, o paskui viskas taip susiklostė, kad pradėjau dirbti socialinės rūpybos skyriuje, kuris anuomet vadinosi Globos ir rūpybos organai“, – prisiminė pašnekovė, bet netrukus Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, ėmė kurtis ir nauja sistema.

Prisiminusi permainų laiką, kai klausimų buvo daugiau nei atsakymų, R. Klevinskienė pasidalijo mintimis: „Sovietmečiu niekas per daug nesuko galvos dėl vaikų ir šeimų, kuriems reikia pagalbos, skaičiaus. Kai perėmiau to meto dokumentus, atsiverčiau senas tuometines bylas, radau daugybę įdomių dalykų. Tuomet dėl vaiko paėmimo, globos nustatymo ar įvaikinimo spręsdavo Liaudies tarybos deputatų vykdomasis komitetas."

Pašnekovė atidžiai išstudijavo šimtus pageltusių dokumentų, kurie atskleidė kaip formavosi ir veikė vaiko teisių apsaugos sistema: „Viską reguliavo gūdus Santuokos ir šeimos kodeksas, kuris buvo priimtas dar 1969 metais, tai juk kita epocha ir kitas laikmetis, bet, deja, jis veikė iki pat naujojo Civilinio Kodekso atsiradimo.“

Minėtas kodeksas koncentravosi į tarybinį vaiko auklėjimą ir šeimos auklėjimą ir pagalbą jai pagal to meto ideologiją. „Žinoma, tas Šeimos ir santuokos kodeksas kai kuriais momentais turi sąsajų su dabartiniu gyvenimu, tačiau jis itin politizuotas ir primityvokas. Pavyzdžiui, globėjai dirbo neatlygintinai, joks atlyginimas jiems nebuvo mokamas“, – apie sovietmečio aktualijas kalbėjo ji ir priminė, kad itin primityvūs buvo ir įvaikinti pageidaujančių asmenų patikrinimai.

Gavęs prašymą įvaikinti vaiką, Globos ir rūpybos organų atstovas, turėdavo išsiaiškinti būsimo įtėvio ar įmotės gyvenimo sąlygas, pasidomėti ar vaikas to nori, tada rašydavo savo pareiškimą Liaudies deputatų tarybai ir pridėdavo paties parengtą išvadą. Visa procedūra anuomet pasibaigdavo civilinės metrikacijos skyriuje vaikui išduodant naujus dokumentus.

„Tuometinėje milicijoje buvo nepilnamečių reikalų inspektoriaus etatai, o savivaldybėse – nepilnamečių reikalų komisijos. Puikiai pamenu, kad kai dirbau pedagoginį darbą, tai prasikaltusius vaikus atvesdavome svarstyti į tą komisiją, o ši visagalė komisija galėjo tėvams atimti tėvystės teises (tuo metu tokios priemonės kaip tėvų valdžios apribojimas nebuvo – aut.past.)“, – pasakojo R. Klevinskienė ir pridūrė, kad vaikas iš šeimos susiklosčius tam tikroms aplinkybėms galėjo būti paimamas ir neatimant tėvystės teisių.

Vieną vaiką brangiau išlaikyti nei tris?

Dar vienas pašnekovę nustebinęs faktas buvo tai, kad į globėjų šeimos vaiką buvo galima bet kada, o dabar tai labai rimta ir itin aiškiai reglamentuota procedūra.

„Įdomiai skamba ir ta šeimos ir santuokos kodekso dalis, kurioje kalbama apie alimentų priteisimą tėvų skyrybų atveju. Buvo nurodoma, kad „vienam vaikui gali būti priteista ketvirtadalis tėvo pajamų, dviem vaikams – vienas trečdalis, o trims ir daugiau – pusė tėvo gaunamo atlyginimo.“ Vadinasi, tuo metu valdžiai atrodė, kad vieno vaiko išlaikymas buvo brangesnis, nei, tarkime trijų ir daugiau. Tiesa, sumažinti priteistą sumą galėjo tik teismas“, – pasakojo ji.

Sovietmečiu nebuvo vaikų darželių trūkumo, apie kokį kalba tėvai šiandien, bet „globėjiškoji sistema“ turėjo ir kitą medalio pusę – veikė itin daug įvairaus pobūdžio internatų tinklas. „Būdavo net tokių internetų, kuriuose gyvendavo po du šimtus ir daugiau vaikų. Tokių internatų, vaikų namų buvo siekta turėti kuo daugiau“, – aiškino R. Klevinskienė ir atkreipė dėmesį, kad ta pati sistema su galiojančiomis tvarkomis veikė visoje „plačiojoje tėvynėje“ – nuo Pabaltijo iki vidurinės Azijos, visai neatsižvelgiant į kultūrinius šalių skirtumus

Broliai ir seserys pasimesdavo

Kiek istoriniai dokumentai atskleidžia, kiek tuomet buvo gilinamasi į kiekvieno vaiko istoriją?

