Iš Prezidentūros išgirdęs tik trumpą paaiškinimą, kad „prezidentas turi tokią teisę ir ta teise pasinaudojo“, E.Misiūnas nusprendė kreiptis į Vilniaus apygardos administracinį teismą, kad šioje situacijoje atsirastų daugiau teisinio aiškumo ir būtų suformuotas teisinis precedentas.
Tiesa, šalies vadovas „politiškai atvėsti“ taip pat nurodė buvusiam krašto apsaugos ministrui Raimondui Karobliui bei buvusiam užsienio reikalų ministrui Linui Linkevičiui, kurie buvo įvardijami kaip kandidatai į ambasadorius Briuselyje ir Vašingtone. Šie G. Nausėdos sprendimo kol kas niekam neskundžia.
– Pirmąją pavasario dieną, t. y. kovo 1-ąją, teismui įteikėte skundą dėl prezidento sprendimo nesugrąžinti jūsų į teisėjo pareigas. Kaip jaučiatės šiandien – palengvėjimą ar nubudote skaudančia galva?
– Galvoje kirba klausimas, ar to reikėjo, gal vertėjo susitaikyti ir palaukti to termino ir nesiimti tokių priemonių.
– Bet ar jūs žinojote tokio „atvėsimo“ terminą, nes viešojoje erdvėje jis nebuvo įvardytas konkrečiu laikotarpiu...
– Dėl to labiausiai ir skaudu, Jei būtų pasakyta, kad įstatymai numato tam tikrą terminą, kaip kad Viešųjų ir privačių interesų derinimo įstatyme toks terminas yra vieneri metai, ir vadovaujantis tam tikrais argumentais nurodomas konkretus laikotarpis, tai man pačiam nebūtų taip pikta. Dabar pats turėjau įdėti labai daug pastangų, kad sužinočiau tokį sprendimą. Teko net 27 kartus skambinti prezidento Teisės grupei, esu rašęs elektroninius laiškus.
– 27 skambučiai – tai nemažai, gal Prezidentūroje tiesiog neveikia telefonai?
– Gal jie žinojo, kad čia mano numeris... Aš nuosekliai nuo sausio 8 iki 25 dienos vos ne kas antrą dieną visai Teisės grupės komandai skambinau po kelis kartus. Parėjo mėnuo, jau pradėjau laukti atsakymo, paskui man kilo klausimas, kaip galima taip ignoruoti... Kai jau sužinojau atsakymą, tada supratau, kad tikriausiai žmonės tikėjosi, kad tokį ignoravimą ir suprasiu kaip atsakymą, nes nėra jokio dekreto.
– Atsakymą jūs gavote laišku, išgirdote žodžiu ar apie būtiną „atvėsimo“ laikotarpį išgirdote jau per žinias?
– Pirmiausiai sulaukiau skambučio ir man buvo pranešta, kad nebūsiu skirtas į teisėjus. Pokalbis truko nepilną minutę. Kai žurnalistai pradėjo domėtis, tada jau ir komentarų buvo daugiau. Grįžtant prie klausimo, kaip jaučiuosi, tai lieka, klausimas, ar taip reikėjo, nes ką čia su prezidentu pakovosi ar ieškosi teisybės... Bet visą tai sudėjus – priežastis ir prezidento komandos elgesį ir net patį požiūrį, kuris dvelkia iš tų rūmų – negalėjau susitaikyti ir nepabandyti parodyti, kad jie elgiasi neteisingai. Iš tų rūmų yra kalbama apie gerovės valstybę ir aukštus bendravimo standartus, bet toks elgesys viską paneigia. Negalėjau su tuo susitaikyti.
– Ar žengdamas tokį žingsnį turite šeimos palaikymą?
– Šeima puikiai supranta visas rizikas ir kyla klausimas, ar tai ateityje netrukdys užimti kokių nors pareigų bei kiek toks konfliktas naudingas ir kiek žalingas. Čia ne su kaimynu konfliktuoti ir kreiptis į teismą su ieškiniu dėl žalos atlyginimo, čia su prezidentu, kuris bendrauja su visais ministrais, įvairių tarnybų pareigūnais... Tikiu teisine valstybe, teisingumu, sveiku protu.
