Kruvinasis sekmadienis Vilniuje – JAV reporterių akimis: mirtys, siaubas ir lietuvių ryžtas

„Lietuvoje išriedėjo sovietų tankai“, – prieš 30 metų sausio 13-ąją pirmajame puslapyje skelbė „The New York Times“. Iš Vilniaus apie kruvinuosius įvykius pranešinėjęs Billas Kelleris iki šiol mena, kaip atakų žiaurumo šokiruoti užsienio korespondentai skubėjo informuoti pasaulį.

Sovietų žiaurumo šokiruoti užsienio korespondentai skubėjo informuoti pasaulį.<br>Lrytas.lt koliažas
Sovietų žiaurumo šokiruoti užsienio korespondentai skubėjo informuoti pasaulį.<br>Lrytas.lt koliažas
„Buvo balsų, siūliusių būti praktiškesniems, realistiškesniems, leisti M.Gorbačiovui transformuoti Sovietų Sąjungą. Bet tai tikrai nebuvo mano požiūris“, – sakė B.Kelleris, už „perestroikos“ nušvietimą gavęs Pulitzerio premiją.<br>„The Marshall Project“ nuotr.
„Buvo balsų, siūliusių būti praktiškesniems, realistiškesniems, leisti M.Gorbačiovui transformuoti Sovietų Sąjungą. Bet tai tikrai nebuvo mano požiūris“, – sakė B.Kelleris, už „perestroikos“ nušvietimą gavęs Pulitzerio premiją.<br>„The Marshall Project“ nuotr.
Taip atrodė „The New York Times“ pirmasis puslapis 1991 m.sausio 13 dieną. „Lietuvoje išriedėjo Sovietų tankai“, – skelbė antraštė.
Taip atrodė „The New York Times“ pirmasis puslapis 1991 m.sausio 13 dieną. „Lietuvoje išriedėjo Sovietų tankai“, – skelbė antraštė.
Daug metų užsienio korespondentu dirbęs J.Laurie Vilniuje ne pirmą kartą atsidūrė tragiškų įvykių sukūryje. „Bet turiu pasakyti, kad sovietų kariniai veiksmai Vilniuje mane pribloškė“, – pasakojo garsus JAV žurnalistas, asmeniniame archyve radęs savo nuotrauką prie barikadų.<br>Stopkadras
Daug metų užsienio korespondentu dirbęs J.Laurie Vilniuje ne pirmą kartą atsidūrė tragiškų įvykių sukūryje. „Bet turiu pasakyti, kad sovietų kariniai veiksmai Vilniuje mane pribloškė“, – pasakojo garsus JAV žurnalistas, asmeniniame archyve radęs savo nuotrauką prie barikadų.<br>Stopkadras
Sovietų žiaurumo šokiruoti užsienio korespondentai skubėjo informuoti pasaulį.<br>Stopkadras
Sovietų žiaurumo šokiruoti užsienio korespondentai skubėjo informuoti pasaulį.<br>Stopkadras
B.Kelleris savo akimis matė žuvusiujų laidotuves ir savo tekste „The New York Times“ žuvusiuosius pavadino kankiniais.
B.Kelleris savo akimis matė žuvusiujų laidotuves ir savo tekste „The New York Times“ žuvusiuosius pavadino kankiniais.
„ABC News“ korespondentas J.Laurie buvo atsiųstas į Vilnių sausio 7 dieną, kai jau buvo juntama, jog bręsta istoriniai įvykiai. Sausio 11-ąją jis klausė Spaudos rūmus užėmusių karių, kodėl?<br>Stopkadras
„ABC News“ korespondentas J.Laurie buvo atsiųstas į Vilnių sausio 7 dieną, kai jau buvo juntama, jog bręsta istoriniai įvykiai. Sausio 11-ąją jis klausė Spaudos rūmus užėmusių karių, kodėl?<br>Stopkadras
„Viena iš aukų Lietuvoje – tiesa“, – griežtą antraštę apie informacinį Kremliaus karą parinko ilgametis „Chicago Tribune“ korespondentas Vincentas Schodolski, pasakodamas apie neįtikėtiną melą, kurį po sausio 13-osios skleidė sovietų žiniasklaida.
„Viena iš aukų Lietuvoje – tiesa“, – griežtą antraštę apie informacinį Kremliaus karą parinko ilgametis „Chicago Tribune“ korespondentas Vincentas Schodolski, pasakodamas apie neįtikėtiną melą, kurį po sausio 13-osios skleidė sovietų žiniasklaida.
Buvęs „The New York Times“ Maskvos biuro vadovas B.Kelleris 1991-ųjų sausį stovėjo prie televizijos bokšto ir skubėjo ieškoti telefono, kad praneštų pasauliui apie brutalią ataką.<br>Asmeninio albumo nuotr.
Buvęs „The New York Times“ Maskvos biuro vadovas B.Kelleris 1991-ųjų sausį stovėjo prie televizijos bokšto ir skubėjo ieškoti telefono, kad praneštų pasauliui apie brutalią ataką.<br>Asmeninio albumo nuotr.
