Ar ką tik dėl kontraversiškų ir didžiulį triukšmą sukėlusių pareiškimų apie Holokaustą Seimo komisijos vadovo postą palikęs buvęs istorikas dabar mano kitaip? Juk jis, nors ir atsistatydino, tvirtino, jog nieko blogo nepasakė ir nenorėjo pasakyti, tad pasitraukti jį privertė tik partijos vadovybė.
Tačiau vis dar formaliu Seimo Laisvės kovų ir valstybės istorinės atminties komisijos pirmininku tebeesantis V.Rakutis ir šiandien neišsižada tokios savo nuomonės. Pasak, jo dujų kamerose žydai žūdavo mažiau kentėdami fiziškai, nei tuomet, kai būdavo iki mirties nukankinami ar šaudomi, todėl tokie teiginiai – teisingi. Tiesa, jis pats pripažįsta – jei taip lyginti „galima iš viso“.
Kariūnams – speciali paskaita
Tokį šokiruojantį teiginį V.Rakutis pats savo ranka yra užrašęs, būdamas Generolo Jono Žemaičio karo akademijos dėstytoju ir ugdydamas jaunuosius Lietuvos kariūnus. Tai įvyko dar 2000-2001 m., kai akademijoje ir už jos ribų buvo audringai ir karštai svarstoma, ar patvirtinti specialią paskaitą apie Holokaustą karių švietimo programoje.
Tokią paskaitą – specialų mokslinį darbą bei metodinę priemonę – parengė istorikas Elmantas Meilus, kuris tuo metu buvo ir akademijos dėstytoju, ir Lietuvos istorijos instituto vyresnysis mokslinis bendradarbis.
Istoriko darbas vadinasi „Holokaustas, arba Lietuvos tragedija (1941-1944)“. Svarbiausi šio darbo prasminiai akcentai bei idėjinės kryptys iš esmės išvardyti jau jo pratarmėje. Daugelis jos teiginių skamba taip, tarsi būtų rašyti ne prieš du dešimtmečius, bet vakar.
„Deja, didžioji mūsų visuomenės dalis Holokausto temos vis dar vengia, vengia pripažinti istorines klaidas bei tėvynainių padarytus nusikaltimus. Dėl to kyla problemų tiek šalies viduje, tiek tarptautinėje arenoje.
Lietuvių tauta nėra geresnė ar blogesnė už kitas tautas. Reikia tai suvokti ir įsisąmoninti. Tada išsivaduosime iš daugelio kompleksų, suvoksime savo istoriją, kaip praeitį, kurios nebeįmanoma pakeisti, o ne kaip dabartį, kuriai dar galima daryti įtaką. Taps aišku, kad istorija mums užkrauna moralinės atsakomybės naštą ir moko“, – rašo E.Meilus.
Istorikas, žinoma, svarsto ir atsakomybės už tai, jog dalis lietuvių dalyvavo žydų žudynėse – ar yra kokia nors kita atsakomybė, be kiekvieno žudiko, kurio asmeninę kaltę įrodytų objektyvūs duomenys ir teismas?
„Tauta, manau, turi jausti bent jau moralinę atsakomybę už savo tėvynainių veiksmus“, – teigia autorius ir čia pat iškelia 1941 m. Laikinosios vyriausybės, birželio sukilimo ir naciams pavaldžių struktūrų apskritai vertinimo problemą, kuri nėra išspręsta iki šiol.
Dalis politikų – pirmiausia, dabartiniai valdantieji konservatoriai – ir juos remianti visuomenės dalis kategoriškai teigia, jog jokio problemiško sukilimo ir visų struktūrų santykio su antisemitizmu ir Holokaustu nėra. Tuo tarpu E.Meilus tvirtina, kad „antisemitiniai pareiškimai“, kurie kartais kartojami ir šiandien, yra iki šiol Laikinąją vyriausybę „kompromituojanti dėmė“, tad, pavyzdžiui, ją paskelbiant visų Lietuvos Respublikos teisių perėmėja, turėtume prisiimti ir „visą atsakomybę“ už tai, ką padarė bei nepadarė ji ir „jos paklausę piliečiai“.