– Ar čia nėra savotiško paradokso, kad tuo metu, kai šalyje trūksta teisėjų, o teisiniai procesai trunka labai ilgai, atsiranda nauji ribojimai?
– Savo skunde akcentavau, kad Vilniaus miesto apylinkės teisme praėjusių metų gruodį buvo net keturios laisvos teisėjų pareigybės. Teisėjų atrankos vyksta gana vangiai ir viena to priežasčių – maži teisėjų atlygimai. Pats žvalgausi po darbo skelbimus ir matau, ką įvairios įmonės siūlo įvairaus lygio vadovams, tad teisėjų atlyginimai atrodo tikrai graudžiai... Šiandien aš kaip teisėjas uždirbčiau apie du tūkstančius eurų, o įvairios įmonės skirtingų lygių vadovams siūlo nuo 2500 eurų ir daugiau. Tie žmonės, kurie pasiruošę vykdyti teisingumą, ne visada yra tinkamai įvertinami. Man teisėjo darbas patiko, esu aukštos kvalifikacijos teisininkas, esu mokslų daktaras, parašęs ir apgynęs mokslinę disertaciją iš teisės srities. Nemanau, kad Prezidentūra apie tai galvojo, jiems mano motyvacija nebuvo svarbi, nulėmė tai, kad dalyvavau rinkimuose su valstiečių partija. Toks sprendimas būtų priimtas, net jei būčiau vienintelis teisėjas Lietuvoje. Vis tiek, matyt, būčiau neskirtas.
– Ar svarstėte, ką darysite, jei jūsų skundas bus atmestas ar priimtas jums nepalankus sprendimas. Gal pagalvojate apie veiklos sferos keitimą?
– Dabar esu bedarbis ir dairausi darbo rinkoje, tai visos idėjos yra svarstytinos. Per žinias mačiau, kad ūkininkai Europos sąjungos lėšomis skatinami auginti daržoves ir yra kitų verslumo skatinimo programų, tai vis pagalvoju, kodėl gi ne, juk turiu senelių sodybą kaime. Bet juk mokiausi, įgijau išsilavinimą, visą gyvenimą buvau valstybės tarnautoju, tai nusprendus mestis į verslą, reiktų keisti savo mąstymą. Žvalgausi į įvairius darbo skelbimus ir kai pasižiūriu į kandidatams keliamus reikalavimus, tai mano kompetencija atitinka. Savo gyvenime esu sukaupęs labai įvairios patirties.
– Nesijaudinate dėl to, kad naujo darbo paieškose koją gali pakišti jau turima patirtis, kad darbdaviai paprasčiausiai pabijos samdyti buvusį vidaus reikalų ministrą?
– Taip, esu girdėjęs apie tokias situacijas, kai darbo ieškantys žmonės išgirsta, kad vienam ar kitam darbui yra per daug kvalifikuoti. Užsienyje tokie atvejai dažnesni, nes ten aukštesni atlyginimai, esu gyvenimo visko mokytas ir žinau, kad jei būtų išreikštas pasitikėjimas, tiesiog dirbčiau savo darbą, esu žmogus, kuris supranta turimas atsakomybes ir galintis dirbti komandoje.
– Puikiai žinote, kaip veikia teismų sistema Lietuvoje, kaip manote, kaip ilgai gali trukti jūsų bylinėjimasis su Prezidentūra?
– Yra du svarbūs etapai. Jei teismas priims mano skundą ir pradės jį nagrinėti iš esmės – tai jau bus laimėjimas. Tiesa, klausimas, kuris teismas jį nagrinės, nes Prezidento dekreto nėra, tad teko skųsti Prezidentūrą kaip viešąją instituciją. Rezultatų tikiuosi kitų metų pradžioje, bet visuomet šalims yra galimybė susitaikyti. Jei šalis pripažįsta, kad buvo pasielgta kaip nors nekorektiškai, gali savo argumentus persvarstyti ir pasakyti, kad „politinio atšalimo“ laikotarpis baigėsi.