Maskvos programoje „Laikas“ buvo aiškinama, kad prie Lietuvos radijo ir televizijos pastato pirmieji šaudyti pradėjo Sąjūdžio gynėjai.<br>Stopkadras
Maskvos programoje „Laikas“ buvo aiškinama, kad prie Lietuvos radijo ir televizijos pastato pirmieji šaudyti pradėjo Sąjūdžio gynėjai.<br>Stopkadras
Daug metų užsienio korespondentu dirbęs J.Laurie Vilniuje ne pirmą kartą atsidūrė tragiškų įvykių sukūryje. „Bet turiu pasakyti, kad sovietų kariniai veiksmai Vilniuje mane pribloškė“, – pasakojo garsus JAV žurnalistas, asmeniniame archyve radęs savo nuotrauką prie barikadų.<br>Asmeninio albumo nuotr.
Daug metų užsienio korespondentu dirbęs J.Laurie Vilniuje ne pirmą kartą atsidūrė tragiškų įvykių sukūryje. „Bet turiu pasakyti, kad sovietų kariniai veiksmai Vilniuje mane pribloškė“, – pasakojo garsus JAV žurnalistas, asmeniniame archyve radęs savo nuotrauką prie barikadų.<br>Asmeninio albumo nuotr.
Buvęs „The New York Times“ Maskvos biuro vadovas B.Kelleris 1991-ųjų sausį stovėjo prie televizijos bokšto ir skubėjo ieškoti telefono, kad praneštų pasauliui apie brutalią ataką.
Buvęs „The New York Times“ Maskvos biuro vadovas B.Kelleris 1991-ųjų sausį stovėjo prie televizijos bokšto ir skubėjo ieškoti telefono, kad praneštų pasauliui apie brutalią ataką.
ABC televizijos ir kitų JAV televizijos kanalų žinių laidos prieš trisdešimt metų pranešinėjo naujienas iš Lietuvos, nors daugiau dėmesio būdavo skiriama Persijos įlankos krizei.<br>Stopkadras
ABC televizijos ir kitų JAV televizijos kanalų žinių laidos prieš trisdešimt metų pranešinėjo naujienas iš Lietuvos, nors daugiau dėmesio būdavo skiriama Persijos įlankos krizei.<br>Stopkadras
„Tankai traiškė mašinas tarsi trapius žaislus. Mes matėme vieną negyvą įstrigusį vairuotoją“, – J.Laurie pasakojo Amerikai „ABC News“ žinių laidose.<br>Stopkadras
„Tankai traiškė mašinas tarsi trapius žaislus. Mes matėme vieną negyvą įstrigusį vairuotoją“, – J.Laurie pasakojo Amerikai „ABC News“ žinių laidose.<br>Stopkadras
Pamatyti, kaip daugiau nei metus vykusi Lietuvos kova dėl Nepriklausomybės pripažinimo atrodė Amerikos televizijose, galima Jono Meko filme „Lietuva ir SSRS žlugimas“, kurį šiuo metu nemokamai rodo Antologijos filmų archyvų interneto svetainė.<br>Stopkadras
Pamatyti, kaip daugiau nei metus vykusi Lietuvos kova dėl Nepriklausomybės pripažinimo atrodė Amerikos televizijose, galima Jono Meko filme „Lietuva ir SSRS žlugimas“, kurį šiuo metu nemokamai rodo Antologijos filmų archyvų interneto svetainė.<br>Stopkadras
Amerika atsikėlė sausio 13-osios rytą su žiniomis iš Lietuvos pirmuosiuose puslapiuose. Daugumoje rašinių buvo svarstoma, kokį vaidmenį kruviname reide vaidino tuo metu Vakaruose be galo garbinamas SSRS vadovas M.Gorbačiovas.<br>Stopkadras
Amerika atsikėlė sausio 13-osios rytą su žiniomis iš Lietuvos pirmuosiuose puslapiuose. Daugumoje rašinių buvo svarstoma, kokį vaidmenį kruviname reide vaidino tuo metu Vakaruose be galo garbinamas SSRS vadovas M.Gorbačiovas.<br>Stopkadras
ABC televizijos ir kitų JAV televizijos kanalų žinių laidos prieš trisdešimt metų pranešinėjo naujienas iš Lietuvos, nors daugiau dėmesio būdavo skiriama Persijos įlankos krizei.<br>Stopkadras
ABC televizijos ir kitų JAV televizijos kanalų žinių laidos prieš trisdešimt metų pranešinėjo naujienas iš Lietuvos, nors daugiau dėmesio būdavo skiriama Persijos įlankos krizei.<br>Stopkadras
ABC televizijos ir kitų JAV televizijos kanalų žinių laidos prieš trisdešimt metų pranešinėjo naujienas iš Lietuvos, nors daugiau dėmesio būdavo skiriama Persijos įlankos krizei.<br>Stopkadras
ABC televizijos ir kitų JAV televizijos kanalų žinių laidos prieš trisdešimt metų pranešinėjo naujienas iš Lietuvos, nors daugiau dėmesio būdavo skiriama Persijos įlankos krizei.<br>Stopkadras
Daugiau nuotraukų (18)