E.Meilus itin pabrėžia, kad, pateikdamas kuo įvairiapusiškesnę ir detalesnę informaciją apie Holokaustą, lietuvių dalyvavimą jame ir to priežastis, jis nori paskatinti jaunuosius kariūnus mastyti apie stereotipus bei antisemitizmą, bet svarbiausia – suvokti, kad tai buvo ne tik žydų ar lietuvių, bet ir visos Lietuvos tragedija.
„Liūdniausia, kad liko didžiulė moralinė dėmė, o visuomenė prarado svarbius moralinius orientyrus. Aišku, šie praradimai buvo ne tik Holokausto, o ypač okupacijų (tiek dviejų sovietinių, tiek nacistinės) pasekmė, bet Holokaustas tam turėjo taip pat labai didelės reikšmės“, – rašo E.Meilus.
Kritika – itin griežta
Ši paskaita ir buvo patvirtinta. Tačiau prieš tai savo nuomones žodžiu ir raštu reiškė įvairūs istorikai-profesionalai bei pareigūnai, kurių valdymo sričiai priklauso kariuomenė bei kariūnų ugdymo įstaiga. O šiuos nuomonės, savaime suprantama, smarkiai išsiskyrė.
Pavyzdžiui, vienas iš pagrindinių Holokausto Lietuvoje tyrėjų bei ekspertų, Lietuvos prezidento dekretu sudarytos tarptautinės istorikų komisijos narys, lietuvių išeivijos JAV istorikas Saulius Sužiedėlis apie šį darbą atsiliepė teigiamai.
Jis turėjo tik smulkesnio pobūdžio pastabų dėl kai kurių faktinių detalių, o visas tekstas jam paliko „labai gerą įspūdį – ypač, žinant, kokias alergijas Holokausto tema sukelia kai kurių mūsų tautiečių tarpe“.
Taigi, pasak S.Sužiedėlio, toks darbas pareikalavo ir „nemažai pilietinės drasos“.
Teigiamai apie E.Meilaus veikalą atsiliepė ir kai kurie kiti tuo metu svarbiausi Lietuvos istorikai.
Tuo tarpu griežtai neigiamą nuomonę, pavyzdžiui, oficialiai pareiškė tuo metu kadenciją baigiančios dešiniųjų valdžios atstovas, krašto apsaugos viceministras Edmundas Simanaitis.
Jis paskelbė, jog E.Meilaus paskaita „piršte perša lietuvių tautai nusikaltėlės etiketę“.
„Bet kokie mėginimai kalbėti ar rašyti apie holokaustą, atsiejus jį nuo lietuvių tautą sukrėtusio bolševikinio genocido nusikaltimų, prilygsta istorijos klastojimui ir todėl kaip mokymo priemonė Lietuvos kariuomenės kariams visiškai nepriimtina“, – išrėžė viceministras,
Jis net keletą kartų kartoja, jog apskritai „ydinga, remiantis vienos suinteresuotos grupės požiūriu“, kalbėti apie Holokaustą atskirai nuo to, kad esą pagrindinė tuometinių istorinių procesų auka buvo „lietuvių tauta“.
Savo atsiliepime viceministras kelis kartus atliepia vieną iš svarbiausių didelės Lietuvos visuomenės dalies iki šiol kartojamų tezių – dėl to, jog kai kurie lietuviai dalyvavo žydų žudynėse, kalti bolševikai ir jų gretose buvusių nemažai žydų.
„Pirmosios bolševikų okupacijos ir lietuvių tautos pasipriešinimo jai pradžia, o taip pat Lietuvos Respublikos tautinių mažumų (žydų, rusų, lenkų) vaidmuo šiuo periodu nėra objektyviai nušviestas. Rašant apie holokaustą tai ypač svarbu padaryti“, – rašė E.Simanaitis.
