Kremliaus pasiruošimo agresijai prieš Lietuvą liudininkas E. Bičkauskas: Sausio 13-osios aidas virto trenksmu Maskvoje

Kovo 11-osios Akto signatarui Egidijui Bičkauskui 1991 metų sausį tarp Vilniaus ir Maskvos tekdavo skraidyti po kelis kartus per savaitę. Jis buvo liudininkas, kaip Kremlius ruošėsi agresijai prieš Lietuvą, ir bandė įspėti tuometį SSRS vadovą Michailą Gorbačiovą to nedaryti.

E.Bičkauskas: „Sausio 13-osios pergalės neturi teisės savintis nė vienas politikas.“<br>T.Bauro nuotr.
E.Bičkauskas: „Sausio 13-osios pergalės neturi teisės savintis nė vienas politikas.“<br>T.Bauro nuotr.
Egidijus Bičkauskas.<br>P.Lileikio nuotr.
Egidijus Bičkauskas.<br>P.Lileikio nuotr.
Egidijus Bičkauskas.<br>P.Lileikio nuotr.
Egidijus Bičkauskas.<br>P.Lileikio nuotr.
E.Bičkauskas: „Sausio 13-osios pergalės neturi teisės savintis nė vienas politikas.“<br>T.Bauro nuotr.
E.Bičkauskas: „Sausio 13-osios pergalės neturi teisės savintis nė vienas politikas.“<br>T.Bauro nuotr.
E.Bičkauskas: „Sausio 13-osios pergalės neturi teisės savintis nė vienas politikas.“<br>T.Bauro nuotr.
E.Bičkauskas: „Sausio 13-osios pergalės neturi teisės savintis nė vienas politikas.“<br>T.Bauro nuotr.
E.Bičkauskas: „Sausio 13-osios pergalės neturi teisės savintis nė vienas politikas.“<br>T.Bauro nuotr.
E.Bičkauskas: „Sausio 13-osios pergalės neturi teisės savintis nė vienas politikas.“<br>T.Bauro nuotr.
Daugiau nuotraukų (6)

Lrytas.lt

Jan 13, 2021, 6:04 AM, atnaujinta Jan 13, 2021, 10:17 AM

Buvęs Lietuvos nuolatinis atstovas SSRS, o vėliau ir Lietuvos diplomatinės misijos Rusijoje vadovas 65 metų E.Bičkauskas prisipažino, kad prieš Sausio 13-osios įvykius buvo nurodęs Lietuvos ambasadą Maskvoje saugantiems policininkams esant būtinybei šaudyti. Pats taip pat turėjo ginklą.

„Tai, kad prieš Lietuvą gali būti panaudota karinė jėga, nujaučiau kur kas anksčiau. Tik nenuspėjau, kokis išpuolis bus surengtas.

1991 metų sausio 12 dieną kaip Lietuvos nuolatinis atstovas SSRS Maskvoje dalyvavau Federacijos Tarybos posėdyje. Jį vedė M.Gorbačiovas. Jame dalyvavo visi tuometinių sąjunginių respublikų Aukščiausiųjų Tarybų pirmininkai, tarp jų – ir vėliau Rusijos prezidentu tapęs Borisas Jelcinas. Buvo susirinkę įtakingiausi tuometinės sovietinės armijos generolai, KGB vadovybė.

Tame posėdyje buvo aptariama situacija Lietuvoje, kuri visiems atrodė itin sudėtinga. Jutau, kad tos kalbos, ypač generolų, reiškia ne ką kita, o rimtą įspėjimą, jog prieš Lietuvą gali būti panaudota jėga.

Kalbėjau ir aš. Po posėdžio dar priėjau prie M.Gorbačiovo ir pasakiau: „Jei manote, kad problemas Lietuvoje išspręsite panaudodamas jėgą, labai apsirinkate.“

Nors mūsų santykiai visada buvo pagarbūs, po šio perspėjimo jis mane, liaudiškai tariant, pasiuntė labai toli. Nors tų žodžių garsiai neištarė, iš lūpų supratau, ką jis man sako.

Po posėdžio Kremliuje nemaniau, kad jau kitą dieną po Vilnių važinės sovietiniai tankai, nes Federacijos Taryba buvo nutarusi į Lietuvą dar pasiųsti savo delegacija, kad ji išsiaiškintų, kas ten darosi.

Teisybės dėlei reikėtų pasakyti tai, kad ir paties M.Gorbačiovo situacija tuometėse SSRS valdžios viršūnėse buvo nepavydėtina, – jam ne kartą ir generolai, ir aukšti partiniai veikėjai leido suprasti: „Arba tu imiesi tam tikrų veiksmų, arba mes su tavim pačiu susitvarkysime.“ Po 1991 metų rugpjūčio pučo Maskvoje taip ir atsitiko“, – prisiminė E.Bičkauskas.