Lrytas.lt

Jan 12, 2021, 9:58 PM, atnaujinta Jan 13, 2021, 9:38 AM

Kai tankai ir šarvuočiai važiavo Kosmonautų prospektu (dabar Laisvės prospektas) televizijos bokšto link, buvo vėlus vakaras.

Keliomis eilėmis susikabinę rankomis žmonės apjuosė bokštą, skanduodami „Lietuva!“, o bebaimės tautos tvirtybę prieš okupantus stebėjo būrys žurnalistų iš Jungtinių Valstijų. Jie nesislėpė, kai žmonės šaukė „Tankai atvažiuoja!“, kai minią bandė vaikyti prožektorių šviesos, dūmai ir galiausiai šūviai, o stovėjo kartu su Lietuva.

„Kai prasidėjo ataka, atsimenu, buvau šokiruotas ir suvokiau, kad matau neeilinį įvykį, kuris turės padarinių ne tik Lietuvoje. Svarbiausia buvo pranešti apie tai, kas vyksta, nes kitaip pasaulis nesužinotų.

Bet tuo metu mobiliųjų telefonų neturėjome, reikėjo kuo greičiau rasti telefoną, per kurį galėčiau paskambinti į „The New York Times“ biurą Maskvoje ir papasakoti, ką mačiau. Amerikoje jau buvo vakaras ir laikraštis tuoj turėjo keliauti į spaustuvę“, – praėjus trisdešimčiai metų „Lietuvos rytui“ pasakojo buvęs „The New York Times“ korespondentas Maskvoje B.Kelleris, tą šaltą sausį iš Rusijos sostinės į Vilnių atvažiavęs su keliais kolegomis automobiliu.

Juos savo bute prie pat anuometės Aukščiausiosios Tarybos (dabar Seimas) apgyvendino lietuviai, amerikiečiai miegojo ant grindų ir, kaip juokavo, galėjo įvykius stebėti iš pirmos eilės.

Kiti užsienio žurnalistai apsistojo viešbutyje „Lietuva“. Nepaisant be galo sudėtingų sąlygų pranešinėti apie įvykius Vilniuje, jų reportažai buvo neįtikėtinai išsamūs ir padėjo Lietuvai atkreipti pasaulio dėmesį, o gal ir sustabdyti sovietų pasikėsinimą į šalies nepriklausomybę.

Pats matė kraują

„Atakos metu artėjančioje artilerijos kolonoje iš dengto sunkvežimio su garsiakalbiais skambėjo dekretas: „Lietuvos Nacionalinis gelbėjimo komitetas praneša, kad visas respublikos valdymas pereina į mūsų rankas!“ – 1991 m. sausio 13-ąją skaitė amerikiečiai „The New York Times“ puslapiuose.

„Tas tekstas iš garsiakalbių skambėjo kaip parašytas George’o Orwello“, – su šiurpu prisiminė 71 metų B.Kelleris, kalbėdamas su „Lietuvos rytu“ iš savo namų netoli Niujorko.

Likus vos kelioms valandoms iki atakų jis buvo kalbinęs tos komunistinės organizacijos atstovą Juozą Jermalavičių, kuris drįso teigti, kad „ilgai netruks, komitetas laimės“.

Prie Lietuvos radijo ir televizijos pastato tūkstančiai dainavo lietuviškas patriotines dainas saugodami laisvą žodį, o 1 val. 50 min. sovietų tankai pradėjo supti televizijos bokštą.

„Gatvėse buvo matyti kruvini žuvusieji. Tarp pirmų aštuonių kūnų, atvežtų į ligoninę, buvo į galvą pašauti vyras ir jaunas vaikinas. Grupė jaunų Lietuvos vyrų nesitraukė, kai tankų ir šarvuočių kolona nepaisydama jų toliau judėjo pirmyn, po savimi palikdama du ar tris krauju pasruvusius žmones, – „The New York Times“ rašė B.Kelleris. – Iki paskutinės minutės niekas netikėjo, kad jie leis tankams pervažiuoti žmones, – apimtas siaubo sakė vienas lietuvis, matydamas ataką, kuri užtruko penkiolika minučių ir nugramzdino metus trukusią kovą dėl suvereniteto į naują, gerokai kruvinesnę gelmę“.