Iš esmės ta pačia kryptimi išdėstytos ir rašytinės V.Rakučio pastabos E.Meilaus paskaitai, kurių jis papunkčiui pateikė net keliolika.
V.Rakutis pliekia kolegą, kad šis esą per daug „moralizuoja“, tekstas „pernelyg jausmingas“, „neobjektyvus“, užimama „žinančio, kas yra gėris, o kas blogis, pozicija“.
„Darbo tikslas – išsiaiškinti reiškinio priežastis ir faktus, o ne morališkai išpažinti nuodėmes – tai turi daryti patys nusidėjėliai, o ne mes, gyvenantys 50 metų vėliau. Ta pačia logika remiantis, galima kaltinti šiuolaikinius amerikiečius Kolumbo laikų indėnų genocidu, nes jie irgi baltieji“, – rašė dabartinis Seimo narys.
Tačiau svarbiausia – jis irgi pabrėžia, jog autorius esą analizuoja ir kreipia dėmesį tik į lietuvių požiūrį į žydus ir galimus lietuvių motyvus.
„Kai žydai džiaugsmingai sutiko Raudonąją armiją, jie „elgėsi egoistiškai ir instinktyviai, kaip, matyt, ne vienas pačioje situacijoje elgtųsi“, o lietuvių reakcija į šį „natūralų elgesį“ – nusikaltimas?“, – taip, cituodamas E.Meilų, ironizuoja V.Rakutis.
Akivaizdu, jis čia ir vėl atkartoja populiarų teiginį, jog dalies lietuvių dalyvavimą žydų žudynėse „nulėmė“ žydų dalyvavimas represijose prieš lietuvius ir tuo Holokaustą galima jei ne „pateisinti“, tai „paaiškinti“ ir „suprasti“.
Įdomu, kad V.Rakutis abejojo ir žydų valstybės Artimuosiuose Rytuose įkūrimo teisėtumu, E.Meilui pareikšdamas pastabą, jog tai – „pakankamai ginčytinas klausimas“.
Taip pat V.Rakutis kritikavo neigiamą E.Meilaus požiūrį į 1926 m. perversmą ir Antano Smetonos autoritarinį režimą, ginčydamas teiginį, jog autoritarizmas tik palengvino valstybės okupaciją ir žlugimą.
Tačiau pati aštriausia V.Rakučio pastaba kaip tik ir yra apie dujų kameras ir išdėstyta taip: „Dujų kameros – labai humaniškas nužudymo būdas, jeigu galima taip vadinti iš viso“.
Šia pastaba V.Rakutis greičiausiai reagavo į E.Meilaus dėstomus būdus, kaip buvo žudomi žydai vokiečių okupuotose šalyse, taip pat ir Lietuvoje. E.Meilus, žinoma, mini ir koncentracijos stovyklas – mirties fabrikus: „Visose koncentracijos stovyklose žydai buvo žudomi ne tik dujų kamerose, bet ir kitais pačiais sadistiškiausiais būdais, negailinti nei kūdikių, nei moterų, nei senių“.
Taigi, V.Rakutis, matyt, nusprendė pataisyti, jo nuomone, ir čia suklydusį kolegą, jog žmonių žudymas dujų kamerose nėra „pats sadistiškiausias“, o kaip tik „labai humaniškas“ žudymo būdas.
Žiaurių teiginių neišsižada
Įdomu, kad V.Rakutis didžiulį skandalą neseniai sukėlė būtent dėl to, kad Holokausto aukų atminimo dieną viešai paskelbė straipsnį, kuriame matė reikalą priminti, jog tarp tų, kurie Lietuvoje žudė žydus, buvo ir patys žydai, be to, žydai dalyvavo sovietinėse represijose.
Pasipiktinus ne tik žydų bendruomenei, bet ir didelei daliai visuomenės bei politikų, užsienio šalių ambasadoms, V.Rakutis teisinosi nieko bloga nenorėjęs pasakyti, tik raginęs aiškintis ir diskutuoti apie Holokausto priežastis ir jo dalyvių atsakomybes.
