Pirmąją tyrimo dalį skaitykite čia.
Prabilo apie draugų ryšius
– Kodėl jūs sakėte, kad tapote neparanki? Gal nepaklusote nurodymams, nesprendėte bylų, kaip reikia?
– Aš nebuvau solidari, iškėliau į paviršių šiukšles – pranešiau etikos sargams ir viršininkui apie galimą korupciją ir dokumentų klastojimą. Toje byloje buvo pasinaudota draugų ryšiais.
Man teisėjų etikos sargai nurodė kreiptis į prokuratūrą.
Aš tai ir padariau, nors kaip buvusi prokurorė svarsčiau, kad mano pranešimas gali būti įvertintas kaip mažai reikšmingas.
Iš prokuratūros gavau atsakymą, kad man pranešėjo statusas nesuteikiamas, o mano kolegų veiksmus turėtų išnagrinėti etikos sargai.
Tačiau iki šiol niekam už neteisėtus veiksmus nei baudžiamoji, nei administracinė, nei drausminė atsakomybė nebuvo taikyta. Teisme galimai padarytas nusikaltimas iš viso nebuvo tirtas.
Galiausiai kalta likau aš, kuri neapsikentė to, kas vyksta teismuose. Todėl dabar ir esu baudžiama.
Mūsų šalyje vis dar nepriimtina garsiai kalbėti apie skaudulius – juos bandoma numarinti. O tie, kurie prabyla, būna apkaltinami, kad žemina institucijos autoritetą. Kad ir kokia sistema būtų supuvusi, turime dėtis, kad viskas gražu.
– Ar norite pasakyti, kad jums buvo daromas spaudimas dėl sprendimo byloje, kurią nagrinėjote?
– Taip ir buvo, kai nagrinėjau atliekų tvarkymo įmonės bylą.
2019 metų birželį į mano kabinetą atėjo vienas tuometės mūsų teismo vadovybės atstovų (pavardė redakcijai žinoma. – Aut.).
Esą jam paskambinęs draugas pasakė, kad aš turiu nusišalinti nuo bylos. Joje jau buvau priėmusi nutartį – nurodžiau pašalinti trūkumus.
Tas draugas neskundė nutarties ir ji įsiteisėjo.
Pašalinęs trūkumus jis galėjo iš naujo kreiptis į teismą, ir viskas būtų tinkamai išnagrinėta.
Bet jis pasirinko kitą kelią. Buvo siekiama, kad byla būtų perduota kitam teisėjui ir išnagrinėta kuo greičiau.
Aš tada atsakiau, kad teisėjai patys sprendžia, kokį priimti procesinį sprendimą, taip pat ir dėl nusišalinimo.
Man liepė papildyti interesų deklaraciją. Aš paaiškinau, kad tai turėtų padaryti tas, kuriam paskambino draugas.
– Jūs anksčiau pati bylinėjotės su šiukšlininkais dėl jų pateiktos sąskaitos. Ar todėl vis dėlto nusišalinote?
– Nuo bylos nusišalinau, nes nenorėjau, kad ir toliau būtų daromas spaudimas procese. Kita teisėja parašė, kad trūkumai ištaisyti.
Galėjo būti suklastoti dokumentai ir padaryta žala vienai iš bylos šalių. Buvo gėda prieš tuos, kurie galėjo nukentėti. Norėjau, kad tai nepasikartotų. Pranešiau teismo pirmininkui apie man darytą spaudimą.
– Dėl panašių atvejų yra kilęs ne vienas skandalas. Negi vis dar tvarkomasi taip, kaip kažkam reikia?
– Taip, tai rodo ir ši paprasta byla, kuri man pateko atsitiktinai.
Prieš kelerius metus mūsų šalyje keli teisėjai buvo atleisti vien už tai, kad su kolega pakalbėjo apie jo nagrinėjamą bylą. Jie nedarė jam spaudimo, neprašė kokios nors baigties.
Bet Specialiųjų tyrimų tarnyba (STT) įrašė jų pokalbį, ir visi buvo atleisti.
Aš į STT nesikreipiau, nenorėjau pakenkti kolegoms. Maniau, kad vadovas paprotins darbuotoją, kuris man darė spaudimą, ir to užteks.
Bet galiausiai likau kalta, kad neva įžeidžiau vieną iš tuomečių teismo vadovų ir kad pažiūrėjau į kito teisėjo priimtą sprendimą.
Teismų viršūnės nenori, kad jas judintų, nes gali kilti šurmulys visuomenėje. Teisėjų taryboje anksčiau buvo tiesiai pasakyta: gali atsiverti Pandoros skrynia, prabilti daug teisėjų.