G.Bushas pardavė Lietuvą?

Amerika atsikėlė sausio 13-osios rytą su žiniomis iš Lietuvos pirmuosiuose puslapiuose. Daugumoje rašinių buvo svarstoma, kokį vaidmenį kruviname reide vaidino tuo metu Vakaruose be galo garbinamas SSRS vadovas Michailas Gorbačiovas.

„Jėgos atsisakymas politiniuose konfliktuose buvo vienas iš centrinių principų prezidento M.Gorbačiovo „glasnost“ (viešumo) politikoje, bet reformų siekiantys politikai neseniai yra sakę, kad tam grėsmę kelia sukilusios konservatyviosios jėgos, – rašė JAV sostinės dienraščio „The Washington Post“ korespondentas Michaelas Dobbsas, praleidęs Vilniuje ne vieną dieną. – Ataka įvyko po to, kai šeštadienį M.Gorbačiovo kabinetas pareikalavo taikių „politinių metodų“ sprendžiant krizę tarp Maskvos ir atsiskirti siekiančios respublikos.

Prie televizijos stoties kariai vaikė minią šaudydami ir mėtydami garsines granatas. Bet lietuviai, kurių ne vienas atsekė karius iki televizijos savo automobiliais, nesitraukė ir skandavo „Fašistai! Niekšai!“ Kiti minioje giedojo Lietuvos himną ir skandavo „Lietuva! Lietuva!“ Vienas policininkas sakė: „Turime gyventi taikoje, bet jie kelia karą“. Paklaustas, kas užėmė valdžią, jis atsakė: „Tie komunistai, tie niekšai“.

Kai po kruvinosios nakties išaušo rytas, ir užsienio korespondentai atvyko į Aukščiausiąją Tarybą, koridoriuje pamatė skubantį Vytautą Landsbergį. Pradžioje jis nenorėjo sustoti komentarui apie ataką, tik lietuviškai prataręs: „Ką čia dar bepridursi?“

Tačiau netrukus persigalvojo ir angliškai atsakė: „Ar tiesa, kad George’as Bushas mus pardavė? Per radiją girdėjome, kad jis ignoruoja įvykius Lietuvoje, nes jam rūpi Persijos įlanka“.

Kaip rašė „The Washington Post“, V.Landsbergis svarstė, galbūt Kremlius suplanavo susidorojimą būtent tą vakarą, kai visas Baltųjų rūmų dėmesys buvo nukreiptas į Persijos įlankos krizę, kur Irakui buvo paskelbtas ultimatumas iki sausio 15-osios išvesti karius iš Kuveito. Todėl Amerikai galėjo mažiau rūpėti kritikuoti M.Gorbačiovą.

Krizė Persijos įlankoje

„Įvykiai Lietuvoje buvo be galo svarbios naujienos, bet pažiūrėkite: „The New York Times“ pirmame puslapyje ši žinia buvo tik po antrašte apie tai, kad JAV Kongresas davė leidimą pradėti karą Persijos įlankoje“, – sakė B.Kelleris.

Tą patį pabrėžė ABC televizijos korespondentas Jimas Laurie, kuris buvo atsiųstas į Vilnių sausio 7 d., kai jau buvo juntama, jog bręsta istoriniai įvykiai. Jis klausė Spaudos rūmus užėmusių karių: kodėl?

Šie sakė, jog tai – nurodymai iš Maskvos. Jis kalbino verkiančią moterį, kuri bijojo dėl Spaudos rūmuose įkalintos savo dukters saugumo ir prašė neužsimerkti prieš veiksmus, palaimintus M.Gorbačiovo, kuriam pasaulis sugebėjo įteikti Nobelio taikos premiją. Tačiau ABC vakaro žiniose Lietuvos įvykiai nebuvo pirmojoje vietoje.

„Išskyrus sekmadienį, sausio 13-ąją, Lietuva buvo tik antrasis pasakojimas po Irako“, – iš savo namų Meino valstijoje šią savaitę „Lietuvos rytui“ sakė 73 metų J.Laurie.

1991-aisiais savo giliu baritonu jis dramatiškai pasakojo Amerikai apie tai, ką jo filmavimo grupė regėjo Vilniuje.

„Mirtinas susidorojimas savo greičiu ir nesiskaitymu žmonių gyvybėmis priminė vaizdus iš Pekino Tiananmenio aikštės ar Prahos 1968-aisiais, – pasakojama ABC reportaže. – Tankai traiškė mašinas tarsi trapius žaislus. Mes matėme vieną negyvą įstrigusį vairuotoją. Landsbergis prašė pasaulio parodyti dėmesį“.