– Tačiau juk dar prieš Sausio 13-osios įvykius jūs kartu su tuomete Lietuvos premjere Kazimira Prunskiene buvote nuvykę į Maskvą susitikti su M.Gorbačiovu. Koks buvo to vizito tikslas?

– Norėčiau pabrėžti, kad K.Prunskienė į Maskvą vyko su Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo pirmininko Vytauto Landsbergio ir visos jo vadovybės žinia ir palaiminimu. Jie netgi išsiuntė ją. Tačiau kažkodėl nuolat bandoma aiškinti, esą tas vizitas buvęs kone pačios K.Prunskienės sumanytas.

Tada net kalbėta, kad ji, kaip išdavikė, nulėkė pas M.Gorbačiovą. Nesąmonė.

Sausio 7 dieną V.Landsbergio kabinete vyko posėdis, kuriame buvo tariamasi, ar vykti į Maskvą. Buvau vienintelis to posėdžio dalyvis, priešinęsis K.Prunskienės vizitui.

Visi kiti vienu balsu tvirtino, jog ji privalo vykti, nes jau ir Vilniuje tvyrojo nuojauta, kad karinė jėga prieš Lietuvą bus panaudota.

– Kodėl jūs priešinotės tokiam K.Prunskienės vizitui?

– Žinojau, kad tą pačią dieną Aukščiausiosios Tarybos posėdyje bus pateikta, esą K.Prunskienė nulėkė į Maskvą prašyti M.Gorbačiovo malonės ir panašiai. Kaip jau žinoma, sugrįžusi K.Prunskienė buvo priversta atsistatydinti. Liaudiškai tariant, ją „išdūrė“.

Žinodamas, jog, jai būnant Maskvoje, vyks Aukščiausiosios Tarybos posėdis, pareikalavau V.Landsbergio pritarimo, kad jei M.Gorbačiovas mūsų iki 15 val. nepriims, sėsime į lėktuvą ir išskrisime atgal į Vilnių.

Buvau įsitikinęs, kad K.Prunskienei privalu dalyvauti tame Aukščiausiosios Tarybos posėdyje.

Susitikti Kremliuje su M.Gorbačiovu buvo numatyta 14 val. Tuo laiku jis mūsų nepriėmė, nes, kaip vėliau paaiškėjo, telefonu kalbėjosi su vadinamaisiais Lietuvos platformininkais.

Apie 15 val. buvome priimti.

– Apie ką jūs kalbėjotės? Ar M.Gorbačiovas neprasitarė, kokios sankcijos ruošiamos Lietuvai ar kad gali būti panaudota jėga?

– Jis aiškino, kad situacija sudėtinga ne tik Lietuvoje, bet ir Maskvoje. Jis mūsų klausinėjo, ar tiesa, kad Vilniuje protestuotojai jau užėmė Aukščiausiąją Tarybą.

Tvirtinome, kad tai netiesa. Tuomet jis nuėjo į kitą savo milžiniško kabineto galą kažkam paskambinti.

Nors negirdėjome, apie ką vyko pokalbis, esu beveik tikras, kad kitame laido gale buvo KGB vadovas Vladimiras Kriučkovas.

Po to pokalbio M.Gorbačiovas mums vėl ėmė aiškinti, kad Vilniuje neramumai, užimta Aukščiausioji Taryba. Tada juk jokių mobiliųjų telefonų nebuvo, negalėjome iš karto susisiekti su Vilniumi.

Manėme, gal iš tiesų, kol sėdėjome Kremliuje, Vilniuje vėl kas nors atsitiko. Tuomet iš M.Gorbačiovo sekretoriato paskambinau į mūsų ambasadą ir sužinojau, kad riaušininkai nuo Aukščiausiosios Tarybos išvaikyti, viskas ramu.

Nepaisant to, M.Gorbačiovas mus įkalbinėjo, kad Lietuva turi paremti jo planą surengti referendumą dėl SSRS vientisumo. K.Prunskienė dar spėjo pakalbėti apie lietuvių kareivių problemas sovietinėje armijoje. Prašė, kad jie būtų paleisti.

Atsisveikindamas M.Gorbačiovas patarė K.Prunskienei sugrįžus namo daryti tvarką, kad jam nereikėtų to daryti.

Beje, tas susitikimas su M.Gorbačiovu buvo išskirtinis ir tuo, kad šalia jo, kaip įprasta, nebuvo jokių patarėjų ar padėjėjų.

– Kokių veiksmų ėmėtės Maskvoje sužinojęs, kas atsitiko Sausio 13-osios naktį Vilniuje?