Politologas: „Abejonės prezidento sprendimais kaupiasi“
Kalbėdamas apie situaciją politologas Tomas Janeliūnas teigė, kad E. Misiūno atveju, kuris ketino grįžti dirbti teisėju, Teismų įstatymas tokią galimybę numato. „Įstatymas numato galimybę po politiko veiklos grįžti į tą poziciją ir tai šiek tiek kitokia situacija nei L. Linkevičiaus ar R. Karoblio, nes jie vienaip ar kitaip lieka diplomatinėje tarnyboje, tik jų pozicija nėra itin aiški. Teisėjų atveju, kai esamas reguliavimas nurodo, kad turėtų būti leidžiama grįžti į buvusią poziciją, tai tikrai gali būti tam tikrų pažeidimų, kuriuos teismas galėtų išaiškinti konkrečiau“, – aiškino jis.
Anot pašnekovo, tokio teisinio precedento suformavimas būtų prasmingas ir dėl panašių situacijų tikimybės ateityje: „Arba reikėtų aiškiai numatyti, kad nėra jokių išimčių ar privilegijų, jei teisėjo karjera buvo iškeista į politiko kelią ir tada jau viskas būtų aišku, kad grįžti į buvusias darbovietes po politinės kadencijos privilegijos nėra. Jei jau laikomasi nuostatos, kad yra kokios nors išskirtinės galimybės grįžti, tai būtų galima dar kartą patvirtinti ir prezidentui nebūtų kitos galimybės, kaip tik tenkinti prašymą skirti teisėju“.
Jei vis tik E.Misiūno atveju būtų teismo nuspręsta, kad jis gali būti skiriamas teisėju, tai šis teismo sprendimas turėtų būti ir įgyvendintas.
Apie paties E.Misiūno nerimą, kad toks konfliktas su Prezidentūra yra precendentas ir jo baigtis kol kas neprognozuotina, politologas kalbėjo: „Asmuo priimantis vieną ar kitą sprendimą visuomet gali turėti kokių nors abejonių, bet, mano subjektyvia nuomone, teisėjų skyrimas nėra politinis paskyrimas, jis kaip tik turi būti už tam tikros politikos ribų... Skirtingai nei ambasadorių skyrimas, kuris dažnai susijęs ir su tam tikrais politiniais principais. Prezidentas buvusių ministrų neprivalo skirti ambasadoriais, nes tai jo pasirinkimas, bet teisėjų vaidmuo yra nepolitinis ir jį galima traktuoti visai kitaip. Tai galėtų būti tam tikras formalumas, jei teisniai dalykai reputacija ar kvalifikacija yra tinkami, tad nelabai įsivaizduoju, kodėl kliūtimi tampa politinė praeitis.“
T.Janeliūnas teigė, kad jei E.Misiūnui teisme pavyks įrodyti, kad jis turi būti grąžintas į teisėjo pareigas, Prezidentūrai teks klaidą pripažinti. „Klaidų būna didesnių ar mažesnių, jos visuomenėje sukelia skirtingas reakcijas, o pastaruoju metu visuomenėje vis kyla abejonių, ar prezidentas priima teisingus sprendimus ir šios abejonės vis kaupiasi. Jei teismas nuspręs, kad buvo padaryta klaida, tai taip pat prie to prisidės.
G.Nausėda pozicijos nekeičia
Prezidentas G. Nausėda ir toliau laikosi savo pozicijos buvusio ministro nesodinti į teisėjo kėdę. Savaitės pradžioje viešėdamas Kaune ir kalbėdamas su žurnalistais prezidentas teigė neskiriantis E. Misiūno teisėju, nes jis dalyvavo rinkimuose kaip Lietuvos valstiečių ir žaliųjų kandidatas.
„Man atrodo, jau šioje vietoje yra pakankamai akivaizdu, kad ponas Eimutis Misiūnas dalyvavo rinkimuose ne kaip savarankiškas kandidatas, o labai aiškiai išreiškė save, kaip vienos politinės partijos kandidatas. Ir pretenduoti iš karto į teisėjo poziciją, man atrodo, yra ne visiškai pagrįsta, bent tai atrodo šitaip mums“, – G.Nausėdą cituoja naujienų agentūra BNS.
Anot prezidento, buvęs ministras turi teisę „ginti savo poziciją, ginti savo interesus teisme ir jeigu jis manys tikslingu tai daryti, jis tai ir padarys“.
„Mes padarėme tai, ką mes turėjome padaryti“, – apie savo sprendimą sakė šalies vadovas.