Žinios – iš „Lietuvos“ viešbučio

Daug metų užsienio korespondentu dirbęs J.Laurie savo akimis matė 1989-ųjų Tiananmenio aikštės žudynes Pekine ir žiaurią sovietų karių ataką Tbilisyje, jis lankė sovietų dalinius Afganistano kare, todėl ne pirmą kartą atsidūrė tragiškų įvykių sūkuryje.

„Bet turiu pasakyti, kad sovietų kariniai veiksmai Vilniuje mane pribloškė. Amunicijos panaudojimas su tankais šokiravo taip pat, kaip ir Pekine. Tačiau tas šokas buvo dar didesnis todėl, kad amerikiečiai pakankamai palankiai žiūrėjo į Gorbačiovą“, – prisiminė J.Laurie, Lietuvoje praleidęs ne vieną savaitę ir 1991-aisiais, ir iš karto po Nepriklausomybės paskelbimo 1990-aisiais.

Perduoti reportažus į JAV tais laikais nebuvo paprasta. Net paskambinti buvo įmanoma tik per Maskvą, todėl kruvinąjį sekmadienį jis sėdėjo prie telefono „Lietuvos“ viešbutyje, raportuodamas ir radijui, o įvykius filmavo žinių prodiuseris Andrew Braddelis bei ABC nusamdyta filmavimo grupė iš Lenkijos.

Ne vienas užsienio žurnalistas tuo metu buvo apsigyvenęs „Lietuvos“ viešbutyje. Iš jo pereiti Nerį iki Aukščiausiosios Tarybos buvo įmanoma tik Geležinio vilko tiltu, nes Baltojo tilto dar nebuvo. O naktį atsidurti prie televizijos bokšto – nebent radus drąsų vairuotoją.

Maldavo JAV pagalbos

„Los Angeles Times“ korespondentas Johnas-Thoras Dahlburgas Amerikai pasakojo apie įvykius pirmuoju asmeniu.

„Mus atakuoja! Mus atakuoja!“ Taip kruvinasis sekmadienis Vilniuje prasidėjo man – telefonu gavus panikos kupiną skambutį iš Lietuvos transliacijų centro, – Kalifornijos didžiausiame leidinyje „Los Angeles Times“ rašė J.Dahlburgas. – Tuo metu buvo apie 1 val. 40 min. Kartu su dviem britų korespondentais bėgte palikome viešbutį. Rusas taksistas, gavęs dvidešimt dolerių, sutiko mus nuvežti ten, kur girdėjome šūvius ir matėme sprogimų šviesas, maždaug už trijų mylių. Atvykę į Karoliniškes bėgome per gilų purvą ir pamatėme šimtus, greičiau tūkstančius, lietuvių, apjuosusius sovietų armijos tankus ir šarvuočius, liejančius įniršį ant okupantų“.

Amerikiečiui itin įstrigo, kaip su juo kalbėję lietuviai turėjo ne mažiau klausimų nei jis pats: „Kodėl Amerika nepripažįsta mūsų nepriklausomybės?“; „Kodėl ten vyrauja tokia „Gorbimanija“?

Kad suspėtų į sekmadienio numerį pateikti savo reportažą, J.Dahlburgui reikėjo kuo greičiau grįžti į viešbutį. Skleisti žinią apie tai, kas įvyko, atrodė būtina ir lietuviams, todėl greitai atsirado savanorių pavėžėti žurnalistus.

„Vienas gydytojas išsivarė mašiną iš garažo, kad mane parvežtų, kad apie kraujo praliejimą galėčiau staigiai pranešti biurui Maskvoje, – rašė „Los Angeles Times“ korespondentas. – Gydytojas man pasakė: „Mes tikime, kad Amerika padės“. Kai „Lietuvos“ viešbutyje prisiskambinau į redakciją Maskvoje, mane apsupo nedidelis būrys žmonių. Diktavau savo reportažą kurdamas po vieną sakinį, nes laiko rašyti nešiojamame kompiuteryje nebuvo. Tada priguliau numigti pusantros valandos ir išaušus vėl išėjau į gatves“.

Skleidė sąmokslo teorijas

Sausio 13-osios rytas prasidėjo maldomis, kai tūkstančiai susirinko prie Aukščiausiosios Tarybos, skambėjo visų Lietuvos bažnyčių varpai, buvo aukojamos šv. Mišios.

11 val. po sostinės gatves pradėjo važinėti šarvuočiai ir per garsiakalbius pranešinėti, kad įvedama komendanto valanda – visi turi būti namuose po dešimtos valandos vakaro. Aplink Auiščiausiosios Tarybos pastatą kilo vis daugiau barikadų.

„Los Angeles Times“ puslapiuose pacituotas ginti pirmojo demokratiškai išrinkto parlamento atėjęs inžinierius Algis Kregždė: „Jūsų prezidentas Reaganas yra pavadinęs Sovietų Sąjungą blogio imperija. Turiu kai ką prie to pridurti: tai yra blogio, neapykantos, melo ir visko, kas atspindi blogiausią žmonijos pusę, imperija“.