– Tą naktį nekart bandžiau, tačiau neprisiskambinau M.Gorbačiovui. Skambinau ir KBG vadovui V.Kriučkovui, ir generolui Borisui Pugo, kalbėjausi su armijos generalinio štabo vadu generolu Michailu Moisejevu.

Taip pat susisiekiau su Lietuvos atstovybėje Vašingtone dirbusiu šviesaus atminimo Stasiu Lozoraičiu, Amerikos, Čekoslovakijos ir kitų šalių ambasadoriais Maskvoje.

Kai M.Gorbačiovas neatsiliepdavo, o man būdavo aiškinama, esą jis miega, prisistatęs, kas esu, reikalaudavau, kad į žurnalą būtų įrašyta, kas darosi Vilniuje ir kad jau yra aukų.

Skambinau gal penkis ar šešis kartus, vis pranešdamas apie naujus aukų skaičius. Puikiai žinojau, kad M.Gorbačiovas tikrai nemiega, nes žinios apie aukas turėjo jį priblokšti.

Mano galva, jį generolai ir kagėbistai buvo įtikinę, kad nacionalistai, kurie Lietuvoje užėmė valdžią, išsilakstys pamatę tankus ir viskas baigsis.

Tačiau nei parlamentarai, nei žmonės, buvę prie Aukščiausiosios Tarybos ir Televizijos bokšto, neišsilakstė. Tai buvo didžiulis netikėtumas ir M.Gorbačiovui, ir jo aplinkai,

Mus su žmona siūlėsi priglausti Čekoslovakijos ambasada, bet nesutikome niekur išvykti. Visą tą naktį praleidau savo kabinete. Iš vienos pusės šalia manęs nuolat buvo žmona, o kitoje stalo pusėje buvau pasidėjęs pistoletą.

Pasikvietęs visus šešis ambasadoje budinčius Lietuvos policininkus, nurodžiau į pastatą neįleisti pašalinių žmonių, o jei kas – šaudyti be įspėjimo.

Be jokios panegirikos galėčiau pasakyti, jog ir pats tiksliai žinojau, kad nepasiduosiu ir tikrai šaudysiu.

Tiesa, dar prieš Sausio įvykius Vilniuje Maskvos milicija mus norėjo nuginkluoti, bet mes ginklų neatidavėme. Ar dabar šaudyčiau? Nežinau. Bet tada buvo Sausio 13-osios rytas...

Jis buvo pilkai juodas, nyki šlapdriba. Kai savo kabinete atitraukiau nuo langų sunkias užuolaidas, kurios būdavo nuolat užtrauktos, nes žinojau, kad priešais esančiame name budi kagėbistai ir nuolat mane seka, pamačiau po langais stovinčią moterį palaikiu paltu su kokių penkerių metų berniuku.

Ji laikė savo pačios pasidarytą plakatą, ant kurio buvo užrašas „Prosti nas, Litva (atleisk mums, Lietuva).“

Ambasadą buvo apgulę viso pasaulio žiniasklaidos atstovai. Pro operatorius su kameromis ir fotografus buvo neįmanoma prasibrauti. Žinios apie tai, kas vyksta Vilniuje, tuoj pat pasklido po visą pasaulį.

Be jokios abejonės, ir Amerikos, ir kitų šalių ambasadoriai, tuo metu buvę Maskvoje, savo vadovybei taip pat perdavė atitinkamą informaciją.

Lietuvos laisvės bylai neabejotinai daug padėjo 1991 metų sausio 20-ąją Maskvoje vykęs mitingas, kurį surengė demokratinės Rusijos jėgos.

Man iki šiol akyse stovi vaizdas, kaip SSRS Aukščiausiosios Tarybos deputatė, nuoširdi Lietuvos draugė, šviesaus atminimo Galina Starovoitova nedidelio viešbučio netoli Kremliaus kambaryje piešia plakatą su tekstu lietuviams palaikyti.

Tame mitinge Maskvos Maniežo aikštėje dalyvavo apie 500 tūkstančių žmonių.

Tokio masto mitingai Maskvoje yra buvę tik du – skirtas Lietuvai ir po 1991 metų rugpjūčio pučo.

O mitingai prie mūsų ambasados Maskvoje po Sausio tragedijos vykdavo kasdien. Mano kabinete buvo įsikūręs Maskvos miesto tarybos pirmininko pavaduotojas R.Stankevičius, kuris duodavo nurodymus, kur kokia demonstracija ar mitingas gali vykti, nes visi, norintys palaikyti Lietuvą, iš karto prie ambasados susirinkti nebūtų galėję.

Tada juokavome, kad Maskva valdoma iš Lietuvos ambasados.