Manau, jog ir prieš mane puolimas surengtas tik todėl, kad problemos būtų nugesintos. Teismų sistemoje yra tiek nekompetencijos ir nesiskaitymo, kad ji virtusi puviniu.
– Klaipėdos teisėjai bruzdėjo ir anksčiau – kreipėsi į Teisėjų tarybą dėl vadovybės elgesio. Ar padėtis pasikeitė?
– Tada keturi teisėjai pranešė, kad apylinkės teismo pirmininkas S.Bliudsukis nesiskaito su darbuotojais. Kai kurie teismo darbuotojai patiria tokią įtampą, kad parėję į namus verkia.
Tačiau teisėjų pagalbos šauksmas liko neišgirstas, ginčas nugesintas, o pirmininkui pasiūlyta pasimokyti bendrauti su kolektyvu.
Sprendimai sukelia ir juoką
– Teisėjai priima sprendimus, kurie lemia žmonių likimus. Tad teismuose tvyranti įtampa turbūt yra pavojinga?
– Dėl psichikos ligos iš darbo pernai pasitraukė vienas teisėjas. Visi daug metų žinojo, kad jam kartais užeina. Toks atvejis – ne vienintelis.
Teismuose dirba daugiau tokių, kurie turi asmenybės sutrikimų, psichikos problemų. Ar tokie gali suprasti nukentėjusį žmogų, nusikaltimo auką?
Per ilgus teisėjavimo metus kai kurie ima įsivaizduoti, kad viską žino geriausiai, kad yra tarsi Olimpo dievai. Tokie nesugeba pažiūrėti į save kritiškai.
Teisėjai turėtų analizuoti tik tuos įrodymus, kurie yra byloje. Bet yra tokių, kurie iš tų įrodymų įsivaizduoja dar kažkokius ir susikuria tai, ko nėra. Matyt, reikia priimti tam tikrą galutinį sprendimą.
Būna sprendimų, kurie stebina, kelia juoką, yra neadekvatūs – iš pradžių rašoma apie viena, o pabaigiama visai apie ką kita.
Mūsų šalyje žmonės tampa vis labiau teisiškai išprusę, jie tai pastebi. Jie prašo paaiškinti nutartis, kurios priimtos visai ne į temą.
Teismų psichologai man yra sakę: „Jėzau, jei toks teisėjas nagrinėtų mano bylą?!“ Todėl tai yra labai pavojinga.
Pavyzdžiui, daug ašarų būdavo bylose dėl greitųjų kreditų.
Žmonės pasiskolindavo šimtą eurų, o iš jų grąžinti reikalaudavo kokius tris tūkstančius, liepdavo susimokėti palūkanas už dešimt metų į priekį. Kai kurie teisėjai net neįsigilinę tai priteisdavo.
Bet juk teisingumas – tai ne galingųjų, o nuskriaustųjų gynimas.
– Jūs irgi esate nagrinėjusi trumpalaikių kreditų įmonės ieškinį skolininkams, dėl to buvote apskųsta. Kodėl tada patekote į nemalonę?
– Mane apskundė už tai, kad vadovavausi įstatymais. Toje byloje buvo prašoma iš skolininkų priteisti tam tikrą sumą ir dar gerokai didesnę – bylinėjimosi išlaidų, bet ne už advokatų paslaugas, o kreditų įmonės vadovo. Jis pats surašė ieškinį.
Tokių bylų buvo ne viena, o praktika buvo skirtinga. Kai kurie teisėjai neįsigilinę priteisdavo ir tokias bylinėjimosi išlaidas.
Viename aukštesnės instancijos teisme jauni teisėjai net buvo mokomi priimti sprendimus, kurie nesulauktų apeliacinių skundų. Tai reiškė, kad sprendimai būtų palankūs šaliai, kuri turi daugiau galių.
Tada gali nukentėti žmonės, kurie neturi daug pinigų teisminiams ginčams. Pas mus į tokius žmones vis dar žiūrima kaip į šiukšles. O teismai yra tarsi paslaugų bendrovės – kas prašo, tam padeda.
Aš tada pasakiau, kad tai prieštarauja įstatymams, ir atsisakiau išduoti įsakymą.
Mano sprendimas buvo apskųstas. Bet kitas bylą nagrinėjęs teisėjas priėmė tokį pat sprendimą. Byla buvo nutraukta.
Po dvejų metų Aukščiausiasis teismas suvienodino praktiką: tokiems, kurie nėra advokatai, bylinėjimosi išlaidos nėra priteisiamos.
– Negi iš tiesų sprendimai bylose priimami taip subjektyviai?
– Kiekvieno sprendimo priėmimas – tai subjektyvus veiksmas. Bet jį priimdamas teisėjas turi įvertinti, ar yra įrodymų.