Po vidurdienio į Vilnių atvyko delegacija iš Maskvos – tirti įvykių, o gal rasti priežasčių įvesti prezidentinį valdymą. Tuo tarpu užsienio žurnalistams smegenis plauti stengėsi Mykolo Burokevičiaus šutvė iš „Nacionalinio gelbėjimo komiteto“.

J.Jermalavičius užsieniečiams pasakė, kad KGB gavo dokumentus su V.Landsbergio vyriausybės planais suimti komunistus, įkaitais laikyti jų šeimas ir priversti išsižadėti įsitikinimų arba būti įkalintais.

„Ponas Jermalavičius pasakė, jog KGB įrodys, kad Landsbergio vyriausybė sąmokslą rengė kartu su amerikiečių ir kitų vakarų šalių saugumo tarnybomis“, – pasakojo „The New York Times“.

Nepaisė komendanto valandos

Sekmadienio vakarą V.Landsbergis per garsiakalbius pasakė žmonėms, kad karinės pajėgos pažadėjo per naktį nepulti, bet tauta neskubėjo skirstytis.

The Washington Post“ kalbino moterį, atkeliavusią iš Kauno, kuri pasiliko prie Aukščiausiosios Tarybos nepaisant komendanto valandos: „Neturime moralinės teisės išeiti. Jei išeisime, žmonės viduje liks vieni. Jei vyktų ataka, turime būti čia“.

„Los Angeles Times“ citavo kitą vidutinio amžiaus moterį: „Jei dabar nebūsiu čia, kaip vėliau galėsiu savo vaikams į akis pažiūrėti“.

„Visą vakarą šarvuočiai, įsijungę tolimuosius žibintus ir garsiakalbius, patruliavo Vilniaus gatvėmis duodami nurodymą grįžti namo. Tankai suko savo patrankų vamzdžius plačiu lanku, kad išsklaidytų minias“, – rašė „Chicago Tribune“.

Tą vakarą žurnalistai iš „Lietuvos“ viešbučio persikėlė kitur, nes baiminosi, kad sovietai gali užblokuoti užsieniečius viduje, kad šie negalėtų tapti susidorojimo liudininkais ir pasauliui papasakoti tiesą.

Citavo Kremliaus melagystes

JAV spauda visą laiką stovėjo Lietuvos nepriklausomybės pusėje ir netikėjo Kremliaus sėjamomis interpretacijomis.

„Viena iš aukų Lietuvoje – tiesa“, – griežtą antraštę apie informacinį Kremliaus karą parinko ilgametis „Chicago Tribune“ korespondentas Vincentas Schodolski, pasakodamas apie neįtikėtiną melą, kurį po sausio 13-osios skleidė sovietų žiniasklaida.

„Įvykių Lietuvoje nušvietimas sovietų žiniasklaidoje gerokai nutolęs nuo realybės, o tai rodo, kad Maskva pasiruošusi savo jėgos panaudojimą užtvirtinti su propaganda, nematyta nuo prezidento Gorbačiovo reformų 1985-aisiais pradžios, – 1991 m. sausį rašė „Chicago Tribune“. – Sovietinės gynybos ministerijos atstovas generolas majoras Jurijus Naumanas buvo atsiųstas į Vilnių ir pateikė neįtikėtiną paaiškinimą, kas nutiko prie televizijos bokšto.

Skaitydamas tankisto, dalyvavusio užpuolime, liudijimą, jis pasakė, kad niekas nebuvo suvažinėtas. Buvo kitaip – vienas žmogus pakišo koją po tanko vikšrais, o tada inscenizavo foto montažą, kad atrodytų, jog tankai traiškė civilius“.

Tuo metu labai populiarios SSRS televizijos laidos „600 sekundės“ vedėjas Aleksandras Nevzorovas pateikė dar kitokią versiją: žuvusieji prie televizijos bokšto esą mirė nuo širdies smūgių arba eismo nelaimių.

„Ateityje, jei bus pasiekta nors trupinėlis teisingumo, vardai tų 160 vyrukų, kurie buvo apspaudyti ir apšaukti, turėtų būti išgraviruoti bronzoje po bokštu, nes jie išgelbėjo Lietuvą“, – milijonams sovietų piliečių trimitavo A.Nevzorovas.

Skambant apokaliptiškiems Richardo Wagnerio „Dievų žūties“ garsams, jis gasdino rusakalbius, kad „nėra kaip išgyventi tiems, kurie tame krašte išdrįs kalbėti rusiškai“.

„Laidoje nebuvo pakalbintas nė vienas lietuvis“, – pabrėžė „The New York Times“.