Vienas pirmųjų pareikšti užuojautos po žudynių Vilniuje į ambasadą atskubėjo žinomas Rusijos humoristas Genadijus Chazanovas. Vesti žinias, protestuodami, kad negali pranešti apie įvykius Vilniuje, atsisakė tuo metu populiarūs televizijos žurnalistai Natalija Mitkova ir Dmitrijus Kiseliovas.

Jie taip pat buvo faktiškai įsikūrę mūsų ambasadoje. O kiek atvykdavo žinomų politikų, disidentų, kultūros žmonių, dabar jau net sunku prisiminti.

Su Vilniumi ryšį palaikiau nuolat. Kalbėdamas telefonu su savo padėjėja Laima Pilukaite kartais net pusę dienos nepadėdavau telefono ragelio, nes bijojau, kad nebūtų nutrauktas ryšys.

Be to, ambasadoje nė minutei neišjungdavau Lietuvos radijo, todėl girdėjau ir paskutinius žurnalistės Eglės Bučelytės žodžius, ištartus prieš tai, kai okupantai užėmė televizijos studiją.

– Kaip po tragiškų Sausio įvykių Vilniuje klostėsi situacija Kremliuje? Ar M.Gorbačiovas ir jo aplinka nors kiek suvokė, kas įvyko, ar jiems buvo tiesiog nusispjauti į tai?

– Oi, ne. Jiems tikrai nebuvo tas pat. Juk į Maskvos gatves po kelių dienų išėjo šimtai tūkstančių žmonių.

Pasikartosiu – Kremlius nesitikėjo, kad Vilniuje gali būti pralietas kraujas. Jie manė, kad lietuviai išsilakstys, tačiau mes laimėjome savo laisvės kovą.

Todėl ir generolai, ir KGB vadovybė iš aukštų tribūnų teisinosi ir apie įvykius Vilniuje pateikdavo žinias taip, kaip jiems buvo naudingiau.

Neabejoju, kad ne vienas galingiausių pasaulio šalių lyderis bent jau žodžiu buvo įspėjęs M.Gorbačiovą nenaudoti Lietuvoje jėgos.

– Ar po tragedijos Vilniuje jums kada nors buvo progų susitikti su M.Gorbačiovu akis į akį?

– Akis į akį daugiau niekada nebuvome susitikę, bet yra tekę būti netoli vienas kito, kai jis po pučo Maskvoje su žmona ir anūke buvo parskraidintas iš Krymo.

Tada vyko didžiulis mitingas Maskvoje prie vyriausybės, kuriame aš taip pat kalbėjau. Ten buvo pasirodęs ir M.Gorbačiovas. Bet nepasikalbėjome. O ką gi jis man būtų pasakęs?

– Jam juk privalu buvo ir tada, o ir dabar dar nevėlu atsiprašyti Lietuvos.

– Atsakydamas į šį klausimą norėčiau užduoti kitą klausimą – kaip viskas būtų klostęsi Lietuvoje, jei tada Kremliuje vietoj M.Gorbačiovo būtų šeimininkavęs, pavyzdžiui, B.Pugo ar koks nors kitas generolas?

Nereikėtų pamiršti, kokie sudėtingi procesai tuo metu vyko pasaulyje. Juk vos prieš kelerius metus buvo nugriauta Berlyno siena, Varšuvos pakto šalys narės buvo paleistos, o byrančioje SSRS visur virė katilai.

Mums Lietuvoje kažkodėl atrodo, kad tik mes patys savo pastangomis išsikovojome laisvę.

Jei Maskvoje nebūtų buvusi sutriuškinta Komunistų partija, jei nebūtų vykę šimtatūkstantiniai mitingai Lietuvai palaikyti, kažin kaip viskas būtų pasibaigę ir kaip mes šiandien gyventume.

Man kur kas svarbesnis tos rusės, kuri stovėjo po ambasados langais su plakatu, atsiprašymas nei M.Gorbačiovo.

Laimėjome ne tik mes. Laimėjo ir tie rusai, kurie išėjo į Maskvos gatves ir kurie kasdien mitinguodavo prie mūsų ambasados, ir ta rusė po langais, ir ta maskvietė, kuri atnešė man į ambasadą savo auksinį vestuvinį žiedą, kad perduočiau jį žuvusio Algimanto Petro Kavoliuko sūnui.

Jauną moterį buvo sukrėtęs televizijos reportažas, kuriame A.P.Kavoliuko sūnus blaškėsi po Vilniaus morgus ieškodamas savo tėvo.

Vieni mes savo laisvės nebūtume laimėję nei su V.Landsbergiu, nei su kuo kitu. Sausio 13-oji – mūsų visų pergalės diena. Jos neturi teisės savintis nė vienas politikas.

Spauskite mygtuką „VISI KOMENTARAI“ ir reikškite savo nuomonę.

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2022 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.