„Iš to, ką pačiai teko matyti, dokumentai rinkti ir saugoti labai neatsakingai. Vaikai, reikia pripažinti, kad tai pasitaikydavo ir naujojoje sistemoje, buvo išskyrinėjami. Tai buvo masinis reiškinys. Labai retai vienos šeimos vaikai patekdavo į tą pačią globos instituciją, o paskui po tam tikro laiko broliai ieškodavo seserų ar atvirkščiai“

Pašnekovė priminė, kad patalpinimas į skirtingas globos įstaigas tebuvo pirmasis sistemos nulemtas išsiskyrimas, o paskui vaikai neretai būdavo net kelis kartus perkeliami į kitas globos įstaigas.

„Būta nemažai atvejų, kai vaikai taip ir nesurasdavo brolių ar seserų. Tokių vaikų likimai labai graudūs, nes kad ir visą gyvenimą trukusios paieškos būdavo bevaisės, o jei ir pavykdavo užčiuopti siūlo galą ir atrasti savo artimųjų, po tiek metų ryšys nepavykdavo užmegzti ryšio“, – kalbėjo ji.

Kitas svarbus dalykas, anot pašnekovės, sveikatos problemų turintys vaikai būdavo įvardijami kaip psichikos ligoniai ir neretai patalpinami į gydymo įstaigas ar specialiąsias mokyklas.

Svarus fermos vedėjo žodis

Šiandien vaikai į saugią aplinką perkeliami, jei namuose girtaujama, smurtaujama ar fiksuojama nepriežiūra, o kokiomis aplinkybėmis iš šeimų būdavo paimti vaikai anuomet?

„Ilgalaikiai girtavimai, badas, nepriteklius būdavo viena iš tokių indikacijų. Kažin, ar vieną kartą radus netvarką šeimoje, kas nors imdavosi išvežti vaikus – vis tik egzistavo tam tikra tvarka.

Jei abu tėvai būdavo girti, namuose muštynės, vaikai galėjo būti paimami iš šeimos, bet tam tikrais būdais jie į šeimą sugrįždavo, nes tėvams nebūdavo atimtos tėvų teisės, bet jei dėl šių teisių atėmimo procedūra būdavo pradėta, tai vaikai buvo išvežiojami po visą plačią tarybinę Lietuvą ir į namus retas sugrįždavo.

Tokios pagalbos šeimai, kuri yra dabar, tada tikrai nebuvo“, – sakė ji ir pridūrė, kad dabar šeimai padėti spręsti savo problemas galima padėti kur kas anksčiau.

R. Klevinskienė priminė, kad anuomet nėjimas į darbą buvo prilygintas veltėdžiavimui, tad į „šeimos auklėjimo procesą“ įsijungdavo ir kolūkių pirmininkai, partinių organizacijų sekretoriai ir visokie fermų vedėjai: „Niekam ne paslaptis, kad kaimuose gyvenę žmonės dirbo fermose.

Daug jų buvo traktoristais ar melžėjomis, o juk prarasti per darbymetį darbo rankų niekam nesinorėdavo. Tam tikra prasme jie sušokdavo į tą šeimą, svarstydavo juos, gėdindavo... Fermos vedėjo, kaip darbdavio, žodis šioje situacijoje taip pat buvo svarus“.

Pašnekovė džiaugėsi, kad šiandien galimybių ir priemonių padėti sunkumų patiriančioms šeimoms yra kur kas daugiau ir valstybė skiria daugiau dėmesio ir išteklių darbui su šeima: „Dabar dedama daugiau pastangų, kad vaikas išsaugotų šeimą, o šeima vaiką.

Žinoma, būtina sąlyga, kad to norėtų tėvai, o ne tik specialistai. Sprendimų, padedančių vaikui augti šeimoje yra tikrai daug, tik kyla klausimas, kaip šalies savivaldybės yra pasirengusios užtikrinti paslaugų šeimoms teikimą“, – kalbėjo ji.

