Galima sakyti, įvykis savaip istorinis, nes iki šiol ne tik Lietuvos istorikai, bet ir visa akademinė bendruomenė vengdavo veltis į viešas kovas ginčytinomis nesenų laikų istorijos temomis, ypač jei į jų neva teisingą aiškinimą savo trigrašį kišdavo politikai.
Kas atsitiko, kad šįkart trūko kantrybė ne vienam žinomam istorikui? Aišku, čia gali būti įsimaišusios ir asmeninės ambicijos, bet tai įdomu tik tiems asmenims. Kas kita – principiniai idėjiniai nesutarimai.
Atrodo, seniai rusenusį profesionalių istorikų nepasitenkinimą Antrojo pasaulinio karo ir pokario metų tyrimų politizavimu kaip pritvinkusią votį pradūrė naujasis LGGRTC vadovas A.Jakubauskas ir jo vyresniuoju patarėju paskirtas V.Valiušaitis.
Konfliktas galėjo būti užprogramuotas jau pačiu naujo LGGRTC vadovo paskyrimu, nes A.Jakubauskas ne istorikas, o politologas, tiesa, šalia politikos tyrinėjimų domėjęsis ir totorių tautinės mažumos istorija.
V.Valiušaičio ideologinės pozicijos daugiau nei aiškios. Jis paskelbė daugybę publikacijų apie 1941 metų Birželio sukilimą ir pokario ginkluotą rezistenciją, bet dalis istorikų abejoja jo darbų moksliniu lygiu, laiko jį greičiau žurnalistu propagandistu nei mokslininku.
Iš tiesų V.Valiušaitis aukština Birželio sukilimo vadus, įskaitant ir prieštaringai vertinamą K.Škirpą, karingai neigia bet kokį šių asmenų ryšį su nacių vykdytomis žydų žudynėmis, nepripažįsta net akivaizdaus jų skelbtų dokumentų antisemitizmo. Todėl skiriant jį LGGRTC vadovo patarėju iškart protestavo Lietuvos žydų bendruomenė.
Dabar kreipimąsi į Seimo pirmininkę pasirašiusi grupė LGGRTC istorikų kaltina naująją vadovybę istorinių tyrimų politizavimu – esą mokslininkai spaudžiami užsiimti istorijos gynyba, atminties karais, ignoruojant mokslinę istorinių šaltinių analizę.
Iš esmės tą patį tvirtina ir su LGGRTC atsisakantys bendradarbiauti Istorijos instituto ir Vilniaus, Vytauto Didžiojo bei Klaipėdos universitetų istorijos studijų vadovai.
Reikia pripažinti, kad tai ryžtinga ir drąsi istorikų artilerijos salvė, žinant, kad nemažai daliai į valdžią sugrįžusių konservatorių ir ypač jų patriarchui V.Landsbergiui artimas V.Valiušaičio požiūris į istoriją.
Vis dėlto reakcija į šiuos pareiškimus teikia vilties, kad Lietuva keičiasi. Pirmiausia V.Valiušaitis niekieno neraginamas nedelsiant pasitraukė iš LGGRTC.
Tai garbingas, aukštus demokratinius standartus atitinkantis poelgis, siunčiantis signalą: jei aš nepatinku, dėl manęs kilo skandalas, nesilaikau įsikibęs kėdės. Iki šiol Lietuvos valstybinių įstaigų darbuotojams toks elgesys būdavo nebūdingas.
Tai tik vieno asmens žingsnis. Tačiau ir valdžios reakciją į beveik tuo pat metu įvykusį kitą, tarptautinio atgarsio sulaukusį skandalą – Seimo nario V.Rakučio pasvarstymus Tarptautinės Holokausto dienos proga – taip pat galima vadinti neįprastai ryžtinga jau vien tuo, kad smarkiai užvožta savam per galvą.
Nors ir prislėptai pamėginęs gaivinti seniai pašvinkusią vadinamąją dviejų genocidų teoriją, kitaip sakant, įžvelgti ir pačių žydų kažkokią kaltę, kad naciai juos išžudė, pavyzdžiui, jau vien todėl, jog getuose neva kolaboravo su savo žudikais, šių minčių autorius buvo pasmerktas Lietuvos žydų bendruomenės, Izraelio, JAV, Vokietijos ambasadorių.