Lietuvą palaikė ir rusai

SSRS pirmojo kanalo vakaro žinių programoje  „Vremia“ („Laikas“) vedėjas Dmitrijus Biriukovas pareiškė, kad prie Lietuvos radijo ir televizijos pastato pirmieji šaudyti pradėjo Sąjūdžio gynėjai. Tą patį atkartojo sovietų vidaus reikalų ministras Borisas Pugo, apkaltinęs demonstrantus išprovokavus smurtą Vilniuje (B.Pugo tų metų rugpjūtį nusižudė – Red.).

„Tokią įvykių versiją paneigė daugybės reporterių liudijimai iš įvykio vietos, tarp jų ir šio korespondento“, – „The Washington Post“ rašė M.Dobbsas.

Maskvoje korespondente dirbusi Esther B.Fein iš „The New York Times“ tiesiai šviesiai parašė, kad programos „Laikas“ pranešimai buvo „akivaizdžiausias ir pasibaisėtinas tiesos iškraipymas“. Amerikietė pakalbino Maskvoje gyvenusią mokytoją Jeleną Trifanovą, kuri nebijojo pasisakyti, ką galvoja apie propagandą.

„Pamačius oficialius pranešimus pasidarė aišku, kad atvirumas ir objektyvumas taip pat buvo nužudyti. Kai praėjusį vakarą išgirdau, ką skaito vedėjas, pagalvojau, jis yra tiesiog aktorius ir viskas skamba kaip iš dešimties metų senumo scenarijaus“, – didžiausiam JAV dienraščiui kalbėjo rusė.

Ne ji viena nebejuto baimės išsakyti savo nuomonės. Apie penki tūkstančiai Vilniaus įvykiais pasipiktinusių žmonių žygiavo Maskvos gatvėmis šaukdami „Lauk žudikus“ ir „Gorbačiovai, atsistatydink!“ To meto Leningrade (dabar Sankt Peterburgas), prie Žiemos rūmų, tūkstančiai piktai skandavo „Lauk Nobelio premijos laureatą!“

Šalis stovėjo ne viena

B.Kelleris neleido Amerikai suabejoti, kur slypi tiesa.

„Aišku, kad respublikos nepriklausomybės siekių žlugdymas buvo preciziškai suplanuotas, – ilgametis užsienio korespondentas rašė „The New York Times“ sausio 16 dieną. – Tikslas – parklupdyti išrinktą vietos vyriausybę, kuri nepakluso Maskvos autoritetui, ir taip išsaugoti centro jėgą, net jei už tai reikėtų sumokėti žmonių gyvybėmis ir teroru“.

„Lithuania is not alone“ – Lietuva nepalikta viena. Tokį redakcinį straipsnį sausio 16-ąją publikavo „The Washington Post“. Įtakingas JAV leidinys svarstė, kaip Vakarai turi palaikyti Lietuvos nepriklausomybės siekius.

„Didžiausias skirtumas tarp Vengrijos įvykių 1956-aisiais ir Lietuvos 1991-aisiais yra tai, kad Vengrija stovėjo viena, o Lietuva – ne. Vengrijos atveju likęs pasaulis iš šalies stebėjo pasibaisėjęs vaizdais, kaip sovietų tankai traiško laisvę, bet niekas nesugebėjo sukurti atsako, kuris negrasintų dar siaubingesniu karu Europoje, – rašė „The Washington Post“. – Dabar Baltijos šalyse yra neįsivaizduojama, kad senosios Vakarų ar Rytų Europos šalys gali įsikišti kariniais veiksmais. Bet toms šalims neabejotinai įmanoma nutraukti ryšius su Maskva, kurie buvo sukurti per pastaruosius keletą metų“.

Prezidento tyla vedė iš proto

Kol spauda skelbė įvykių liudijimus ir komentarus, JAV prezidentas G.Bushas tylėjo, visą savo dėmesį nukreipęs į Persijos įlankos krizę. O gal tiesiog nenorėdamas gadinti santykių su populiariuoju M.Gorbačiovu.

Tik praėjus trims dienoms JAV Valstybės departamento sekretoriaus pavaduotojas Raymondas Seitzas pareiškė, kad yra pasibaisėję įvykių eiga. Nors tuo metu dar niekas tiksliai nežinojo, kiek prie išpuolių prisidėjo pats M.Gorbačiovas, R.Seitzas pasakė: „Mes laikome sovietų vadovybę atsakinga už sovietų kariuomenės veiksmus“.

Dar griežčiau išreikšti savo paramą Lietuvai ragino vienas įtakingiausių „The New York Times“ apžvalgininkų, dabar jau miręs Williamas Safire‘as. Jis pasakojo, kaip vienas sovietų politinis veikėjas Aleksandras Besmertnychas, dvi dienos po kruvinojo sekmadienio tapęs SSRS užsienio reikalų ministru, lygino M.Gorbačiovą su JAV pirmuoju prezidentu Abrahamu Lincolnu, bet amerikietis jam atsakė: „Niet“.