Vaikai augo ligoninėse

Reaguodama į ponios Vlados pasakojimą apie tai, kaip vaikams buvo teikiama pagalba ligoninėse, R. Klevinskienė sakė: „Taip, buvo svarbiausia tik vaiką atšildyti ir pamaitinti, o apie jokią psichologinę pagalbą tuo metu nei girdėjau nei skaičiau. Labai abejoju, ar toks dalykas iš viso tada buvo. Ši medicinos sesuo taip pat veikiausiai turėtų prisiminti ir tai, kad neretai patys medikai pasirūpindavo, kad tas vaikas surastų šeimą ar kokį prieglobstį. Jie rūpindavosi jo ateitimi paprasčiausiai siūlydami žmonėms jį priglausti.“

Motinų gydymo įstaigose palikti tik gimę mažyliai, anot pašnekovės, kartais ligoninėje pragyvendavo ne vienerius metus: „Tai buvo sistema, kurios žadamas „komunistinis rytojus“ realybėje buvo kitoks. Šiandien piktinamasi, kai iš šeimos paimtas vaikas ligoninėje praleidžia dvi-tris dienas, o anksčiau vaikai gydymo įstaigoje pragyvendavo metus ir dvejus, o ir jų perkėlimas į internetą jiems nieko gero nežadėjo“.

Šiandien Lietuvoje sėkmingai veikia budinčių globėjų sistema ir vaikai, kurie dėl kokių nors labai svarbių priežasčių paimami iš savo biologinių šeimų ir neturi jokių sveikatos problemų, keliauja į laikinų globėjų šeimas.

Vienam darbuotojui tekdavo iki 6 tūkst. vaikų

Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (SADM) atstovė Daina Urbonienė teigė, kad dideli pokyčiai vaiko teisių apsaugos srityje prasidėjo Lietuvai atkūrus nepriklausomybę. „Vaiko teisių apsaugos sistema mūsų šalyje pradėjo veikti nuo 1995 metų, kai buvo ratifikuota Jungtinių tautų vaiko teisių apsaugos konvencija. Taip mes pripažinome, kad šios konvencijoje numatomos vaiko teisių apsaugos normos tapo svarbios ir Lietuvai, o vaikas įgijų teisų“, – pasakojo ji ir patikslino, kad 1996 m. kovą Seimas priėmė pirmąjį Vaiko teisių pagrindinį įstatymą.

Vėliau kiekvienoje savivaldybėje buvo įkurtos vaiko teisių apsaugos tarnybos. Tokių tarnybų visoje šalyje buvo net 60, o 2002 metais visa sistema pradėta stiprinti metodiškai, skirta daugiau darbuotojų etatų. „Kai tarnyba pradėjo dirbti, tai per visas savivaldybe iš viso tebuvo 210 etatų, o vienam darbuotojui tekdavo iki 6 tūkst. vaikų.

Tiesa, toks skaičius susidarydavo dėl to, kad skaičiuoti visi savivaldybėje gyvenantys vaikai, o ne tik tik socialiai pažeidžiamų šeimų atžalos“, – kalbėjo ji ir pridūrė, kad iki 2018 metų reformos (naujojo Vaiko teisių pagrindų įstatymo priėmimo – aut. past.) Lietuvoje jau buvo sukurta 511 vaiko teisių apsaugos specialistų etatų ir tikslingai buvo siekiama, kad mažėtų vienam darbuotojui tenkančių vaikų skaičius, kad būtų spėjama reaguoti į krizines situacijas.

Pagalbos šeimai – nebuvo

„Kadangi anksčiau nebuvo jokios paslaugų šeimai sistemos, tai vaiką paėmus iš šeimos, jokių paslaugų šeimai nebuvo galima suteikti ir vienintelė išeitis buvo vaiko globos namai. Savivaldybių vaiko teisių apsaugos tarnybos dirbdavo tik darbo valandomis dieną ir penktą valandą durys užsidarydavo, bet jei įvykdavo kokia nors krizė, o jos paprastai ir būna vakare ar naktį, tai į iškvietimą reaguodavo policija.

Pareigūnai neturėjo daug išeičių – vaikus veždavo arba į globos namus arba į ligoninę“, – aiškino pašnekovė ir pridūrė, kad su socialinę riziką patiriančiomis šeimomis pradėta dirbti nuo 2006 metų. Tokių šeimų tuomet buvo priskaičiuojama apie 13 tūkst.

Minėtas naujasis įstatymas įnešė ir daug pokyčių: vaiko teisių apsaugos specialistams sudaryta galimybė reaguoti visą parą septynias dienas per savaitę, buvo įteisinta nuostata, kad vaiko atskyrimas nuo šeimos galimas tik gavus teismo leidimą, nors anksčiau tam užtekdavo tik savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymo, itin sustiprinta įvairių socialinių paslaugų sistema šalies savivaldybėse.

„Prieš dvidešimtmetį institucijose buvo globojama daugiau nei šeši tūkstančiai vaikų, dabar situacija pasikeitusi ir šalyje liko vos keletas valstybinių globos namų, kuriuose auga vaikai, turintys kompleksines negalias. Šių vaikų skaičius tikrai nedidelis“, – kalbėjo D. Urbonienė ir pasidžiaugė, kad didžioji dalis globojamų vaikų auga bendruomeniniuose vaikų globos namuose ar pas globėjus.

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2024 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.