Žinoma, stebina, kad V.Rakutis, atrodo, buvo nustebintas tokios reakcijos, nors nieko kito jis ir negalėjo tikėtis.
Gal tai ir naivumas, ir neprofesionalumas, kai jis ima samprotauti, kad Holokaustą vykdė ir naciai, ir sovietai, tarsi nė nebūtų girdėjęs, jog šį terminą pasaulyje priimta taikyti žydų žudynėms per Antrąjį pasaulinį karą, taip pabrėžiant šio genocido išskirtinumą, o V.Rakutis lyg ir prilygina totalų vienos demonizuotos tautos naikinimą su irgi baisiomis stalininėmis lietuvių represijomis socialiniu pagrindu.
Labai simptomiškas buvo E.Zingerio pareiškimas, kad jis pasitraukia iš V.Rakučio vadovaujamos Seimo laisvės kovų ir valstybinės istorinės atminties komisijos. Sunku įsivaizduoti, kad šis parlamentaras ryžtųsi tokiam antausiui savo bendrapartiečiui, jei nebūtų visiškai įsitikinęs, kad jam tik paplos partijos vadovybė.
Taip ir buvo – nuo V.Rakučio kategoriškai atsiribojo ir konservatorių lyderis G.Landsbergis, ir jų frakcijos seniūnė R.Morkūnaitė-Mikulėnienė, ir prezidentas G.Nausėda. Aišku, V.Rakučiui teliko atsiprašyti ir atsistatydinti iš komisijos pirmininko pareigų.
Konservatoriai davė pylos prisidirbusiam saviškiui nedelsdami ir taip prigesino dar nespėjusį įsisiūbuoti tarptautinį skandalą, nors jų frakcijoje netrūksta V.Rakučio bendraminčių, kurie pasirašytų po kiekvienu jo žodžiu.
Kaip tai vertinti? Pirmiausia jaunoji konservatorių karta nėra įkalinta savo senelių pažiūrų rėmuose ir jai bent pakanka proto suprasti, kad su visokiomis dviejų genocidų teorijomis, lietuvių dalyvavimo Holokauste balinimu, nors ir užmaskuotu, geriau neprasižioti jokioje padorioje draugijoje, ypač jei gali nugirsti tarptautinės ausys.
Sunku pasakyti, kiek tai nuoširdu. Vis dėlto turbūt LGGRTC nebus skatinamas rinktis V.Rakučio siūlytos tyrimų krypties Holokausto tema.
Tačiau lieka nutylėta kita skaudi patiems lietuviams praeities tyrimų tema, kuri gali būti ir labiau susieta su Holokausto istorija nei norėtųsi pripažinti. Tai civilių žmonių žudymas pokario metais.
LGGRTC oficialiai nėra pripažinęs, kad paskutiniu Lietuvos partizanu vadinamas A.Kraujelis-Siaubūnas liejo ir nekaltų žmonių kraują, nors jo nušautiems Gečiams suteikė laisvės kovų dalyvių statusą ir jų nužudymą laiko klaida.
Taip iki šiol ir neatsakyta į buvusio Valstybės saugumo departamento vadovo J.Jurgelio ne kartą keltą klausimą, ar galima tautos didvyriu vadinti asmenį, kuris nušovė niekuo neprasikaltusią nėščią moterį. Ši tema daug platesnė nei 11 civilių žmonių nužudymu įtariamas vienas partizanas. Anksčiau ar vėliau Lietuvai teks jos imtis. Būtų geriau, jei tai įvyktų kuo anksčiau.
Jei Lietuva pagrįstai skelbia visam pasauliui, kad Sausio 13-osios nusikaltimai neturi senaties termino ir reikia patraukti atsakomybėn net Nobelio taikos premijos laureatą, SSRS griovėju laikomą M.Gorbačiovą, kaip tuomet vertinti nėščių moterų ir vaikų žudikus pokario metais?
Jie irgi negali tikėtis atleidimo ir senaties termino. Net po mirties.
