Štai tokia istorija, lrytas.lt žiniomis, greičiausiai kainavo Lietuvos ambasadoriaus postą Jungtinėse Valstijose ir ambasadoriaus karjerą apskritai buvusiam krašto apsaugos ministrui Raimundui Karobliui. Kaip žinia, jį G.Nausėda „atšalti“ neapibrėžtam laikui pasodino ant to paties suolelio, kaip ir buvusį užsienio reikalų ministrą Liną Linkevičių.
R.Karoblis tokios nemalonės bei prezidento keršto labiausiai nusipelnė dėl to, jog pasipriešino Valstybės saugumo departamento (VSD) ir jo vadovo Dariaus Jauniškio ketinimams pasodinti į karinės žvalgybos vadovo kėdę savo artimą bičiulį ir statytinį, nors šį planą laimino ir globojo pats G.Nausėda.
Prezidentas taip nėrėsi iš kailio, jog, lrytas.lt žiniomis, mėgino ir suvilioti tuometinį ministrą postais, ir šantažuoti politine blokada.
„Atšalimas“ – tik priedanga
Tiek L.Linkevičius, tiek R.Karoblis buvo pagrindiniais kandidatais iš buvusios valstiečių Vyriausybės ministrų vykti į svarbias šalies ambasadas užsienyje. Šiuo metu be vadovų nežinioje kybo visa eilė tokių ambasadų, o derybos ir grumtynės dėl jų postų tarp Prezidentūros ir valdančiosios daugumos vyko tiek praėjusios kadencijos pabaigoje, tiek verda dabar.
Pats konservatorių lyderis, užsienio reikalų ministras Gabrielius Landsbergis dar prieš keletą savaičių sakė, jog vyksta „tyliosios derybos“. Nuo to laiko jų peripetijos ir ateitis ir skendi tirštoje migloje.
Šaltiniai valdžios viršūnėse neseniai teigė, jog G.Landsbergiui esą vis dėlto pavyko įtikinti G.Nausėdą, kad jo prezidento rinkimų štabo Briuselyje atstovo Vygando Jankūno paskyrimas ambasadoriumi Europos sąjungoje (ES) itin pakenktų paties prezidento įvaizdžiui, tad dabar deramasi dėl naujų kandidatų.
Kitais duomenimis, G.Landsbergiui nenorint skirti V.Jankūno ambasadoriumi, G.Nausėda apskritai blokuoja derybas dėl visų postų.
Kaip ten bebūtų, greičiausiai paaiškėjo tai, prezidentas atsisako skirti ambasadoriais į bet kokias valstybes L.Linkevičių ir R.Karoblį, nors pirmąjį į ES, o antrąjį į JAV ketino komandiruoti tiek buvusioji, tiek dabartinė valdžia.
Pats G.Nausėda, paaiškėjus šiam dalykui, po kelių dienų tai patvirtino ir paskelbė, jog buvę politikai-ministrai pirma turi „atšalti“, o ne iš karto sėsti į ambasadorių postus. Ypač – L.Linkevičius, kuris tiesiogiai vadovavo diplomatinei tarnybai.
Abu eksministrai iki šiol nekomentuoja bei nevertina prezidento sprendimo.
Tačiau šaltiniai politikos viršūnėse tvirtino, jog toks argumentas yra priedanga tikrąjam motyvui – kerštui.
Esą L.Linkevičius G.Nausėdos pyktį užsitraukė dėl to, kad pernelyg aktyviai ir savarankiškai siekė kuo greitesnės ir kuo griežtesnės Lietuvos reakcijos į Baltarusijos režimo represijas prieš demonstrantus po tenykščių „prezidento rinkimų“.
Taip pat L.Linkevičius galėjo supykdyti Prezidentūrą dėl to, kad pykosi su jos remiamu energetikos ministru Žygimantu Vaičiūnu dėl derybų su Latvija, norėjusia pirkti naujosios Astravo atominės jėgainės energiją, o po to neskyrė jo konsulu į JAV.
Už Prezidentūros – VSD
O kuo prezidento nemalonės galėjo nusipelnyti R.Karoblis, kuris tiek politinėje kairėje, tiek dešinėje buvo vertinamas bene dar teigiamiau, nei L.Linkevičius?
Iš pradžių neoficialios žinios buvo labai šykščios – buvo žinoma tik tiek, kad prezidentas ir ministras buvo bene labiausiai susikirtę dėl to, ką skirti nauju karinės žvalgybos – Antrojo operatyvinių tarnybų departamento (AOTD) prie Krašto apsaugos ministerijos – direktoriumi.
Praėjusį rugpjūtį generolą Remigijų Baltrėną, kuris išvyko dirbti kariniu atstovu prie ES ir NATO, departamento vadovo poste pakeitė pulkininkas Elegijus Paulavičius.
AOTD, kuris priklauso ministerijos sričiai, vadovą skiria pats krašto apsaugos ministras. Prezidentas šiame procese gali dalyvauti tik politiškai, nes šis kadrinių paskyrimas teisiškai yra tik ministro kompetencijos sfera.