Nepaisant to, jis atsistatydino iš Seimo Laisvės kovų ir valstybės istorinės atminties komisijos pirmininko posto, atvirai pareikšdamas, jog jį iš ten privertė pasitraukti partijos vadovybė, išsigandusi tarptautinio triukšmo.
Dėl jo pasitraukimo labai pergyveno ir save „istorijos bei patriotizmo gynėja“ nuo priešų puolimo laikanti visuomenės dalis, kurios skausmą ir apmaudą dar sustiprino ir tai, kad iš Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro vadovybės dėl vidinių skandalų turėjo pasitraukti ir tokių pačių pažiūrų veikėjas Vidmantas Valiušaitis.
Radikaliausieji Seimo konservatoriai ir juo šiais klausimais remiantys opoziciniai valstiečiai pastaruoju metu ėmė regzti planą V.Rakutį vis dėlto palikti komisijos pirmininko poste, kuriame jis vis dar formaliai yra.
Mat jo pasitraukimui reikia Seimo patvirtinimo, o parlamentas į pavasario sesiją rinksis tik kovo 10 dieną.
V.Rakutis pats paskelbė apie savo pokalbį su Izraelio ambasadoriumi Lietuvoje Yossi Levy, kurio metu tarsi buvo galutinai išsiaiškinti visi nesusipratimai.
Tiesa, konservatorių frakcijos ir partijos vadovybė, kuri esą sužinojo apie tokius planus, tuojau prispaudė patį V.Rakutį, kuris jai prisiekė, jog planų likti poste tikrai neturi.
Pats V.Rakutis lrytui.lt teigė, jog dėl visų šių dalykų „konsultavosi“ tiek su partijos bei frakcijos vadovybe, tiek su kitais kolegomis – bet tik tam, kad kuo geriau išsiaiškintų, kaip pasitrauktų tvarkingai procedūriškai.
Jis teigė išsiaiškinęs, jog jo pasitraukimą gali patvirtinti tik Seimas balsavimu, taigi – gali ir nepatvirtinti.
„Tačiau aš nesiruošiu iš to daryti jokio politinio biznio. Mano svarbiausias tikslas – kad dirbtų pati komisija, didėtų jos reikšmė ir svoris valstybės istorinės atminties ir švietimo politikoje, o jos darbe aš ketinu aktyviai dalyvauti“, – sakė Seimo narys.
O paklaustas apie savo pastabas kolegos E.Meilaus moksliniam darbui-paskaitai, V.Rakutis patvirtino tai, kad tokias pastabas rašė, pridurdamas, kad atsisakė parašyti išsamią recenziją dėl to, jog iš esmės nesutiko su kolegos dėstymo principais.
Pasak V.Rakučio, ne tik jis, bet ir kai kurie jaunieji kariūnai manė, jog E.Meilus istorijos moko netinkamai ir koncentruojasi ne į tai, į ką reikėtų – taigi, esą studentai net rašė skundus akademijos vadovybei dėl to.
Bet kaip jis pats dabar vertina pačią aštriausią savo pastabą – apie dujų kameras? Kam apskritai jos reikėjo?
„Ar jūs žinote, kokie buvo žudymo būdai? Juk žmonės buvo mirtinai nukankinami, apskritai žudomi taip, kad kuo daugiau kentėtų. Tuo tarpu dujų kameroje žmogus tokių kančių nejaučia. Taigi, aš ir nesutikau su kolegos teiginiais, kad dujų kameras galima laikyti pačiu sadistiškiausiu žudymo būdu“, – aiškino Seimo narys.
Jis pabrėžė, kad prie šių savo įžvalgų gali pridėti tą patį, ką ir prieš dvidešimt metų – „jei taip galima kalbėti iš viso“, nors ir nepaaiškino, kam tuomet apskritai reikia tokių samprotavimų ir ką jie duoda. Taip pat – kaip galima svarstyti apie „humaniškumo“ lygius, kabant apie žmonių žudymą masiniu, industriniu būdu.