„Lincolnas tikėjo žmogaus laisve, o ponas Gorbačiovas laikėsi amžinosios politinės vergijos sistemos, – rašė W.Safire‘as. – JAV gali padaryti daugiau nei švelniai atsiriboti nuo naujojo blogio imperatoriaus. Mes galėtume, pavyzdžiui, nustoti aiškinti, kad Šaltasis karas pasibaigė. Nes jis nesibaigs, kol nebus baigtas – tik tada, kai Maskva pasitenkins savo imperijoje turėti vien tuos, kurie paklūsta jos valdžiai. Istorijos metraščiuose šis sovietų pilietinis karas bus svarbesnis nei sustabdyti branduolinį tironą Persijos įlankoje. Ta kova už laisvę prasidėjo Vilniuje. Ir Gorbačiovas nėra Lincolnas“.

Neigė pilietinio karo įvaizdį

Atsisukęs atgal „The New York Times“ žurnalistas B.Kelleris paniro į prisiminimus ir sakė, kad atmintyje vaizdai prie televizijos bokšto ryškūs. Bet jis pabrėžė, kad tai nebuvo pirmasis sovietų smurto prieš žmones atvejis.

„Vis dėlto įvykiai Lietuvoje tapo tarsi skiriamuoju ženklu, lūžio tašku. Tai rimtai iškėlė klausimą, kokią valdžią turėjo M.Gorbačiovas. Vakarai jį buvo įsimylėję, o Lietuva jam kėlė grėsmę. Buvo balsų, siūliusių būti praktiškesniems, realistiškesniems, leisti M.Gorbačiovui transformuoti Sovietų Sąjungą. Bet tai tikrai nebuvo mano požiūris“, – „Lietuvos rytui“ sakė B.Kelleris, už „perestroikos“ (persitvarkymo) nušvietimą gavęs prestižinę Pulitzerio premiją.

Jis savo akimis Vilniuje matė žuvusiųjų laidotuves sausio 16-ąją ir papasakojo pasauliui, kaip šimtai tūkstančių nuo Katedros iki Antakalnio kapinių lydėjo aukas: pirmiausia buvo išneštas 23 metų Loretos Asanavičiūtės karstas, po jos – visi kiti. Savo tekste „The New York Times“ jis žuvusiuosius pavadino kankiniais.

„Oficialiai piešiamas Lietuvoje esą bujojančio pilietinio konflikto vaizdas, bet Vilniaus gyvenimas teka normaliai. Išskyrus parlamento pastatą, paverstą tvirtovę su giliais apkasais ir sienomis iš betono luitų bei kelių sovietų karių užimtų pastatų, miestas šiandien buvo toks ramus, kad policija gavo mažiausiai pranešimų apie įprastus prasižengimus per keletą savaičių.

Parduotuvės, įstaigos ir viešasis transportas dirbo įprastai. Toliau nuo laidotuvių procesijos, kuri užplūdo miesto centrą, žmonės vaikštinėjo šaltyje valgydami ledus“, – pasakojo B.Kelleris.

Piligrimai prie barikadų

Tiek jam, tiek visam pasauliui buvo aišku, kad sausio įvykiai konflikto neišsprendė. Kad kelias į nepriklausomybę pareikalaus dar daugiau kraujo, išbandymų ir vienybės. Kaip sausio 20-ąją „The Washington Post“ rašė M.Dobbsas, „giliai buvo nubrėžtis mūšio linijos – politinės, psichologinės, karinės“.

Jau po sausio 13-osios į Vilnių iš Maskvos atvykęs „The Washington Post“ žurnalistas Davidas Remnickas išvydo, kaip mokiniai po pamokų ateina prie barikadų ir klijuoja piešinius su žmones traiškančiais tankais, kaip ant spygliuotos vielos savo sovietinius pasus ir sovietų komunistų partijos pažymėjimus smeigia suaugusieji, o studentai meta į laužus didžiulius komunistų partijos ir Raudonosios armijos istorijos tomus.

„Kasdienis kelias prie parlamento barikadų atrodo kaip piligriminės kelionės. Visą dieną iki išnaktų tūkstančiai lietuviai renkasi prie geltonų plytų pastato, kai kurie susėda aplink laužus ir aptarinėja politiką, kiti atveda savo mažus vaikus ir bando jiems paaiškinti, kas vyksta“, – rašė D.Remnickas ir pacitavo prie barikadų pakalbintą dviejų mergaičių tėvą Rimą Strazdą: „Noriu būti tikras, kad mano dukterys tai pamatys ir supras.

Dabar jaučiame tarsi patyrę pralaimėjimą, bet negalime būti prispausti ir šaudomi amžinai. Istorija bus mūsų pusėje, mūsų vaikai turi būti pasiruošę tikrajai kovai, kuri jų laukia“.

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2022 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.