Bet šiuo atveju lemiamą vaidmenį, įsižiebiant žūtbūtiniam konfliktui, suvaidino net ne prezidentas ar jo komanda, o VSD ir jo vadovas.
Lrytas.lt duomenimis, tai lėmė mažiausiai dvi priežastys.
Viena, Lietuvoje, kaip ir daugumoje pasaulio šalių, karinis ir vadinamasis civilinis saugumas visuomet konkuruoja tarpusavyje ir stengiasi įgauti daugiau įtakos bei pranašumo prieš konkurentus.
Pats D.Jauniškis – išeivis iš kariuomenės, stovėjęs prie jos kūrimo ištakų, buvęs jos elito – Specialiųjų operacijų pajėgų – vadas. Paskirtas saugumo vadu dar prezidentės Dalios Grybauskaitės, jis su savimi atsivedė ir kai kuriuos savo bendražygius, suteikdamas jiems svarbius postus. Politikos užkulisiuose netgi buvo kalbama, kad tam reikėjo net pravalyti patį VSD aparatą, kurio atstovai ne visuomet tam pritarė.
Bet svarbiausia, kad D.Jauniškis ir kita jam lojali VSD vadovybė esą ėmėsi bandymų spausti AOTD ir bandyti nustumti jį į šalį ar net užvaldyti.
Geriausias įrankis tam buvo pati Prezidentūra. Pats prezidentas G.Nausėda esą laimino įvairius VSD mėginimus teisiškai pasiimti iš karinės žvalgybos kuo daugiau įtakos ir atsakomybės sferų.
Lrytas.lt žiniomis, R.Karobliui G.Nausėda aštriai kritikavo AOTD ir jo vadovybę, netgi leisdamas sau vadinti departamentą „supelijusiu“.
Tuo tarpu pats D.Jauniškis esą taip pat buvo nepatenkintas R.Baltrėno konkurencija, esą net piktinosi, kad pastarasis stengiasi jį nurungti per bendras spaudos konferencijas, pristatant abiejų tarnybų metines veiklos ir grėsmių ataskaitas.
Norėjo pasodinti draugą
Tačiau lemiamas momentas buvo tai, kad D.Jauniškis per Prezidentūrą ėmė siekti, jog naujuoju AOTD vadu taptu jo senas ir itin artimas bičiulis bei bendražygis, pulkininkas Saulius Guzevičius.
Abu vyrai karjerą kartu pradėjo dar Aukščiausios Tarybos-Atkuriamojo Seimo apsaugoje, Vadovybės apsaugos departamente, o vėliau vadovavo Specialiųjų operacijų pajėgose.
Tačiau R.Karoblis, remiamas ir pačios ministerijos bei AOTD aparato, šiems mėginimams kategoriškai pasipriešino. Juolab kad D.Jauniškis esą savo mėginimų net nederino ne tik su juo, bet ir su pačiu kariuomenės vadu Valdemaru Rupšiu.
Esą ne tik S.Guzevičiaus, bet ir kai kurios kitos, „atsarginės“ kandidatūros, taip pat susijusios su Specialiųjų operacijų pajėgomis, buvo asmeniškai kviečiamos pas VSD vadovą, instruktuojamos, ką kalbėti pas prezidentą. Tačiau kai kurie iš tų galimų kandidatų apie tai vėliau ir informavo ministerijos bei kariuomenės vadovybę.
Štai šio konflikto kulminacijoje, lrytas.lt duomenimis, prezidentas bene pirmą kartą ir užsiminė R.Karobliui apie jo galimybes būti ambasadoriumi, vieno pokalbio metu esą viliokiškai paklausęs, ar jis „nenorėtų“ vadovauti kokiai nors svarbiai ambasadai.
Tačiau šalies vadovas esą griebėsi ir spaudimo – buvo net pagrasinęs ministrui, jog jei šis nesutiks su Prezidentūros brukamomis kandidatūromis, prezidentas, pavyzdžiui, neskirs naujų generolų ir imsis kitokios procedūrinės bei politinės blokados.
Vis dėlto, kaip matyti, prezidentui ir VSD laimėti šio mūšio nepavyko ir R.Karoblis atlaikė pozicijas. Lrytas.lt žiniomis, viena iš pagrindinių figūrų, kuri suvaidino lemiamą vaidmenį atvėsinant visų galvas, buvo pagrindiniu prezidento patarėju nacionalinio saugumo klausimais tapęs Darius Kuliešius. Esą būtent jis pasistengė apmalšinti Prezidentūros ir tokių savo kolegų, kaip VSD deleguotas į Prezidentūrą patarėjas Ainis Razma, kovinį įkarštį.
Bet, kaip matyti, dabar, R.Karobliui taip be padarinių nepraėjo. Prezidentūrai kategoriškai pasisakius prieš jo kandidatūrą į JAV, jam dar buvo lyg ir siūloma ambasadoriaus Turkijoje vieta, tačiau ir iš to nieko neišėjo.