Pavyzdžiui, kolega prieš atostogas atmetė prašymą, nes sakė neturįs laiko gilintis.
Atmestinis požiūris gali turėti neigiamų pasekmių, pakenkti. Žmogus, kurį tai palies, gali nusivilti teisingumu. Kitas gali emigruoti ar net pakelti prieš save ranką.
Aš už kiekvieną mano išnagrinėtą bylą galiu galvą dėti.
Man žmonės yra padėkoję, kad priėmiau teisingą sprendimą. Jie džiaugėsi pamatę, kad dar kam nors rūpi. Žmonės turi jaustis visateisiais visuomenės nariais.
Apie teisėjų pareigą ginti žmogaus teises esu kalbėjusi ir su buvusiu Teisėjų tarybos pirmininku Algimantu Valantinu.
Vadovai apgynė prokurorę
– Ar turite atsakymą, kodėl teismų sistemoje tiek bėdų?
– Daug kas priklauso nuo vadovų. Aš aštuonerius metus dirbau apylinkės prokuratūroje, kur buvo sąžiningi, aukštos moralės vadovai.
O apygardos prokuratūrai vadovavo pareigūnas, kuris daug metų nepripažino Lietuvos nepriklausomybės, – sakydavo, kad mes ilgai neišsilaikysime.
Kartą jis paskambino mano viršininkui ir liepė nutraukti bylą, kurioje figūravo jo draugas. Tą bylą tyriau aš.
Mano viršininkas jam pasakė, kad aš nepasiduosiu įtakai. Buvo bandoma aiškintis, iš kur tokia atsiradau, kad nepaisau nurodymo, bet tiesioginiai vadovai mane apgynė.
Ir teismuose nuo vadovų priklauso, ką jie iškelia aukščiau – draugų interesus ar teisingumą.
Teismuose trūksta autoritetų, kuriais būtų galima pasitikėti, į juos lygiuotis.
Vienas tokių – buvęs Konstitucinio teismo teisėjas Vytautas Sinkevičius. Jis visada pataiko į dešimtuką – kalba taikliai, protingai. Tokių asmenybių reikėtų ir Teisėjų taryboje.
– Ar bijote dėl savo ateities?
– Aš nebijau. Bet yra nemažai tokių, kurie bijo, depresuoja.
Neseniai prašiau pažįstamos psichologės patarti mano kolegei, kuri grįžusi iš darbo vis verkia.
Ji gali susirgti depresija ir negalės eiti pareigų.
O psichologinis smurtautojas, kuris tą depresiją įvarė, liks nenubaustas. Tai neteisinga.
– Ar nesigailite, kad iš prokuratūros pasukote į teismą?
– Aš tikėjau teismais, nenumaniau, kad jie gali būti kaip uždarosios bendrovės.
Maniau, kad būsiu vertinama pagal darbą. Bet teismuose daug kas priklauso nuo ryšių, taip pat ir karjera, paaukštinimai.
Kai dirbau prokurore, susidurdavau ir su nusikaltėliais.
Kai kurių jų bendravimo kultūra buvo aukštesnė nei teisėjų aukštuomenės atstovų, su kuriais man teko bendrauti.
Apie bėdas – Europos teismui
– Kodėl dalyvavote atrankoje į Klaipėdos apylinkės teismo pirmininko pareigas?
– Aš tikėjau, kad galiu daug pakeisti. Per atrankas būdavo ir visuomenės atstovų. Maniau, jie išgirs problemas, siūlomus pokyčius. Tačiau niekas nesikeitė.
– Sulaukusi etikos sargų kirčio kreipėtės į EŽTT. Tikite, kad ten jus išgirs?
– Tikiuosi, kad Europos teismas įsiklausys. Aš tai darau ne tik dėl savęs. Man svarbu, kokia žinia pasiunčiama visuomenei.
Kai žmonės mato, kaip norima susidoroti su principingu teisėju, jų tikėjimas teisingumu gali stipriai susvyruoti.
Tada žmonės nesupras, kuria kryptimi einama, kaip kuriama gerovės valstybė. Ar gali būti gerovė be sąžiningų teisėjų?
– Kuo užsiimate, kol įgaliojimai sustabdyti? Kas padeda nepalūžti?
– Norėčiau savanoriauti, padėti Lietuvai šiuo sunkiu laikotarpiu. Užpildžiau reikiamas anketas, tačiau kol kas nesulaukiau atsako.
O atlaikyti pažeminimus, kolegų patyčias man padeda psichologijos ir filosofijos studijos. Rytoj išauš nauja diena.
Nesibaigia niekas, kas nesibaigia teisingai.
